Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkas, dailininkas Tomas Rudokas prisipažįsta retai pasiduodantis išankstinėms rekomendacijoms ar kultūros madoms.
„Ką skaityti ar žiūrėti, beveik visada renkuosi savarankiškai. Taip jau susiklostė, kad esu linkęs viską daryti pats“, – teigia menininkas.
Tomas sako galintis lankytis ir rimtuose, ir pramoginiuose renginiuose, svarbu, kad jis būtų kokybiškas.
„Nemėgstu neprofesionalumo ir mėgėjiškumo“, – pabrėžia dailininkas.
O meno kūrinyje pirmiausia ieško idėjos. Tik ją atradęs leidžiasi gilintis į meistrystę, techniką ir autoriaus sumanymą, bando suprasti, ką šis nori pasakyti savo kūryba.
Vis dėlto Tomas mano, kad vertinant kūrinį nebūtina prieiti prie vienintelio teisingo atsakymo – kūrinio ir žiūrovo dialogas gali būti labai asmeniškas.
Nors Rudokai – menininkų šeima, dailininkės yra ir jo žmona, ir dukra, tačiau namų sienos meno darbais neperkrautos.
Tad kokiam menui Tomas Rudokas skiria savo laiką?
KNYGA
Visa laiką domiuosi istorinėmis knygomis, ypač Europos istorija.
Dabar Lietuvoje išleidžiama daug naujos literatūros ta tema, viena iš paskutinių mano perskaitytų knygų Dano Joneso „Valdžia ir galia: naujoji viduramžių istorija“.
Tačiau knyga, padariusi labai gilų įspūdį, – autobiografinė Marinos Abramovič „Eiti kiaurai sienas“.
Prieš porą metų teko matyti didžiulę šios menininkės parodą Kaune. Labai gaila, kad knygą perskaičiau po parodos.
Visuomenę skatinčiau skirti laiko bent šiek tiek pasidomėti menu. Dabar, kai galime laisvai judėti po Europą be sienų kontrolės ir suvaržymų, yra puiki galimybė susipažinti su įvairių tautų architektūros ar dailės pavyzdžiais. Ir nereikia toli važiuoti ar skristi – Lenkijoje, Čekijoje praktiškai kiekviename mieste yra muziejus ar meno galerija.
MUZIKA
Ko gero, mano mėgstamiausia muzikos grupė „Queen“, taip pat „Pink Floyd“. Visa jų kūryba yra verta dėmesio.
O iš lietuvių atlikėjų vertinu Sauliaus Petreikio kūrybą. Labai įdomūs ir įspūdingi jo muzikiniai projektai.
FILMAS
Rekomenduočiau pažiūrėti Peterio Greenaway’aus „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“. Tai labai groteskiška drama su labai keista finaline scena.
Dėl režisieriaus meistriškumo šio filmo kai kuriuose epizoduose taip įsijungia žiūrovo vaizduotė, kad, atrodo, pradedi net jausti kvapus – kiek jis suteikia emocijų.
SPEKTAKLIS
Prisipažinsiu, nesu teatro lankytojas. Į jį užsuku retokai. Tiesiog tam, ko gero, neturiu poreikio.
O vienas iš paskutinių matytų spektaklių – „Irano konferencija“. Ar eičiau į jį dar sykį? Turbūt taip.
