Tikrąją maldą kunigas randa medžioklėje

Prieš ketverius metus į Karsakiškio parapiją atkeltas klebonas Egidijus Vijeikis – neeilinis žmogus, nors yra paprastas mirtingasis. Kitus dvasininkus įsivaizduojame kažkur tarp žemės ir dangaus, nes jų minčių, rodos, netepa joks žemiškas potraukis, Karsakiškio kunigas atrodo artimas mums – nuodėmingiesiems. Be kunigavimo, jis laiką leidžia medžioklėje, archeologiniuose tyrinėjimuose, sportuoja ir šiuos savo pomėgius laiko neką mažiau dvasingais už maldą ir meditaciją.

Sieja su tikėjimu

Į medžioklę Karsakiškio kunigą E.Vijeikį įtraukė Troškūnų parapijos, kurioje prieš dešimtmetį ėjo vikaro pareigas, klebonas Saulius Filipavičius. Patekęs į jo draugiją „Sekundės“ pašnekovas teigė nejučia susidomėjęs šiuo azartišku pomėgiu. Kalbėdamas apie savo pašaukimą kunigas tikina, kad medžioklė turi daug ką bendro su tikėjimu ir religija. Abu šie pasauliai, pasak jo, iš pirmo žvilgsnio labai skirtingi, tačiau kartu ir labai panašūs.

„Gamtoje labai daug vietos visokiems apmąstymams, kad ir to paties žodžio, daug erdvės maldai. Kai kelias valandas sėdi bokštelyje ir lauki žvėries, tave apgaubia ideali tyla. O gamtos grožis nuteikia giliems apmąstymams, meditacijai“,– pasakojo E.Vijeikis. Po tokios maldos dvasininkas tikino grįžtantis kitoks. Pašnekovas prisipažino visuomet pajuntantis, kada reikia eiti į medžioklę. Ir ne gamtos ženklai, ne pilnatis jį veda į mišką, bet vidinis alkis: „Jei neišvažiuoju medžioti, man pradeda kažko trūkti. Tikrai meditacijai namuose dažnai trukdo telefonai, o bažnyčioje daugiausia viskas vyksta kartu su bendruomene. Todėl savo maldą aš suradau ten – miškuose.“

Be to, pasak kunigo, kiekvienas dvasininkas turi atlaikyti nemažą krūvį atlikdamas pareigą savo parapijiečiams. O gamta ir jos ramybė suteikia daugiau energijos šiam darbui.

Patraukia ekstremalumas

Įdomiausios medžioklės, pasak dvasininko, kur reikia sekti savo aukas. Į tokius žygius vyras visada pasitelkia savo medžioklinį šunį Jagą.

„Tokiomis akimirkomis, kai, pavyzdžiui, seki sužeistą šerną, reikia nepaprastos drąsos. Tuomet tu gali save patikrinti ir pažinti, kas iš tiesų esi. Mane jaudina tokios ekstremalios medžioklės. Smagu, kai tenka pasivaikščioti po sniegą, sušąli ir sušlampi. O paskui gauni laimikį“, – apie savo jausmus kalbėjo E.Vijeikis.

Vieną pavojingiausių susitikimų su laukiniu žvėrimi kunigas prisimena iki šiol. Turėdamas tik peilį vaikščiojo po mišką ir akis į akį susidūrė su sužeistu šernu. Į gana nemažą E.Vijeikio trofėjų kolekciją netikėtas priešininkas taip ir nepateko, jį išgelbėjo baimė.

Katalikybė, pasak dvasininko, visiškai neprieštarauja, kad gyvūnai būtų medžiojami. Anksčiau Vatikanas tai draudė dėl atsargumo, kad medžioklės metu nebūtų sužeistas koks nors žmogus. O dabar tokia veikla leidžiama.

„Visi gyvūnėliai yra maistas. Kartais jų gaila, tai ir nešauni“, – patikino pašnekovas.

Svajojo apie
archeologiją

Laukinė gamta E.Vijeikį traukė nuo vaikystės. Gimęs ir augęs ežeringame ir kalvotame Utenos rajone vyras iki šiol pasiilgsta savo gimto vienkiemio, kur stebėjo medžius, žvėris.

Nuo pat mažens uteniškis buvo nusprendęs savo gyvenimą paskirti archeologijai ir istorijai. Būdamas devintokas jis jau važinėjo po rimtas ekspedicijas su mokslininku archeologu Algirdu Girininku. Jam vaikinas talkino tyrinėjant akmens amžiaus radimvietes.

E.Vijeikio smalsumą tuomet žadino rastos titnago skeveldros, iečių antgaliai. Savo radinius jis atidavė mokyklos, kurioje mokėsi, muziejui. Ir todėl tapo pagrindinis jo steigėjas ir prižiūrėtojas.

Plačiau skaitykite sausio 5 d.
„Sekundėje“.

Ingrida NAGROCKIENĖ

A.Repšio nuotr. Be kunigavimo, Egidijus Vijeikis laiką leidžia medžioklėje, archeologiniuose tyrinėjimuose, sportuoja ir šiuos savo pomėgius laiko neką mažiau dvasingais už maldą ir meditaciją.