Investicijų patarėjų komisijos narys Thomas Neckmaras giria šalies politikus už pokyčius, įgyvendintus per ketverius metus. Vis dėlto IQ ekonomikos redaktoriui Andriui Matuliauskui jis sako, kad dar likę nemažai keistinų dalykų.
Investicijų patarėjų komisijai priklausote nuo pat jos įkūrimo pradžios. Ar per šiuos ketverius metus komisijos nariams pavyko būti išgirstiems ir ar jūsų pastabos davė realių rezultatų?
– Tikrai taip. Mums, verslininkams, šiek tiek keista dirbti su politikais, nes jie nuolat turi bandyti suderinti skirtingų grupių interesus, o tam reikia laiko.
Kai prieš ketverius metus susirinkome į pirmą susitikimą, tuomečiam premjerui (Andriui Kubiliui – red. past.) pasakėme, kad jūs turite nemažų problemų ir reikės pakeisti labai daug dalykų. Premjerui buvo įdomus mūsų požiūris ir nuomonė, ką Lietuva turėtų daryti kitaip. Mus išklausęs jis pavedė į nurodytas pagrindines problemines sritis įsigilinti už jas atsakingoms ministerijoms.
Nuo kitų metų pradžios įsigaliosiantis naujas Teritorijų planavimo įstatymas yra mūsų ankstesnių diskusijų su Vyriausybės atstovais rezultatas. Prieš kelerius metus pasakėme, kad norėdami pritraukti investicijų negalite turėti tokios įstatymų bazės. Į šiuos žodžius buvo įsiklausyta ir pasiekta įspūdingų rezultatų.
Šiandien diskutuojame dėl darbo santykių reglamentavimo, kuris visiškai pasenęs. Į galiojančius darbo įstatymus perkelta 70 proc. nuostatų dar iš sovietinio Darbo kodekso – tai sunkiai įsivaizduojama ES valstybėje. Su lietuviško Darbo kodekso absurdiškumu man pačiam teko susidurti dar dirbant banke „Nordea“ – kiekvieną kartą, kai norėjome padidinti darbuotojui atlyginimą, reikėjo gauti jo parašą ir atnaujinti darbo sutartį. Nežinau jokios kitos šalies, kur galiotų tokia tvarka.
Įstatymų pakeitimai, apie kuriuos kalbėjote, daugiausia buvo paruošti dar praėjusios Vyriausybės. Ar dabartinė, kuriai vadovauja Algirdas Butkevičius, taip pat noriai klauso jūsų patarimų?
– Tai pirmas mūsų susitikimas su naujosios Vyriausybės atstovais, todėl kol kas sunku pasakyti. Iš to, kad susitikime dalyvauja keli ministrai, galima spręsti, jog jiems rūpi ir kitų nuomonė. Bet vien jos išklausyti nepakanka. Ankstesnė Vyriausybė elgėsi pagirtinai – jos atstovai noriai susitikinėjo, diskutavo apie problemas ir iš karto ėmėsi reikalingų veiksmų.
Galbūt dabartinė Vyriausybė turi daugiau laiko sprendimams priimti, juk ūkio krizė praėjo, o šalies ekonomikos prieaugio rodikliai atrodo gana neblogai?
– Nemanau, kad dabar yra daugiau laiko. Galbūt ministrai įsivaizduoja turintys daugiau laiko, bet tai klaidinga nuostata. Pasaulyje investicijos atsigauna, bet kiekvienai didesnei investicijai pasiruošti reikia bent dvejų metų. Todėl, jei ši Vyriausybė neskubės priimti reikiamų sprendimų, iki savo kadencijos pabaigos nieko reikšmingo pasiekti nesugebės.
Politikams, kaip ir bet kam kitam, turėtų būti akivaizdu, kad Lietuva yra vienas iš daugelio pasirinkimų, o prieš investuodamas kiekvienas atidžiai įvertina darbo jėgos lankstumą, universitetų kokybę, mokesčių naštą ir daug kitų dalykų. Pagal vienus aspektus Lietuva turi kuo pasigirti, pagal kitus – ne, tad dėmesį reikėtų sutelkti į kelias problemines sritis.
Jūsų pastarojo dešimtmečio augimo sparta prilygsta Švedijos raidos tempui per pastaruosius 40 metų. Kai šalis vystosi taip sparčiai, reikia politikų, kurie geba greitai priimti sprendimus. Jūs neturite laiko ketverius metus diskutuoti dėl Darbo kodekso pakeitimų. Aptikote trūkumų, tad juos iš karto turite taisyti. Lankstumas yra svarbiausia jūsų ypatybė, siekiant išlaikyti tokį patį spartų vystymosi tempą kaip iki šiol.
Dėl dalykų, kuriais galime pasigirti, – neseniai paskelbta, kad Lietuva „Doing Business“ reitinge pakilo per 10 laiptelių ir šiuo metu užima 17 vietą. Kaip manote, ar potencialiems investuotojams tai padarys įspūdį?
– Tai neabejotinai patrauks jų dėmesį. Renkantis vietą investuoti Lietuva atsidurs tarp kitų potencialių kandidačių. Bet tada bus atskirai vertinama kiekviena šalis, žiūrima į konkrečius investuotojui rūpimus aspektus. Tai nereiškia, kad viskas turi būti nepriekaištinga, – niekur taip nėra. Bet gerų dalykų turi būti daugiau negu blogų, jų turi būti daugiau negu šalyse kaimynėse.
Be atgyvenusio darbo santykių reguliavimo, investuotojams, matyt, kils klausimų dėl euro – Estija jau yra euro zonos narė, Latvija prisijungs nuo kitų metų, o kada bendrąją valiutą įsives Lietuva? Jei investuotojo verslas susijęs su euro zona, didžioji atsiskaitymų dalis atliekama šia valiuta, vien dėl to jam gali būti verta pasirinkti kitas dvi Baltijos šalis.
Vis dėlto tik viena iš keturių Skandinavijos valstybių yra euro zonos narė ir abejoju, ar euras joms yra stiprus argumentas pritraukiant investicijų. Tai gal ir Lietuva gali likti viena iš Baltijos šalių, kuri naudos nuosavą valiutą?
– Neturite kito pasirinkimo. Tai labai paprasta – jei jūsų kaimynės turi eurą, jums taip pat to reikia, nes, kai užsienio investuotojai rinksis šalį, vien dėl šio fakto galite būti išbraukti iš sąrašo.
Iš Skandinavijos šalių Danija yra daugiau mažiau susijusi su euro zona, nes turi fiksuotą kursą. Norvegija nėra ES narė, todėl jos pavyzdys netinka. Švedijoje taip pat buvo nemažai pageidaujančių prisijungti prie euro zonos. Aišku, visi klausimai dėl šios valiutos dar neišspręsti, per ilgesnį laikotarpį ji gali atnešti daugiau naudos.
Pastaraisiais metais dar viena dažnai akcentuojama problema yra emigracija. Per ekonomikos nuosmukį išvykusiųjų skaičius smarkiai išaugo, o kai kas prabilo apie būtinybę šį procesą stabdyti valstybės lygiu. Kaip jūs vertinate emigraciją? Kaip reikėtų ir ar apskritai vertėtų ją riboti?
– Ko gero, esu vienas iš nedaugelio manančių, kad emigracija yra gerai. Tiek JAV, tiek Švedijoje esu sutikęs nemažai lietuvių, turinčių gerą darbą, siekiančių karjeros ir išnaudojančių galimybes, kurių jie negalėtų turėti gimtojoje šalyje. Tačiau daugelis užsienyje dirbančių lietuvių, su kuriais man teko bendrauti, giliai puoselėja mintį, kad vieną dieną jiems reikėtų grįžti ar užmegzti verslo santykius su tėvyne. Jie visi nori išlaikyti ryšį su Lietuva, ir tai teigiamas dalykas.
Viena dažniausiai kartojamų problemų, kurias girdžiu iš emigravusių lietuvių, yra dvigubos pilietybės klausimas. Kaip suprantu, Lietuva tokios galimybės nesuteikia ir, jei, pavyzdžiui, nori susituokti su kitos šalies piliečiu ir prašyti tos valstybės pilietybės, lietuviškosios privalai atsisakyti. Akivaizdu, jog tai negerai ir tai turėtų būti dar vienas dalykas, kurį artimiausioje ateityje reikėtų keisti. Būtina, kad šie žmonės išlaikytų ryšį su Lietuva.
Kita būtinybė yra verslo ir socialinė aplinka. Ji turėtų tapti kuo panašesnė į tą, prie kurios įpratę į Vakarų šalis emigravę lietuviai. Nes tik taip jie norės grįžti, vėl čia apsigyventi ar bent plėtoti verslo ryšius. Manau, kad parvykę emigrantai galėtų suteikti papildomo potencialo šalies ekonomikai ir smarkiau ją stumtelėti į priekį.
Kaip manote, ar palankios teisinės ir mokesčių aplinkos pakanka verslo plėtrai ir naujoms įmonėms steigti? Ar dar būtinos ir specialios iniciatyvos?
– Daug metų praleidau Švedijoje veikiančio fondo „Jobs and Society“ valdyboje, kuri moko žmones verslo pradmenų nuo buhalterinės apskaitos ar teisinių veiklos aspektų iki suvedimo su draudimo bendrovėmis ar bankais. Pagrindinis organizacijos tikslas verslo pradžią padaryti paprastesnę, o pagalba iš šalies pradedantiems verslininkams yra labai reikšmingas veiksnys. Kaip patyręs bankininkas galiu pasakyti, kad trys iš penkių įsteigtų bendrovių dažniausiai neišgyvena. Tad, norint paskatinti verslo steigimo procesus ir padidinti sėkmės istorijų skaičių, tokios iniciatyvos reikalingos.
Th. Neckmaras
1978 m. Lundo universitete (Švedija) baigė verslo administravimo magistrantūros studijas.
1999–2011 m. banke „Nordea“ ėjo vadovo Baltijos šalims, Lenkijai ir Rusijai pareigas.
Šiuo metu banke „Nordea“ yra naujųjų Europos rinkų vadovas, finansinių paslaugų įmonės „Bank M2M Europe“ valdybos narys, bendrovės „Financial Data Mining Europe“ partneris.
