Manifeste esama daug nuorodų į Jungtinę Karalystę.
Kaip ir kone visas pasaulis, šią savaitę Prancūzijos žiniasklaida netyla apie Norvegiją sukrėtusią tragediją. Spauda taip pat domisi kraštutinių dešiniųjų aktyvumu Europoje. Prie slogios spaudoje skelbiamų naujienų nuotaikos prisidėjo Afrikoje siaučiantis badas ir 12 milijonų žmonių grėsmę kelianti sausra bei nežinomybė Prancūzijos vidaus politinėje erdvėje.
Radikaliosios dešinės keliama grėsmė
Kaip pastebi „Le Figaro“, Anderso Breiviko manifestas, kuris pasirodė internete prieš pat jam įvykdant dvigubą išpuolį, nurodo tokią kūrybinio konteksto informaciją: „Londonas, 2011“. Nors pirmieji tyrimai atskleidė, jog A. Breivikas šiais metais nebuvo užsukęs į Jungtinę Karalystę, Skotland Jardas negaili nei laiko, nei pastangų, kad išsiaiškintų, kokiais konkrečiais ryšiais norvegas buvo susiję su šia šalimi. Mat minėtame manifeste esama daug nuorodų į Jungtinę Karalystę, tekstas buvo paskelbtas anglų kalba, o jo autorius pasirašė „Andrew Brewicko“ vardu, skelbia „Le Figaro“.
Tikėtina, kad viskas prasidėjo būtent Londone. Norvegas pasakoja, kad į tamplierių riterių ratą jis buvo įtrauktas „vieno anglo protestanto iniciatyva“, o jų tikslas buvo vykdyti kryžiaus žygį prieš musulmonus Europoje ir „bausti visus išdavikus, pripažįstančius daugiakultūriškumą“, manifesto ištrauką cituoja dienraštis.
O tokių „išdavikų“ daugiausia pasitaiko tarp britų. Pasak „Le Figaro“, A. Breivikas ne kartą mini buvusius Jungtinės Karalystės ministrus pirmininkus Tony Blairą ir Gordoną Browną ir šiems priekaištauja, kad jie pavertė Londoną „islamiškojo terorizmo tarptautine platforma“. Taigi britų kriminalinei policijai tenka nemenka užduotis – išsiaiškinti, kokie konkretūs asmenys buvo įsitraukę į tamplierių būrį, o ypač – kas jiems vadovavo.
„Libération“ mini Rusiją ir skelbia, kad A. Breivikas šios šalies premjerą Vladimirą Putiną manifeste pripažino kaip vieną sektinų pavyzdžių. Norvegas kalba apie Rusiją kaip apie idealaus šalies valdymo formą. Pasak manifesto autoriaus, „masių demokratija, kuri Europoje parodė savo neveiksmingumą, turi būti pakeista valdomos demokratijos forma, panašia į Rusijos“. Pasak A. Breiviko, V. Putinas sudaro įspūdį, kad yra teisingas, griežtas bei pagarbos nusipelnantis lyderis. Rusijos premjero atstovas spaudai suskubo griežtai pasmerkti teksto autorių ir jį apibūdino kaip „pragaro sutvėrimą, beprotį“, skelbia „Libération“.
Pernai pavasarį pasirodžiusioje „Europolo“ ataskaitoje pabrėžiama, kad didžiausią terorizmo grėsmę Senajame žemyne kelia radikalieji islamistai, rašo „Le Figaro“. Tačiau ataskaitoje užfiksuota ir nemažai išpuolių, kuriuos pastaraisiais metais sukėlė ultradešiniųjų aktyvistai. Pavyzdžiui, 2009 m. vien Vengrijoje buvo užkirstas kelias trims pasikėsinimams. Dar 2008 m. šioje šalyje žuvo nemaži romų, kurių mirtis irgi siejama su minėtais aktyvistais. Prancūzijoje buvo suimti šeši asmenys, turėję ryšių su 2009 m. radikaliosios dešinės šalininkų vykdyta teroristine veikla. Su panašiais incidentais policijos atstovai turėjo reikalų ir Jungtinėje Karalystėje, Čekijoje bei Vokietijoje. Kai kur buvo aptikti sąrašai su priešų vardais, kitur – sprogstamosios medžiagos, o dar kitur – propagandinė informacija.
Ultradešiniųjų teroristinę veiklą buvo užgožusi „Al Qaeda“. Tačiau tai nereiškia, kad norvego A. Breiviko kriminalinis profilis yra visiškai naujas ir neregėtas. Pasak prancūzų žiniasklaidos, šiuo atveju turėtų būti taikomas „vienišo vilko“, kuris įgyvendina „pasipriešinimo be lyderio“ strategiją, apibūdinimas. Šia strategija jau buvo remtasi praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje amerikiečių radikaliosios dešinės gretose: kaip teigė vienos neonacistinės grupuotės įkūrėjas Josephas Tommasis, „baltosios rasės gynėjas turi veikti kaip vienišas vilkas“.
Badaujančioms šalims būtinos didelės investicijos
Apsilankęs Kenijoje, šią savaitę Prancūzijos žemės ūkio ministras Bruno Le Maire‘as viešėjo Romoje. Italijos sostinėje yra įsikūrusi Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija. Pastaroji, reaguodama į keletoje Afrikos šalių siaučiantį badą, sušaukė ministrų susitikimą.
Pasak dienraščio „Libération“, kuris kalbino ministrą, šis susitikimas buvo inicijuotas būtent Prancūzijos, siekiant, kad Afrikoje besiklostantys įvykiai neprarastų tarptautinio dėmesio. B. Le Maire‘o teigimu, susirinkusiems valstybių atstovams buvo pabrėžta papildomo finansavimo būtinybė bei priminta, jog trūks plyš reikia investuoti į žemės ūkio sektorių besivystančiose šalyse. Tokias investicijas Prancūzijos prezidentas yra paskelbęs Didžiojo dvidešimtuko (G20), kuriam pastaroji šiemet pirmininkauja, vienu prioritetų.
Pasak ministro, krizei atremti jau pavyko surinkti 500 milijonus eurų. Prancūzija yra pareiškusi ketinimą padvigubinti savo pagalbą – nuo 5 iki 10 milijonų eurų. Į skatinimus reaguoja ir tokios valstybės kaip JAV bei Brazilija. Panašu, kad šalių donorių esama nemažai, tačiau apie finansavimo reikalingumą būtina nuolatos priminti, teigia B. Le Maire‘as.
Po vizito Kenijoje Prancūzijos ministras sakė, jog surinktos tarptautinės lėšos turi būti skirtos Pasaulio maisto programai, o už šias bus perkami maisto produktai pabėgėliams. Kenijos teritorijoje esančioje Dadabo stovykloje atvykėlių iš Somalio skaičius jau siekia 400 tūkstančių, tai yra keturiskart daugiau, nei stovykla gali priimti. Nors ir čia trūksta tiek maisto, tiek vandens, situacija stovykloje lieka palankesnė žmogaus gyvybei nei Somalyje, kur sukilėlių islamistų kontroliuojami regionai kenčia nuo bado.
Prancūzijos ministro teigimu, galima drąsiai kalbėti apie tarptautinės bendruomenės nesėkmę: nors sausrų ir bado problema pasauliniu lygiu svarstoma keletą dešimtmečių, šiandien dešimtys tūkstančių žmonių miršta dėl tų pačių priežasčių.
Tarp galimų sprendimo variantų B. Le Maire‘as mini maisto atsargų kaupimą nenumatytiems atvejams, didesnį maisto produktų gamybos skaidrumą, finansinį žemės ūkio rinkų reguliavimą, konkrečias investicijas į gamybos struktūras, tokias kaip drėkinimo sistemos, bei finansinę paramą tyrimams, kad būtų išrastos sausrai atsparesnės sėklos.
Nenuspėjami prezidento rinkimai
Nuomonių apklausas vykdančių agentūrų atstovų balsai skamba vieningai: nepaliaujamai artėjant prezidento rinkimams, Prancūzijos politinė arena dar niekada nebuvo tokia nenuspėjama, rašo „Le Monde“.
Kol kas dar neaišku, kas atstovaus socialistų stovyklai, turinčiai net šešis kandidatus ir nei vieno per mylią nuo kitų savo charizma ar populiarumu išsiskiriančio lyderio. Neaišku ir tai, ar atsiras žmogus, kuris sugebės viename asmenyje konsoliduoti politinio centro idėjas. Radikaliosios dešinės atstovė Marine Le Pen, kandidatuojanti pirmą kartą, irgi turės įtakos rinkimų rezultatams.
Tiesa, dabartiniame Prancūzijos politiniame peizaže galima išskirti keletą orientyrų. Visų pirma, apklausos išduoda rekordinį dabartinio šalies vadovo Nicolas Sarkozy nepopuliarumą. „Dar niekada kadenciją bebaigiantis prezidentas, kuris dar gali pretenduoti į antrąjį mandatą, nebuvo atsidūręs tokioje sunkioje padėtyje likus mažiau nei metams iki rinkimų“, – primena politologas ir viešosios nuomonės ekspertas Jérôme‘as Jaffré.
Antra, apklausos vis dėlto atskleidžia politinės kairės populiarumą. Šiandien net 56 procentai prancūzų norėtų, kad rinkimus laimėtų kairysis. 40 procentų šalies gyventojų lieka ištikimi dešiniesiems. Kaip pastebi vienas „Le Monde“ cituojamų ekspertų, nuo N. Sarkozy kadencijos pradžios procentinis skirtumas dar niekada nebuvo taip išaugęs. Esą nesvarbu, kas būtų socialistų kandidatas – Dominique‘as Strausas-Kahnas, Martine Aubry, ar François Hollande‘as – bet kuris iš jų per pirmąjį prezidento rinkimų etapą laimėtų prieš N. Sarkozy.
Vis dėlto, kaip pastebi dienraštis, dabartiniam šalies vadovui „išpirkimo kelią“ gali pasiūlyti finansinė ir ekonominė krizė. Kitaip tariant, tikėtina, kad siaučiant audrai, lėktuvo keleiviai bus linkę pasikliauti dabartiniu pilotu, net jeigu pastarasis ir nėra itin mėgstamas, vaizdžiai situaciją apibūdino J. Jaffré. Be to, krizė socialistus įviliotų į žaidimo partiją, kurios jie paprastai vengia: jie turės dėti pastangas siekdami įgyvendinti taupymo politiką ir bent kuriam laikui atsisakyti „geresnio pasaulio“ pažadų.
Kai kurių ekspertų nuomone, šalies politinės stovyklos ir būsimi kandidatai kol kas nesugeba Prancūzijos piliečiams įkvėpti vilties. O būtent šį žygdarbį reikia atlikti norint užkopti į valdžios viršūnę.
