Stebėdami televiziją reiklesni žiūrovai tikisi patirti nuostabos malonumą. Pastaruoju metu pažvelgus į Lietuvos nacionalinių kanalų turinį, regis, vis dar galima atrasti, kuo stebėtis, tačiau tas laukiamas malonumas aplanko retai.
Populiariausi Lietuvos nacionaliniai TV kanalai šiuo metu intensyviai rengiasi naujojo sezono startui. Kol jie tai daro, žurnalas IQ naudojasi galimybe padiskutuoti apie pastaraisiais metais šalies TV eteryje matomas tendencijas šiek tiek iš šalies, šiek tiek subjektyviai.
Nesudarysime blogiausių ar geriausių TV laidų, serialų ar filmų sąrašo. Tačiau panagrinėsime, kodėl mums, sėdintiems prie ekranų, kartais norisi pasakyti: „Mes nieko nesitikime, bet galbūt parodykite mums bent tai.“
Pradėkime nuo aštresnių mūsų pašnekovų minčių – taip smagiau. „Manau, tai, kas dabar rodoma mūsų nacionalinių televizijų eteryje, dar prieš keletą metų nebūtų buvę rodoma. Tam tikrais atvejais televizijos konkuruoja, kuri parodys skandalingesnę, prastesnę laidą, norėdamos pranokti analogišką konkurentų produktą. Galima sakyti, kad yra tokių smegenų plovimo laidų, kurios savo esme tyčiojasi iš žiūrovų“, – sako Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto direktorius, profesorius ir ilgametis TV apžvalgininkas Žygintas Pečiulis.
Savaitraščio „TV Antena“ apžvalgininkas Ramūnas Zilnys viename savo komentarų rašo apie sausrą: „Mantra ne vienam kanalui tapusi frazė „kokybiška pramoga“ kuo toliau, tuo labiau skamba lyg makabriškas pokštas (…). Ką padarysi, kai galvose – sausra. Ir ne tik vasarą.“
Dar – apie vedybas be meilės. „Žiūrovai nebėra surakinti vedybine sutartimi su didžiaisiais nacionaliniais TV kanalais. Kai lietuviškų televizijų ekrane eilinį kartą pasirodo graudus susimovęs Seimo narys ar nežinia dėl ko garsus pusės minutės talentas, dalis žmonių mielai įsijungia „Discovery“, – sako reklamos agentūros „Love“ kūrybos direktorius, buvęs kanalo „MTV Networks Baltic“ kūrybos vadovas Tomas Ramanauskas.
Ar iš tiesų mūsų nacionaliniams TV kanalams šiandien taip sunku maloniai nustebinti didesnių nei vidutinių poreikių žiūrovus?
Aš, šio straipsnio autorius, liepą keletą savaičių intensyviau žiūrėjau populiariausius šalies TV kanalus – LTV, LNK, TV3 ir „Baltijos televiziją“ – ieškojau atradimų.
Paminėsiu tik du didžiausius. Pirmasis – savaitgalį geriausiu vakaro laiku LNK rodytas vaidybinis filmas „Tango ir Kešas“. Šį 1989 m. išleistą kūrinį pastarąjį kartą mačiau vaikystėje per VHS grotuvą, ir tąsyk Sylvesterio Stallone vaidinamas herojus, viduryje kelio tik su revolveriu rankose bandantis sustabdyti atriedantį banditų vilkiką, atrodė kur kas „kiečiau“.
Antrasis atradimas – LTV kanalu ne geriausiu vakaro laiku rodytas 1963 m. režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus sukurtas filmas „Vienos dienos kronika“. Šios kino juostos nebuvau matęs anksčiau ir, tiesą sakant, man tai pasirodė kieta.
Ką rodo – nevertina
Lietuvoje nėra institucijos, kuri vertintų nacionalinių TV kanalų programų kokybę. Tik nacionalinio visuomeninio LTV kanalo turinį vertina iš visuomenės, mokslo ir kultūros veikėjų suburta LRT taryba.
Spręsti, kas kokybiškai pasikeitė per pastaruosius dešimt metų, nėra paprasta. Tačiau galima palyginti, kuriose valstybėse pagaminta produkcija mūsų nacionaliniuose TV kanaluose užėmė ir užima daugiausia laiko.
Šiuo aspektu nuo pat 2000-ųjų pokyčių nėra daug. Remiantis vienu Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto dėstytojo atliktu tyrimu, 2000-aisiais didieji nacionaliniai TV kanalai (LTV, „Tele-3“ (TV3), LNK ir BTV) kartu vidutiniškai beveik 37 proc. eterio laiko transliavo Lietuvoje pagamintą produkciją, dar bemaž 34 proc. teko JAV, 15 proc. – Lotynų Amerikos ir 9 proc. – Europos kūriniams. Tais pačiais 2000-aisiais Rusijos produkcija sudarė vos 0,55 proc. bendro didžiųjų TV kanalų eterio laiko.
Grįžkime į 2010-uosius. Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) atliktas tų pačių keturių TV kanalų programų tyrimas (2010 m. liepos 12–18 d.) parodė, kad Lotynų Amerikos serialų sąskaita smarkiai padidėjo tik Rusijos produkcijos dalis. Rusiška produkcija LTV, LNK, TV3 ir BTV eteryje kartu vidutiniškai užėmė jau maždaug 7 proc. laiko, o Lotynų Amerikos dalis sumenko iki 6,4 proc. Tuo metu Lietuvos (34 proc.), JAV (35 proc.) ir Europos (11,5 proc.) kūrinių dalis išliko bemaž nepakitusi nuo 2000-ųjų.
Nors nuo 2004-ųjų, kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, oficialiai tarsi pasidarėme tikresni europiečiai, tai visiškai neatsispindi nacionalinių televizijų eteryje. Atsižvelgiant į Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvą ir konvenciją „Televizija be sienų“, mūsų šalies Visuomenės informavimo įstatyme (38 str.) atsirado tokia nuostata: „Televizijos transliuotojai daugiau kaip pusę programos laiko, kuris lieka atėmus laiką, skirtą žinių, sporto, žaidimų, reklamos laidoms (…), kai tai įmanoma, turi skirti Europos kūriniams.“
Verta žinoti, kokių šalių produkcija priskirtina Europai – į šį sąrašą, žinoma, įtraukiamos ir Lietuvoje sukurtos laidos ir filmai, bet ne Rusijos produkcija.
Populiariausi komerciniai šalies TV kanalai nepamiršta Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintos išlygos „kai tai įmanoma“ ir, regis, konstatuoja: „tai – neįmanoma“. LRTK duomenimis, 2009 m. Europoje pagaminti kūriniai LNK televizijoje sudarė 36 proc. bendrojo eterio laiko, TV3 – 45 proc. Populiariausių nacionalinių TV vidurkį kilstelėjo tik LTV pirmoji programa (net 81 proc. eterio laiko) ir BTV (53 proc.).
„Žinoma, mes prašome televizijų paaiškinti, kodėl yra tokia situacija. Jie mums atsako, kad, pavyzdžiui, vokiškas filmas yra tris kartus brangesnis nei Lotynų Amerikos filmas. Tiesa, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad mes savo tyrime neskaičiuojame sporto transliacijų, žinioms skiriamo laiko. Tuomet Europos produkcijos dalis kanaluose greičiausiai viršytų 50 proc. ribą“, – aiškino LRTK direktorius Nerijus Maliukevičius.
Kitas IQ pašnekovas VU Žurnalistikos instituto vadovas Ž. Pečiulis mano, kad padėtis, kai televizijos rodo tik 10 proc. Europoje, išskyrus Lietuvą, sukurtos produkcijos, nėra normali – norėtųsi daugiau.
Pasak jo, didžioji dalis Europos valstybių įvairiais būdais bando gintis nuo svetur pagamintos produkcijos. Tačiau protekcionizmas dar niekur nedavė apčiuopiamų rezultatų. Pavyzdžiui, Prancūzijoje kurį laiką veikė įstatymai, reikalavę didesnę dalį TV eterio laiko transliuoti frankofonišką arba Europos produkciją. Prancūzų nacionalinės televizijos rado būdą, kaip išsisukti: prancūzų ir europiečių filmus rodydavo vėlyvais vakarais arba naktimis.
„Mes neigiamai vertiname tokias įstatymų nuostatas, kuriomis bandoma dirbtinai sureguliuoti tai, ką ir taip puikiausiai atlieka laisva rinka. Tačiau esamų įstatymų griežtai laikomės ir rekomendacijas dėl Europos produkcijos kiekio stengiamės įgyvendinti – pirmiausia visokeriopai palaikydami Lietuvos gamintojus“, – teigė TV3 programų skyriaus direktorius Jurgis Jefremovas.
Komercinių šalies televizijų atstovai sutinka, kad Europoje sukuriama kokybiškos produkcijos – kino filmų ar serialų. Bet jie, skirtingai nei JAV ar Lotynų Amerikos kūriniai, neprivilioja didžiulės žiūrovų auditorijos.
LNK generalinė direktorė Zita Sarakienė sako, kad televizija ne kartą bandė savo žiūrovams pasiūlyti Europos kino filmų ir serialų. Tačiau, anot jos, net Didžiojoje Britanijoje sukurtas filmas „Elžbieta I“, kuriame vaidina garsūs aktoriai Helen Mirren ir Jeremy Ironsas, sudomino tik 3 proc. žiūrovų. Populiariausi filmai renka daugiau nei 10 proc. auditoriją.
„Mūsų teisėjai – žiūrovai. Kaip kiekviena normali komercinė struktūra, norėdami uždirbti, turime kontroliuoti savo išlaidas. Todėl vienas iš svarbiausių komponentų renkantis, ką rodyti, yra žiūrimumo rodikliai ir produkcijos kainos. Pavyzdžiui, JAV siūloma produkcija yra gerokai pigesnė už europiečių, be to, JAV studijos pateikia gerokai patrauklesnius ir lankstesnius finansinius pasiūlymus“, – teigė Z. Sarakienė.
Anot jos, esant dabartinei ekonomikos situacijai televizijose pajamos iš reklamos sumažėjo apie 40 proc., dėl to gerokai padidinti ES produkcijos dalį artimiausiu metu – nerealu.
Kas kels kartelę?
TV apžvalgininkai pastebi, kad dar prieš kelerius metus kuriam laikui sustiprėjęs nacionalinis transliuotojas LTV vertė pasitempti populiariausius šalies komercinius kanalus.
Tačiau situacija per 2009–2010 m. smarkiai pakito. Sunkmečio prispausta LTV nuo šių metų gegužės 1 d. perpus sutrumpino transliacijų analoginiu būdu laiką, joje sumažėjo autorinių laidų dalis, o eterį bandoma užkamšyti senų laidų, nors ir ne prasčiausių, kartojimais.
Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto vadovas Ž. Pečiulis sako, kad dabar, kai visuomeninio LTV kanalo žiūrimumas balansuoja ties 10 proc. riba, vertėtų kelti klausimą, ar jis vis dar pajėgus atlikti priskirtąją visuomeninę švietėjišką misiją.
Anot profesoriaus, gal būtų naudingiau priimti sprendimą, kad šią visuomeninę misiją ateityje prisiimtų didieji šalies komerciniai kanalai, kuriems esą būtų galima padalyti šiuo metu LTV skiriamą valstybės paramą. „Gali būti, kad komercinėse televizijose tokiu atveju išvystume ir aukštos kokybės laidų, parengtų nepriklausomų kūrėjų“, – sako Ž. Pečiulis.
Pašnekovas mano, kad norint kilstelėti TV kanalų kokybės kartelę šiandien reikia lankstesnių sprendimų. Esą derėtų kelti klausimą, ar Lietuvos spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, kasmet skelbiantis konkursus kultūros ir šviečiamiesiems projektams žiniasklaidoje finansuoti, efektyviai skirsto paramą.
Šiuo metu konkursus naujoms TV laidoms kurti dažnai laimi regioninės šalies televizijos, kurios, anot Ž. Pečiulio, pritraukia vos kelis tūkstančius žiūrovų.
„Pinigai iššvaistomi smulkiems TV projektams. Jei fondas kasmet skirtų tam tikrą dalį lėšų ir inicijuotų, pavyzdžiui, bent vieno naujo lietuviško filmo ar serialo kūrimą, per dešimtmetį pasiektume apčiuopiamų rezultatų“, – sako profesorius.
Siūlo nenuvertinti masių
Didžiosios šalies nacionalinės televizijos, dalyvaujančios reitingų lenktynėse, visuomet orientavosi į plačiausią įmanomą auditoriją, į mases. Tačiau filosofė ir eseistė, profesorė Jūratė Baranova perspėja, kad TV nereikėtų nuvertinti to masių žmogaus.
Kita vertus, sako profesorė, mūsų šalyje intelektualai gana skeptiškai vertina galimybę kreiptis į tam tikrą auditoriją per televiziją. Nors būtent jie galėtų bent šiek tiek apvalyti TV nuo gariūniškos moralės ar, anot J. Baranovos, visokio kitokio plauko idiotizmo, kuriuo tiesiog pulsuoja kai kurios televizijos laidos. „Tiesa, būtų klaida bandyti paversti TV kalbančių galvų sambūriu“, – sako profesorė.
Filosofas Nerijus Milerius teigia, kad televizijos pajėgios transformuoti žmonių pasaulėžiūrą. TV įtaka visuomenei tuo mažesnė, kuo daugiau žiniasklaidos šaltinių pastaroji naudoja. Anot jo, tai, kad daugiausia žmonių žiūri tam tikrą televiziją, dar nereiškia, kad ji geriausiai patenkina jų lūkesčius.
„Kai televizijos sako – mes geri, nes mus žiūri daug žmonių, galima kontrargumentuoti – rodykite kitokias laidas, galbūt žiūrovų bus dar daugiau“, – teigia Ž. Pečiulis. Ir priduria, kad vis dėlto, vertinant apskritai, nacionalinių TV kanalų turinys Lietuvoje nėra tragiškas, o mes, žiūrovai, kartais esame per dideli niurgzliai.
Tiesa, reklamos agentūros „Love“ kūrybos vadovas T. Ramanauskas mano, kad šiandienos TV siekis viską bendravardiklinti, ieškoti to, kas tinka visiems, yra suprantamas, tačiau nepateisinamas. Jis įsitikinęs, kad ir populiariausi mūsų šalies TV kanalai netrukus bus priversti keistis. Mat auga naujoji žiūrovų karta, kurios poreikiai – kur kas didesni.
„Manau, ateityje matysime vis daugiau nišinių, specifinių TV kanalų, augs jų auditorija. Dėl to ir reklamos biudžetai televizijose bus paskirstomi įvairiau, fragmentiškiau“, – aiškino T. Ramanauskas.
Jau netrukus tam tikrus pokyčius nacionalinių TV rinkoje lems skaitmeninio transliavimo plėtra. LRTK duomenimis, 2009 m. Lietuvoje televiziją skaitmeniniu būdu turėjo galimybę matyti per 50 proc. šalies namų ūkių. Nuo 2012-ųjų TV bus galima matyti tik skaitmeniniu būdu.
Tai reiškia, kad žiūrovai rinksis ne iš 4–5, o iš mažiausiai dvylikos nemokamų TV kanalų. Tiesa, Ž. Pečiulis netiki, kad galime laukti greito perversmo. Net tie, kurie namuose turi galimybę žiūrėti 50–60 kanalų, paprastai renkasi tarp 5–6. Jis prognozuoja, kad nacionaliniai kanalai per artimiausius kelerius metus išlaikys panašią žiūrovų auditorijos dalį.
