Po to, kai Žemaitaitis savo rinkėjams mažalietuviams nuo Šilutės aiškino, kad Kubiliui reikia padaužyti per galvą keptuve, buvo viešai ir gausiai pagūžčiota pečiais, o po viso to bendras politinio lauko fonas tapo stebėtinai korektiškas. Reikalai taisosi, europėjame stačiai akyse.
Štai, pavyzdžiui, Masiulis galėjo laisvai vožtelėti Gražuliui (elektoratas būtų supratęs), kitaip sakant, pagražinti Gražulį tiesiogine to žodžio prasme, už tai, kad jis bjauroja savo kelnes ir kaišioja visiems po nosimi. Bet susilaikė. Kitaip nei tą pačią savaitę dėl niekų susipliekę Rusijos Dūmos deputatai ar nerimstantys įvairiaspalviai Ukrainos Rados kovotojai. Toli Gražuliui ir Masiuliui iki tokių karštakošių.
Mūsų damos politikės – išvis gerumo deivės, nors ir joms tenka konkuruoti dėl reitingų, retkarčiais pasimatuoti valdoviškų šešėlių ilgius – kurios labiau ištįsęs. Kad ir kaip kai kurie žiniasklaidos atstovai bando supjudyti prezidentę su Seimo pirmininke, viskas veltui. Jokių kovos kirvių atkasimų anei juodų diržų iš spintos. Net žodinė kova – pati tyriausia. Niekas nėra girdėjęs, kad kas iš oponenčių Seimo pirmininkei būtų pasakęs „išgraušk“ ar dar bjauriau. Ne. Kova apsiriboja darnia konkurencija šalyje ir užsieniuose.
Mūsų šalis maža ir išžvalgyta skersai išilgai, koridoriai siauri, įėjimai į požemius – užgriuvę. Va užsieniai – kita kalba. Pasaulis platus – okeanai ir plynaukštės. Klondaikai ir safariai. Mustangai ir šambalos. Toli gražu ne kiekvienoje pasaulio valstybėje ir karalystėje Lietuva turi savo diplomatines atstovybes, todėl prasminga, kad mūsų politikai su oficialiu ar medžiokliniu vizitu retkarčiais aplanko ir tuos pasaulio kampelius, kuriuose gyvena neapsišvietę čiabuviai, negirdėję nieko apie Vytautą nei apie Sabonį, nei apie Kryžių kalną.
Seimo pirmininkės ryžtą dažniau vykti į užsienius derėtų tik skatinti ir sveikinti, o ne niurzgėti, kad ši naujai susigalvota misija dubliuojasi su prezidentės ir URM’o. Šalies vadovė kursuoja tarp Vilniaus, Briuselio, Vašingtono ir kitų kanceliarinių miestų. Nuobodybė ir jokio proveržio. URM’as taip pat užsiėmęs diplomatine rutina. Nėra kam perkrauti mūsų užsienio politikos. Esame per mažai matomi tarptautinėje arenoje anapus ES ribų.
Žinoma, Seimo pirmininkės išvyka į Ukrainą buvo klaida. Nėra ko važiuoti ten, kur jau buvo ir viską pasakė prezidentė, net Adamkus kadaise. Vėlesnis Graužinienės delegacijos vizitas Latvijoje buvo gana reikšmingas, atpirko ukrainietišką nesusipratimą. Juk reikėjo kam nors stovėti Rygos Lidostos bei Vecrigas skersgatviuose ir nukreipti pasiklydusius eurobiurokratus į Vilnių, kur tuo metu vyko didieji mūsų pirmininkavimo ES renginiai. Jei net bosnių futbolo sirgaliai (iš pusiau broliškosios buvusios Jugoslavijos) supainioja Lietuvą su Latvija, ko norėti iš visokių provansalų, sardiniečių, ūkanotųjų albioniečių, retoromanų ir visų kitų nelaimėlių iš ES pakraščių. Aiškink neaiškinęs – vis viena didelė dalis būtinai supainios Rygą su Vilniumi.
Kas buvo – pražuvo. Žvelkime į ateitį. Seimo pirmininkei derėtų vengti banalių maršrutų: ES valstybių sostinių, Maskvos, Kijevo ir pan. Jei kas paklaustų mano patarimo, pirmiausia Graužinienei patarčiau vykti į Tuvą. Oficialiai nėra tokios valstybės, bet juk ir Tibeto oficialiai politiniame žemėlapyje nerasime. O su Tibetu mūsų santykiai – kuo puikiausi. Su budistine Tuva santykių nei pagerinti, nei pabloginti neįmanoma (nes ji budistinė), tačiau reikia nuo ko nors pradėti diplomatinių ryšių mezgimo mankštą. Jei nepavyktų, nieko tokio – su jais malonu šiaip pasišnekėti, nes lietuviai tuviams turi ką pasakyti. Ir atvirkščiai.
Šalia Tuvos – Mongolija. Didelė šalis, bet apie ją nieko nebegirdėti maždaug nuo XV a. Mūsų Seimo pirmininkė galėtų nuskristi ten ir paklausti, ką jie ten taip tyliai veikia, kad jų nebematyti, nebegirdėti? O dar ne taip seniai kartu su totoriais kad šuoliavo, lėkė priekarpatėmis. Mūsų kunigaikščius prie Mėlynųjų Vandenų teriojo. Kur jie visi prapuolė? Emigravo į kapitalistinę Japoniją? Ar į Vidinę Mongoliją? O juk kaimynai buvom Algirdo laikais. Apleisti diplomatiniai dirvonai, jokių žinių.
Metai baigiasi – daug apvažiuoti nespėsi, bet gal vertėtų mūsų Seimo pirmininkei su delegacija per Kalėdas nulėkti iki Naujosios Kaledonijos? Pakeliui aplankyti senąją Kaledoniją, vėliau – stačiatikių Kaledoniją, liuteronų Kaledoniją, bedievių Kaledoniją. Gerai pakalėdojus, žiū – jau ir Velykos ant nosies. Metas lėkti su darbo vizitu į Velykų salą, o kadangi ten – kito pasaulio kraštas ir viskas baisiai įdomu, bet atbulai (ateina žiema, kai pas mus vasara), galima ramiai pasilikti su visa delegacija ten, kur nėra mūsų, lietuvių, ir peržiemoti. Ramiai nusibraižyti tolimesnės veiklos vektorius. Nes juk kuo toliau, tuo įdomiau.
