Išgarsėjusiam dėl dykumoje supleškinto „Ferrari“ ir Mėnulyje nusipirkto akro verslininkui Audriui Brazdžioniui, „Panevėžio“ viešbučio direktoriui Raimundui Poviloniui, miesto Tarybos nariui Mantui Leliukui bei dar trims po jų „Runikos komercijai“ vadovavusiems panevėžiečiams teismas nuėmė nuo pečių pusmetį slėgusią per 3 mln. litų skolą.
Išvadavo nuo skolos
Panevėžio apygardos teismas atmetė bankroto administratoriaus Šarūno Kakariekos ieškinį dėl šešių buvusių įmonės vadovų milijoninio žalos atlyginimo bankrutuojančiai „Runikos komercijai“.
Maža to, bankroto administratoriaus idėja iš buvusių vadovų surinkti pinigus tik dar padidino „Runikos komercijos“ skolų naštą. Teismas iš jos priteisė atlyginti R. Poviloniui per 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas aukštesnės instancijos teismui gali būti apskųstas per mėnesį. Tačiau pasinaudoti tokia galimybe nebėra kam: ieškinio autorius Š. Kakarieka mirė praėjus trims dienoms po sprendimo paskelbimo.
Apskundimo terminas baigiasi jau rytoj, o naujuoju bankroto administratoriumi siūlomas Lygaudas Petronis tvirtina, kad kol nėra paskirtas tvarkyti „Runikos komercijos“ reikalų, neįsigilinęs ir į pirmtako ieškinį.
Iš šešių bankrutavusios bendrovės vadovų bankroto administratorius prašė teismo įmonės naudai solidariai priteisti 3,2 mln. Lt. Kol teismas aiškinosi buvusių direktorių valdymo peripetijas, jų turtas buvo areštuotas, o patiems teko pajusti, ką reiškia gyventi iš minimalaus atlyginimo – „Runikos komercijos“ vadovams leista disponuoti ne daugiau nei 1000 litų per mėnesį. Tarp areštuoto turto – ir A. Brazdžionio įsigytas sklypas Mėnulyje, vadinamojoje Lietų jūroje.
Taupė atostogų sąskaita
„Keista, kad teismas iš viso priėmė tokį ieškinį“, – teigė vienas iš potencialių skolininkų M. Leliukas.
Jį stebina ir buvusio bankroto administratoriaus per teismo posėdžio pertrauką pateiktas pasiūlymas sudaryti taikos sutartį, jei visi šeši buvę direktoriai sutiks sumokėti po 10 tūkst. Lt.
Direktoriaus kėdėje M. Leliuką pakeitęs R. Povilonis į „Runikos komercijos“ istoriją įėjo kaip trumpiausiai dirbęs jos vadovas. Su bendrove jis atsisveikino vos po pusmečio.
„Net negalvojau, kad teismas nuspręstų kitaip. Bankroto administratorius nepateikė įrodymų, o mes pateikėme visus. Dėl turto arešto pusmetį teko sumažinti savo išlaidas, koreguoti atostogų planus“, – teigė R. Povilonis.
„Runikos“ imperiją kadaise sukūręs A. Brazdžionis stebėjosi, kodėl jis turėtų atsakyti už bankrutavusios įmonės skolas, jei tokią atsakomybę akcininkams ir direktoriams numatantis įstatymas įsigaliojo tik 2008-aisiais, kai jis jau buvo spėjęs parduoti savo akcijas ir jokių tiesioginių ryšių su „Runikos komercija“ nebeturėjo.
Akcijas verslininkas aiškino pardavęs, nes fiziškai nebespėjęs sužiūrėti visų, maždaug dešimties, savo bendrovių.
Tačiau A. Brazdžionis „Sekundei“ tvirtino mylintis Lietuvą, todėl nebėgsiantis nuo atsakomybės, jei teismas priteis iš jo išieškoti įmonės skolas.
„Būtų priteisę, būčiau mokėjęs. Įstatymus gerbiu“, – teigė A. Brazdžionis.
Laidavo už nemokias įmones
Plastikinius langus, šarvuotąsias duris pardavinėjusiai, su gyvenamuosius kvartalus stačiusiomis didžiausiomis šalies statybinėmis organizacijomis dirbusiai „Runikos komercijai“ bankrotas paskelbtas 2010-aisiais. Tuomet jos bankroto administratoriumi paskirtas Š. Kakarieka yra teigęs, kad visas įmonės turtas tėra šiukšlės, tačiau skolos kreditoriams perkopusios 3 mln. Lt, iš jų maždaug 1,7 mln. Lt – skolos, susidariusios laidavus už kitų paimtas ir negrąžintas paskolas bankams.
Ieškinyje dėl milijoninės žalos išieškojimo iš visų buvusių „Runikos komercijos“ vadovų teigiama, kad 2004-ųjų rugsėjį įsteigta įmonė liepto galą priėjo vos per porą metų. Bendrovė nemoki tapo 2006-aisiais. Bankroto administratorius buvo įsitikinęs, kad tada jai vadovavęs M. Leliukas privalėjo kreiptis į teismą su prašymu įmonei iškelti bankroto bylą.
M. Leliukas „Runikos komercijos“ direktoriumi pabuvo vos porą metų. Pasitraukęs jis savo akcijas pardavė pagrindinei akcininkei „Runikai“.
Administratorius įtarė, kad „Runikos komercija“ bankrutavo, nes vykdė nenaudingas sutartis, pasirašytas su pagrindine savo akcininke bendrove „Runika“ bei jos antrinėmis įmonėmis „Runikos statyba“ ir „Runikos investicijų centras“.
Bankroto administratoriaus duomenimis, 2004-aisiais, kai prie ką tik įkurtos įmonės vairo stovėjo M. Leliukas, bendrovė sudarė net šešias jai nenaudingas sutartis.
Pats M. Leliukas buvo ir vienas iš penkių įmonės steigėjų. Jam priklausė 35 proc. jos akcijų, daugiau turėjo tik „Runika“ – ji valdė 50 proc.
Kur skolos, solidarumas netinka
Bankroto administratorius buvo įsitikinęs, kad skolą kreditoriams privalėjo grąžinti visi per šešerius „Runikos komercijos“ gyvavimo metus spėjusieji pastovėti prie įmonės vairo. Esą šeši direktoriai nevykdė savo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nors turėjo matyti, kad padėtis beviltiška.
Tačiau Panevėžio apygardos teismas įvertino, kad tokia administratoriaus pozicija nėra pagrįsta ir teisinga, o pateiktas ieškinys – ydingas. Anot teismo, solidariai žala išieškoma tik tada, kai ji padaroma kelių asmenų bendrais veiksmais ir nėra galimybės atriboti kiekvieno iš jų atsakomybę.
Be to, teismas konstatavo, kad įmonės veiklos vadovai nenutraukė, nes rizikuodami tikėjosi gauti pelną, vadinasi, ištraukti bendrovę iš duobės.
Anot teismo, žala už tai, kad vadovas nevykdė pareigos kreiptis į teismą, priteisiama tuomet, kai bendrovė gana ilgai nevykdo veiklos, dėl to auga jos nuostoliai ir skolos kreditoriams. Tačiau visiems šešiems „Runikos komercijos“ vadovams nebuvo kada ilgiau užsibūti šioje vietoje – direktoriai keitė vienas kitą kone kasmet.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
