Yra portretų, kurie gimsta iš susitarimo. Ir yra tokių, kurie gimsta iš įtampos. Valentino Pečinino fotografijų ciklas „Saukų šeimos portretas“ priklauso pastarajai kategorijai.
2012-aisiais Dusetose fotografuodamas Šarūną ir Nomedą Saukas, fotomenininkas sąmoningai pasirinko nepatogią poziciją – būti per arti, rizikuoti, laviruoti ties „galima“ ir „negalima“ riba. Šiandien, po keturiolikos metų, tie kadrai ne tik neprarado įtampos – jie tapo dar stipresni.
„Saukų šeimos portretas“ – tai ne vieno išskirtinio talento tapytojo Šarūno Saukos atvaizdas. Tai psichologinis vienos ryškiausių Lietuvoje menininkų poros – Šarūno ir Nomedos Saukų atspindys.
Šis laiko patikrintas ir atviras V. Pečinino fotografijų ciklas jau kitą savaitę bus pristatytas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje.
Įėjimas be leidimo
Pirmasis V. Pečinino kontaktas su Saukomis nebuvo diplomatiškas.
Atvirkščiai – griežtas, tiesioginis ir brutaliai atviras.
Tai nebuvo situacija, kurioje fotografas būtų pasitiktas kaip laukiamas svečias.
Šarūnas Sauka nuo pat pirmų minučių aiškiai parodė, kad čia galioja ne galerijų etiketas, o asmeninės teritorijos taisyklės.
„Jis iš karto pasakė: „Kas tu čia per fotografas, čia niekam nieko neleidom.“ Ir aš jam taip pat brutaliai atsakiau: ,,O kas tu per menininkas?“ Tada kažkas lūžo. Suprato, kad čia nebus pataikavimo“, – prisimena V. Pečininas.
Šis momentas tapo savotišku jėgų patikrinimu.
Fotografas sąmoningai nepasirinko patogios, diplomatiškos pozicijos. Jis nebandė įtikti, neieškojo per mandagaus kompromiso. Užuot tai daręs – stojo į akistatą. Tai buvo signalas: čia nebus tradicinių menininko ir fotografo santykių, kai vienas diktuoja, o kitas prisitaiko.
Būtent ši laikysena, mano V. Pečininas, tapo lūžio tašku, kuriame susidūrė dvi stiprios asmenybės.
Maža erdvė – didelė įtampa
V. Pečininas pabrėžia: jei erdvės būtų buvusios didelės, šios fotografijų parodos galėjo ir nebūti.
„Mažose erdvėse jaučiuosi gerai. Sportas išmokė suktis ribotose vietose. Čia ir buvo raktas – artimas planas, žvilgsnis, nepatogus artumas. Jei būčiau atsitraukęs – viskas būtų subyrėję“, – sako fotografas.
Tai matyti ir nuotraukose: kamera arti, beveik per arti. Žiūrovas ne stebi – jis yra kambaryje. Tarp Saukų. Tarp jų tylos, įtampos, vidinių pasaulių.
Šeimos portretas
Kodėl ne Šarūno Saukos portretas, o būtent šeimos?
V. Pečinino atsakymas paprastas ir tikslus: be Nomedos nebūtų Šarūno. Ir atvirkščiai.
„Nomeda man pasakė: „Jis tokio lygio menininkas, Dievo dovana, aš jam leidžiu viską, kad tik jis kurtų.“ Tada supratau – čia ne vienas žmogus. Čia sistema. Jie gyvena skirtinguose pasauliuose, bet vienas be kito nefunkcionuotų“, – pasakoja fotografas.
Tai ir užkoduota ciklo kulminacijoje – kadre, kuriame Saukos žiūri į skirtingas puses. Menotyrininkė Kristina Stančienė šį vaizdą įvardijo kaip viso ciklo emocinį branduolį.
„Jie stipri šeima. Bet visiškai skirtingi. Ir tai iš karto matyti– jos poetiškumas ir jo brutalumas“, – trumpai apibendrina V. Pečininas.
Kūryba iš nepatogumo
Paroda netiesiogiai, bet labai aiškiai kalba apie sąlygas, kuriomis gimsta stiprus, nepatogus ir ilgalaikę vertę turintis menas.
Tai nėra sterili studija, ideali šviesa ar komfortiška kasdienybė.
Priešingai – ribos, fizinis ir psichologinis nepatogumas, savotiškas atsiskyrimas nuo „normalaus“ gyvenimo čia tampa kūrybos varikliu.
V. Pečininas tai lygina su sportu – ne metaforiškai, o iš asmeninės patirties.
„Jei sportininkui duosi geriausią salę, kondicionierių, masažus, visas privilegijas – iš jo čempiono nepadarysi. Charakteris gimsta tada, kai bėgi per purvus, kai treniruotės vyksta nepatogiomis sąlygomis. Taip ir mene“, – svarsto fotomenininkas.
Ši logika tiesiogiai persikelia į Saukų gyvenimo ir kūrybos pasirinkimus.
Šarūnas ir Nomeda sąmoningai paliko Vilnių, kultūrinį centrą.
Dusetos, mažas namas, kūrenamos krosnys, ankštos erdvės, jokios reprezentatyvios studijos – visa tai tampa ne kliūtimi, o terpe, kurioje galima maksimaliai susikoncentruoti į vidinį pasaulį.
Laviravimas ties riba
V. Pečininas savo fotografijos braižą apibrėžia ne per techniką, ne per stilių ir ne per estetiką.
Jo metodas – būti ten, kur nepatogu.
Ten, kur fotografas nėra laukiamas svečias, kur kamera kelia įtampą, kur bet kurią akimirką gali būti paprašytas išeiti.
Tai sąmoningas pasirinkimas dirbti ne saugioje, o ribinėje situacijoje.
„Geriausia fotografija gimsta tada, kai esi ties riba – kada tave tuoj išvarys. Tada atsiranda tikros emocijos“, – pasakoja V. Pečininas.
Ši „riba“ V. Pečinino kūryboje nėra tik metafora.
Tai labai konkreti darbo sąlyga: psichologinė įtampa, konfliktinė atmosfera, nuolatinis balansavimas tarp leidimo ir draudimo, tarp priėjimo ir atstūmimo.
Tokiose situacijose, pasak fotomenininko, nebeveikia nei mandagūs susitarimai, nei iš anksto suplanuoti kadrai.
Lieka tik reakcija, instinktas ir gebėjimas akimirksniu pajusti, jog gimsta tikras vaizdas. Ši pozicija ypač aiškiai atsiskleidžia „Saukų šeimos portrete“.
Fotografas dirba erdvėse, kuriose fiziškai sunku judėti, kur kiekvienas žingsnis matomas, kur kiekvienas kameros pakėlimas gali būti suprastas kaip įsibrovimas.
Žiūrovas tiesiog jaučia, kad kadras yra iškovotas, o ne tiesiog padarytas.
Šiandien, žvelgiant iš laiko perspektyvos, tampa dar aiškiau: „Saukų šeimos portretas“ nėra tik apie Saukas.
Tai ir apie patį V. Pečininą, kaip fotomenininką, apie jo darbo etiką ir požiūrį, kad stipriausias vaizdas gimsta ne iš komforto, o iš rizikos.
Iš situacijų, kuriose jis ne tik stebi, bet ir pats tampa įtampos dalimi.
Laiko kapsulė
Šiandien, po keturiolikos metų, „Saukų šeimos portretas“ veikia kaip laiko kapsulė: jaunesni Saukos, kiti laikai, kitas ir kontekstas. Bet ta pati vidinė įtampa.
„Kaip geras vynas. Buvo užkonservuota. Dabar atėjo laikas rodyti“, – sako parodos atidarymui besirengiantis V. Pečininas.
Anot jo, tai bus paroda ne apie legendą, bet apie mechanizmą, kuris tą legendą palaiko.
Apie tylų susitarimą tarp dviejų labai skirtingų žmonių, kurie kartu sukuria tai, ko po vieną nebūtų.
Ir būtent todėl ši paroda veikia – ne kaip pagarbus nusilenkimas, o kaip atviras, kartais nepatogus, bet tikras žvilgsnis į vieną garsiausių Lietuvos menininkų šeimų.
AUTORIAUS ŽODIS
Dažniausiai mano fotografijų temos gimsta staiga ir netikėtai – tarytum nematoma, bet tvirta Dievo ranka nubrėžtų kūrybinio kelio kryptį.
Taip atsirado ciklai „Siaurukas“, „Baletas“, „Tėvas Stanislovas“. Taip nutiko ir su „Saukų šeimos portretu“.
Tą patį vidinį jausmą pajutau tuomet, kai Albinas Vološkevičius pasiūlė aplankyti Šarūną ir Nomedą.
Fotografuodamas stengiausi subtiliai prisiliesti prie garsių dailininkų emocinių išgyvenimų, jų sielų trapumo ir sąmoningo atsiribojimo nuo plačiosios visuomenės. Išlaikydamas klasikinio portreto tradiciją, pasitelkiau avangardinį fotografavimo metodą ir sąmoningai vengiau režisuotų, dirbtinų rakursų.
Dviejų skirtingų kūrėjų ir asmenybių – vienos paslaptingos, ekspresyvios šeimos – portretų paletė atveria ne tik asmeninius išgyvenimus, bet ir vidinę distanciją, emocinę įtampą bei kūrybinį iššūkį.
Būdamas šalia Šarūno ir Nomedos suvokiau vieną esminę filosofinę tiesą: atskleisti ypatingus kūrėjo gebėjimus galima tik atsisakius materialinio prado, karjeros siekio, finansinės ir socialinės gerovės iliuzijų. Kurti gali kiekvienas, tačiau ne kiekvienas kuria.
Portretai sukurti 2012 metais, taip pat ir mano pristatomasis portretas. Šarūnas, Nomeda ir aš juose esame jaunesni nei šiandien. Gyvenimas kuria toliau.
Kristina STANIENĖ
Menotyrininkė
Šarūno Saukos vardas Lietuvoje puikiai žinomas ir dažnai linksniuojamas.
Tačiau virsmas iš kūrybos subjekto į objektą – suteikiantis galimybę nukreipti žvilgsnį ne į dailininko paveikslus, o į patį kūrėją – yra gana retas reiškinys.
Dar retesnis atvejis, kai fotomenininkas ryžtasi sukurti ne pavienį, o šeiminį tapytojų portretą. Būtent tokią užduotį sau iškėlė fotomenininkas Valentinas Pečininas, pristatydamas ciklą „Saukų šeimos portretas“.
Pavadinimas nemeluoja – šios fotografijos pasakoja istoriją apie du talentingus menininkus, apie Vyrą ir Moterį.
Pasakojimas skleidžiasi atskirose fotografijose, tačiau viso ciklo leitmotyvu ir kulminacija tampa dvigubas menininkų portretas.
Jame fotografui pavyko užfiksuoti akimirką, kai abu kūrėjai, sėdintys greta, žvelgia į skirtingas puses. Šis paprastas kasdienybės fragmentas virsta metafora: dvi stiprios asmenybės, nuolat būdamos kartu, gyvena savituose vidiniuose pasauliuose. Fizinės ribos ir erdvės apibrėžtys praranda reikšmę prieš vaizduotės galią ir vidinę kūrybinę jėgą.
Čia ryškėja ir dar vienas svarbus momentas. Mandagumo taisyklės reikalauja, kad pristatant vyrą ir moterį, sutuoktinius ar porą, būtų pradedama nuo Jos. Tačiau pasakodama apie šias fotografijas kitiems, nejučia pagaunu save pirmiausia kalbančią apie Šarūną Sauką. Tai suprantama – šeiminiame tapytojų duete jo kūrybą gaubia ryškesnė šlovės aura. Vis dėlto būtent šiame portretų cikle netikėtai atsiskleidžia įspūdinga Nomedos Saukienės atvirumo akimirka: dramatiški gestai, ekspresyvi, emociškai atvira veido išraiška.
Jeigu vis dar tikime fotografija kaip žmogaus vidinio pasaulio atskleidimo priemone, tuomet šiame cikle Nomeda Saukienė iškyla kaip itin ryški ir savita asmenybė. Įdomu tai, kad „gyvenimiški“ abiejų kūrėjų vaidmenys ir jų pusiausvyra fotografijose tarsi pasikeičia vietomis. Mąslūs, santūrūs Šarūno Saukos atvaizdai lyg nutyla žmonos – talentingos tapytojos – portretų akivaizdoje.
Apie ką pasakoja Valentino Pečinino kūriniai? Kuriai pusei jie atstovauja?
Viena vertus, šie darbai priskirtini šiuolaikinei humanistinei fotografijai – tai patvirtina ir pats autorius, pabrėždamas klasikinių portreto tradicijų tęstinumą.
Portretuose nejuntama pozavimo įtampos ar statiškumo. Priešingai – ekspresyvūs, emociškai intensyvūs gestai (ypač Nomedos Saukienės) leidžia manyti, kad fotografijos gimė spontaniškai, be iš anksto numatyto galutinio rezultato.
Daugelyje darbų autorius sąmoningai niveliuoja aplinką ir foną, sutelkdamas žiūrovo dėmesį į veidus ir gestus. Drabužiai bei kitos detalės praranda reikšmę, o pačios fotografijos įgauna tapybiškumo – dramatiška šviesotamsa, primenanti baroko estetiką ir kartais net italų tapybos genijaus Karavadžo kompozicijas.
Taigi šiame portretų cikle patyrusiam fotomenininkui V. Pečininui pavyko užfiksuoti unikalią žinomų tapytojų atsivėrimo akimirką, rasti su jais bendrą kalbą ir sukurti subtilų emocinį ryšį. Tačiau čia įamžintos asmenybės išlieka sudėtingos ir gilios.
Jaučiamas jų trapumas, jautrumas, bet ne daugiau. Žvelgiant į fotografinius atvaizdus nesinori spėlioti, koks iš tiesų yra Šarūnas Sauka ar kokia kasdienybėje yra Nomeda Saukienė.
Ši fotosesija, aiškiai intrigavusi autorių, šiandien intriguoja ir žiūrovą – palikdama daugiau klausimų nei atsakymų, daugiau paslapties nei apibrėžtų išvadų.
