Emigraciją populiaru vadinti protų nutekėjimu. Tačiau galima numesti priešdėlį ir tą patį procesą vadinti protų tekėjimu
Vienoje vietoje stovintis protas, kaip ir vanduo – gali užpelkėti. Tad protų tekėjimas, arba emigracija, gali maitinti šalį naujomis žiniomis ir idėjomis. Tiesa, jeigu tekančio vandens nuolat nepapildo lietus, jis greitai išsenka. Taip pat dėl emigracijos: jeigu procesas vyks tik į vieną pusę, valstybė galiausiai nuskurs tiek materialiąja, tiek dvasine prasme.
Emigracijos įtaka Lietuvoje toli gražu nėra nauja – ji juntama gerokai ilgiau nei nuo 1990-ųjų, kai buvo atkurta nepriklausomybė. Emigrantai didelę įtaką darė dar prieš 1918 m., kai buvo atkurta valstybė. O skelbiant nepriklausomybę viena svarbiausių asmenybių buvo Jonas Basanavičius, už Lietuvos ribų praleidęs 30 metų. Sunku tiksliai pamatuoti migrantų įtaką, ypač jei jų veiklos sritys buvo skirtingos arba jie gyveno skirtingu laiku. Tačiau J. Basanavičių galima priskirti prie didžiausią įtaką padariusių lietuvių, kurį laiką gyvenusių užsienyje.
Atkūrus nepriklausomybę Lietuvos politinį gyvenimą taip pat keitė idėjos, subrandintos užsienyje. Šalies prezidentu 10 metų buvo Valdas Adamkus, iki tol didelę gyvenimo dalį praleidęs JAV. Skirtumas nuo tarpukario Lietuvos buvo tas, kad anuomet J. Basanavičius įtaką darė prieš atkuriant valstybę, o vėliau į politinį gyvenimą beveik nesikišo.
Tuo tarpu po 1990 m. žmonės ne iš karto įsileido buvusius išeivius. 1993 m. Stasys Lozoraitis, vadintas „Vilties prezidentu“, pralaimėjo prezidento rinkimus Algirdui Brazauskui. Praėjus penkeriems metams, šalies vadovu išrinktas V. Adamkus, iš viso vadovavęs šaliai beveik pusę nepriklausomybės laikotarpio.
Jeigu ne emigracija, greičiausiai ir krepšinis Lietuvoje nebūtų toks populiarus. 1935 m. Lietuva vargu ar būtų galėjusi vadintis bent jau krepšinio vidutinioke. Tais metais rinktinės treneriu tapo Konstantinas Savickas, nuo 1908 m. gyvenęs JAV. Jis pasikvietė ir kitus Amerikos lietuvius pasidalyti krepšinio paslaptimis. 1937-aisiais, treniruojama jau kito Amerikos lietuvio – Felikso Kriaučiūno – Lietuva laimėjo Europos čempionatą, nors iki tol nebuvo iškovojusi nė vienos tarptautinės pergalės. Dar po dvejų metų Kaune Lietuva apgynė titulą, o komandos lyderiu buvo Pranas Lubinas, spėjęs pasižymėti ir JAV krepšinio rinktinėje, 1936 m. su ja tapęs olimpiniu čempionu.
Kitas garsus lietuvių sūnus – JAV gimęs boksininkas Juozas Sharkey Žukauskas – tarpukariu darė netiesioginę įtaką. Jo pergalės (1932 m. tapo pasaulio sunkaus svorio čempionu), pasak Lietuvių išeivijos instituto direktoriaus istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus, Lietuvoje buvo pateikiamos kaip žinia, kad „esame stipriausi pasaulyje“. O tokios žinios didino pasididžiavimą savo šalimi.
Bene kukliausias – emigrantų verslininkų sąrašas, pripažįsta ir istorikas E. Aleksandravičius. Skirtingai nei moksle, kultūroje ar sporte, verslininkai tokios didelės tarptautinės sėkmės nepasiekė. Gerą verslo uoslę turintis Juozas Kazickas veikiau yra išimtis, tik patvirtinanti tą taisyklę. E. Aleksandravičiaus manymu, toks menkas verslininkų skaičius gali būti susijęs ir su tuo, kad Lietuvoje nuolat būdavo stengiamasi sumenkinti turto reikšmę, o turtingumas nebūdavo pateikiamas kaip siekiamybė.
Pasakojama, kad P. K. Marcinkus mėgo tenisą, o užvis labiausiai – golfą. Esą amerikiečiai, kuriems reikėdavo suderinti susitikimą su popiežiumi, tai padarydavo susitikę golfo laukuose su JAV gimusiu P. K. Marcinkumi.
Būtent Vatikano, JAV ir Lenkijos santykius bei P. K. Marcinkų supa daugiausia gandų. 1982 m. žlugo Italijos bankas „Banco Ambrosiano“, o įtartinose operacijose figūravo ir Vatikano centrinis bankas, kuriam vadovavo išeivių iš Lietuvos sūnus. Manoma, kad Vatikano bankas ir „Banco Ambrosiano“ galėjo padėti maskuoti JAV finansavimą prieš komunizmą kovojusiai Lenkijos profesinei sąjungai „Solidarumui“ ir Nikaragvos sukilėliams. Tokioms spėlionėms palanki ir buvusi schema. J. P. Marcinkus buvo gimęs JAV, turėjo popiežiaus pasitikėjimą, o Jonas Paulius II buvo lenkas.
VIRŠELIO AUTORIUS
Šio IQ numerio viršelio autorius – Niujorke jau du dešimtmečius gyvenantis lietuvis menininkas Rimvydas (Ray) Bartkus. Jis suteikia „veidą“ daugybei žymiausių Jungtinių Amerikos Valstijų leidinių: „The New York Times“, „The Wall Street Journal“, „Bilboard“, „Time“, „American Quaterly“ ir kitiems. Savo karjeros JAV pradžioje R. Bartkus ne sykį dalyvavo geriausių metų iliustratorių konkursuose ir įvairiose kategorijose jo kūriniai dažnai patekdavo tarp geriausiųjų. Menininkas yra ir 50 litų banknoto dizaino autorius, o į Lietuvą retkarčiais grįžta surengti savo instaliacijų, tapybos, kitų šiuolaikinio meno darbų parodas. Plačiau apie R. Bartkų, jo kūrybą ir dar negirdėtus jo gyvenimo faktus skaitykite žurnalo „Intelligent Life“ rudens numeryje, kuris bus išleistas rugsėjo pabaigoje.
