Keli didžiausi šalies bankai ką tik sulaukė rekordinio dydžio baudų. Tai gali būti ne paskutinis kartas, kai jie patenka į valstybinio reguliuotojo nemalonę.
Konkurencijos taryba (KT) baigiantis 2012-iesiems rekordinio dydžio baudomis „apdovanojo“ tris didžiausius šalies bankus ir vieną saugos bendrovę. Kelerius metus vykdžiusi tyrimą KT nustatė kartelinio susitarimo požymių ir visoms šalims paskyrė daugiau kaip 57 mln. litų baudų.
Nubaustieji bankai DNB ir „Swedbank“ iš karto pareiškė šį KT nuosprendį paskųsią teismui, o SEB ir inkasavimo paslaugas teikusios saugos tarnybos „G4S Lietuva“ atstovai teigė sprendimą dėl to priimsią, kai išnagrinės tarybos verdiktą. Visos bendrovės jau pareiškė, kad konkurencijos normoms nėra nusižengusios.
Tad šios istorijos atomazgos dar gali tekti palūkėti, o ir rekordinio dydžio bauda pagal ligšiolinę teismų praktiką gali būti šiek tiek sumažinta visoms šalims. Bet bankų bėdos tuo gali nesibaigti. KT vykdo tyrimą ir dėl bankų įkainių už tam tikras mokėjimo operacijas. Tikėtina, kad šio tyrimo rezultatai bus paskelbti šiemet ir jie taip pat gali nepatikti bankams.
Tokį baudų kaip ir griežtesnio reguliavimo vajų galima laikyti prastos pastarųjų kelerių metų finansų sektoriaus reputacijos padariniu. Aišku, kartelinis susitarimas ir bauda už jį nesusiję su išankstiniu požiūriu ir greičiausiai būtų išaiškinti nepriklausomai nuo to, vis dėlto prasta reputacija skatina visai kitaip vertinti bausmę ir jos dydį.
Baudos visame pasaulyje
Su griežtesnio reguliavimo normomis bankai jau susitaikė. Nuo šių metų pamažu įsigalios trečiojo Bazelio paketo, kuris buvo priimtas po 2008-ųjų finansų krizės, reikalavimai. Be to, kai kurios šalys ėmėsi papildomų veiksmų ir nustatė griežtesnius ar specifinius reikalavimus.
Pavyzdžiui, Lietuvoje nuo 2011 m. rudens įsigaliojo Atsakingo skolinimo taisyklės, kurios nustatė tam tikrus bankų teikiamų paskolų dydžio, paskolos gavėjo pajamų ir kitų skolinimo aspektų reikalavimus, taip pat šiek tiek suvaržė bankų galimybes patiems spręsti dėl prisiimamos rizikos limito.
Be to, Europos Komisijos (EK) sumanytas finansinių sandorių mokestis, kurį planuojama įvesti per artimiausius kelerius metus ir kuriam pritarimą jau yra išreiškusi naujoji Lietuvos Vyriausybė, taip pat turėtų tapti dar vienu atpildu finansų institucijoms už tikras ar tik menamas jų nuodėmes praeityje. EK nė neslėpdama aiškina, jog daugybė bankų ES buvo gelbėti mokesčių mokėtojų pinigais, todėl esą natūralu, kad už tai būtų susimokėta.
Kai kurie konkretūs bankai nukentėjo labiau. IQ prieš kelias savaites jau rašė, kad 2012-aisiais stambūs tarptautiniai bankai sulaukė milijardinių baudų už manipuliavimą finansų rinkose ar pinigų plovimo operacijas, kurioms jie nesugebėjo užkirsti kelio. Pavyzdžiui, neteisėtomis finansinėmis operacijomis kaltinamas HSBC bankas į JAV valstybės biudžetą turės atseikėti 1,9 mlrd. JAV dolerių sumą, o LIBOR tarpbankinių palūkanų norma manipuliavęs „Barclays“ privalės sumokėti 450 mln. JAV dolerių.
Neigiama nuomonės įtaka
Pasaulinio komunikacijos agentūros tinklo „Edelman“ gerą dešimtmetį atliekamas tyrimas „Trust Barometer“ rodo, kad pasitikėjimas bankais ir kitomis finansų institucijomis vis dar mažėja. Ši tendencija tęsiasi nuo 2007 m. prasidėjusios finansų krizės. Praėjusiais metais, palyginti su 2011 m., bankais pasitikinčių žmonių pasaulyje sumažėjo 3 procentiniais punktais – nuo 50 iki 47 proc. Bankai ir finansų institucijos iš visų ekonomikos sektorių išlieka nepatikimiausi.
Prasta visuomenės nuomonė kelia mažiausiai dvi problemas: sumenkina bankų patrauklumą potencialių klientų akyse ir automatiškai užtikrina daugiau pritarimo griežtesnėms iniciatyvoms bankų atžvilgiu.
Ar bankai už savo veiksmus praeityje sulaukė tinkamo ir pakankamo atpildo, yra požiūrio klausimas. Minėto finansinių sandorių mokesčio iniciatoriaus ES komisaro Algirdo Šemetos nuomone, atpildas nebuvo pakankamas. Su tokia nuomone sutiko ir Europos Parlamentas, kuris praėjusių metų gruodžio viduryje pritarė šiam mokesčiui.
Prie bankų kaltintojų choro neseniai prisijungė ir buvęs keturioliktosios Vyriausybės vadovas Gediminas Kirkilas. Jis pareiškė, kad didžiausia atsakomybė dėl Lietuvos ūkio perkaitimo 2007–2008 m. tenka šalies bankams.
Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas mano, kad agresyvi retorika bankų atžvilgiu nuėjusi per toli. „Bankų sektorius yra tapęs atpirkimo ožiu, ši situacija užsitęsusi per ilgai. Politikams ir reguliuotojams patogu išsirinkti konkretų kaltininką, nors ir jie patys negalėtų tvirtinti, kad buvo padarę viską, siekdami užkirsti kelią krizei“, – sakė bankų asociacijos atstovas.
Anot S. Kropo, kai vadovaujamasi aklu siekiu nubausti kaltus, pamirštama pagalvoti apie šalutinį bausmių poveikį. Jo teigimu, šiandien reikėtų atsiriboti nuo populistinių pareiškimų ir įvertinti finansų sektoriaus vietą bei reikšmę ekonomikoje. Įvairūs suvaržymai ir reguliavimai didina bankų sąnaudas, mažina apetitą rizikuoti ir kreditavimo apimtį.
Reikia laukti arba kalbėtis
Visuomenės ir politikų nemalonę užsitraukę bankai yra pasirinkę tylos strategiją ir siekia, kad jų pavadinimai kuo rečiau dominuotų naujienų antraštėse. Komunikacijos ekspertai pasakytų, jog tai ne pats blogiausias būdas, nes viešoji nuomonė išsiskiria palyginti trumpa „atmintimi“. Jei didelių sukrėtimų pasaulyje finansų sektorius nepatirs, skolinimo mastas po truputį didės, o investicijos ir pensijų fondai vėl pradės duoti apčiuopiamesnę grąžą, žmonių nuomonė apie šį sektorių pradės keistis į gera.
S. Kropo nuomone, norėdami paspartinti šį procesą, bankai galėtų bandyti kalbėtis ir su pačiais politikais bei Vyriausybe, nes stovėti skirtingose barikadų pusėse niekam nenaudinga, o paviršutiniškas požiūris į bankų veiklą ir neadekvatūs sprendimai gali padaryti žalos visiems.
