Legendinis lakūnas, Europos akrobatinio skraidymo čempionas Vytautas Lapėnas vakar šventė 50 metų jubiliejų. Ta proga aviatorius nesirengė proginio kostiumo ir nesirišo kvėpuoti trukdančio kaklaraiščio: šventė buvo tokia, kokios ir galima buvo tikėtis iš pasaulinę šlovę pelniusio, tačiau neįtikėtinu paprastumu spinduliuojančio žmogaus. Ne veltui aviatoriaus draugai sako, kad šio kuklaus lakūno ir pasiekimai tokie „kuklūs“, kad apie juos žino visas pasaulis. Kad tikrasis jo gyvenimas verda pakilus virš žemės, buvo aišku ir piloto jubiliejaus dieną. Į oficialias sveikinimo iškilmes atvykę V.Lapėno draugai pirmiausia pamatė iš Ispanijos Panevėžin atgabentą naują malūnsparnį, ne vienam pasisekė ir garbės ratą su jubiliatu apskristi.
Į Lietuvą norisi
Šešioliktus metus Ispanijos akrobatinio skraidymo rinktinę treniruojantis Vytautas Lapėnas Lietuvoje būna retai – tik per didžiąsias šventes, kartais viešnagė tęsiasi dar keletą savaičių. Po kelių dienų į Ispaniją patrauksiantis akrobatinio skraidymo meistras Lietuvą sako paliekantis ne todėl, kad čia jaustųsi nevertinamas ir nereikalingas.
„Čia profesionaliausi lakūnai, paklusniausi lėktuvai, gražiausios moterys, nuostabiausias pasaulio kraštas. Į Lietuvą baisiai norisi, ypač artėjant šventėms, – neslepia V.Lapėnas. – Tačiau Ispanija palankesnė šalis akrobatinio skraidymo sportui, čia saulėta ir šilta visus metus. Lietuvoje žiemą šis sportas sustoja, o Ispanijoje galima treniruotis visus metus. Jei nori eiti į priekį, pertraukų treniruotėse negali leisti.“
Prie tokio lakūno gyvenimo būdo senokai prisitaikė jo šeima – Vilniuje gyvenanti žmona Asta, sūnus Vytautas ir dukra Rūta. V.Lapėnas sako neišgirstantis priekaištų, kad toks gyvenimo būdas pavojingas.
„Kitaip gyventi nenorėjau, nenoriu ir net negalėčiau, – neslepia akrobatinio skraidymo meistras. – Ne veltui tėvai sakydavo, kad gimiau labai keistas ir vis į dangų žiūrėdavau. Ir dabar mėgstu sakyti: jei išgirdęs burzgimą pakeli akis į dangų – tu jau ligonis. Toks jau esu. O šeimai neliko nieko kito, kaip suprasti ir prisitaikyti.“ V.Lapėnas sako, kad be reikalo žmonės kartais prisigalvoja sentimentų, gailisi išvažiuojančiųjų į užsienį. Pasak jo, visi renkasi tai, kas geriau, ir gal nereikėtų iš to daryti tragedijos.
Šeimoje sekėjų nėra
Gyvenimo būdas nepakito ir po vos tragedija nesibaigusios avarijos, per kurią V.Lapėnas neteko kairės kojos ir kairės rankos pirštų. Tai, kad pilotas ne tik pasveiko, bet ir vėl ėmė skraidyti, jo bendražygiai ir dabar vadina stebuklu. Prireikė dvejų metų, kol sveikata vėl leido grįžti prie įprasto gyvenimo būdo. Neįtikėtinu humoro jausmu apdovanotas aviatorius sako, kad nieko čia tokio – prie visko galima prisitaikyti. Klausimas, ar po baisios avarijos neatsirado skraidymo baimė, pilotą gerokai pralinksmina.
„Kad ne, – šypteli V.Lapėnas. – jei taip atsitinka, labai svarbu skubiai gauti profesionalią medicinos pagalbą, o ją aš gavau aukščiausio lygio. Jei pradėsi bijoti, gyvenime viskas gali atrodyti pavojinga.“
Režisierius Ignas Repšys apie V.Lapėną yra sukūręs dokumentinį filmą „Žmogus-paukštis“.
Šeimoje pasekėjų lakūnas neturi, tačiau dėl to sielotis neketina. Sako manantis, kad kiekvienas žmogus gimsta tik su jam duotu išskirtiniu kodu, todėl bandyti jį pakeisti – didžiausia klaida.
„Kiekvieną reikia priimti tokį, koks jis yra – didelis ar mažas, geras ar nelabai, – įsitikinęs pilotas. – O vaikai juk nebūtinai turi sekti tėvų pėdomis. Aviacija šiek tiek domisi abu vaikai, bet ne tiek, kad ja sirgtų.“
Lakūnas sako, kad į priekį žmogų veda ne ramus ir sotus gyvenimas, bet šiek tiek ekstremalios sąlygos, kai esi priverstas stengtis. Taip buvo ir su ispanų kalba. Greitakalbe ispaniškai kalbantis V.Lapėnas sako nesantis labai gabus kalboms, tačiau ispaniškai teko išmokti.
„Nuo to, ar sugebėsiu išmokti kalbą, priklausė, kaip gyvensiu rytoj. Kai mes sakome savo vaikams, kad reikia mokytis angliškai, nes to kada nors prireiks, tokie žodžiai nieko nereiškia. Žmogus mokosi tada, kai prispaudžiamas prie sienos, viskam turi būti motyvacija“, – įsitikinęs aviatorius.
Mokys skraidyti
malūnsparniu
V.Lapėno dėka Panevėžyje ir visoje Lietuvoje atsirado naujiena – lengvo tipo malūnsparnis LY-E, atgabentas iš Ispanijos. Mokytis juo skraidyti netrukus galės ir panevėžiečiai. V.Lapėnas džiaugiasi galėdamas jiems pirmiesiems pasiūlyti naujo tipo skraidymo pramogą. Su V.Lapėnu į Panevėžį atvažiavo ir malūnsparnių gamyklos savininkas, konstruktorius Emilio Lopez Alemany. Kartu su konstruktoriumi V.Lapėnas svečiams ir demonstravo malūnsparnio galimybes. V.Lapėnas sako, kad išbandyti skrydį malūnsparniu verta: jausmas apima visai kitoks, negu skrendant pilotažiniu lėktuvu. Be V.Lapėno, malūnsparnio instruktoriaus licenciją turi ir šio verslo partneris Aurimas Bezaras.
Užsienyje tokie malūnsparniai naudojami ne tik pramogai, bet ir žmonėms ieškoti, ir nedideliems kroviniams gabenti į sunkiai prieinamas vietoves.
Sveikino bendražygiai
„Panevėžio aeroklubui didžiulė garbė, kad toks žmogus kaip Vytautas yra mūsų narys. Jį žino ne tik Europa, bet ir visas pasaulis, – sakė V.Lapėną sveikinęs ir padėkos raštą jam įteikęs Panevėžio aeroklubo direktorius Bronius Zaronskis. – Vytauto pamokos yra tokio aukšto lygio, kad ne visada sugebame ir suprasti. Džiaugiamės jį turėdami ne tik kaip aukščiausio lygio sportininką, bet ir kaip nepaprastai puikų draugą.“
Sveikatos ir gerų skrydžių jubiliatui linkėjo didžiulis būrys aviatorių, miesto valdžios atstovai, Biržų aeroklubo, kuriame V.Lapėnas pradėjo skraidyti, nariai, piloto mokiniai. Aviakonstruktorius, miesto Tarybos narys Vladas Kensgaila V.Lapėną išbarė, kad jis pasitraukė iš politikos ir paliko jį vieną gelbėti merdėjančios Lietuvos aviacijos. Išgirdęs tokias kalbas V.Lapėnas nesusilaikė nepašmaikštavęs.
„Aš jūsų priesakus vykdysiu“, – rimtai ištartas piloto pažadas salėje sukėlė žaibišką ovacijų audrą.
Birutė KRONIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. „Kitaip gyventi nenorėčiau ir
nemokėčiau“, – prisipažino pasaulinę šlovę pelnęs pilotas V.Lapėnas.
