Kultūros komentarą teisės link pasukti gundo keletas dalykų. Vienas jų, be abejonės, yra S. Daukanto aikštėje nuolat atsinaujinantys kūriniai, aistringi jų pristatymo iššūkiai, primenantys, kad meninės įžvalgos turi savo teisę, o neretai dar apšviečia jėgos struktūrų sąmoningai paslėptus užkaborius. Ten, kur viešpatauja laisvės ir teisės dvasios, visuomenės skonis ir vaizduotė pripratusi prie siužetų, kuriuose didžiausius nusikaltimus padaro valstybės vardu veikiantys ir į priešingą pusę nuo moralės priesakų sukantys kryptelėję galios didžiūnai.
Holivudo scenarijuose vis labiau įsitvirtina „blogietis“, po CŽV ar kitokių slaptų tarnybų praktikos nutrūkstantis nuo moralės ir teisės saitų, besiimantis įgyvendinti egoistinius įgeidžius, pasinaudodamas visais turimais ginklais ir informacijos įrankiais. Kovos su tokiais iškrypimais nuotaikos vienija prieš absoliutų blogį kovojančius herojus ir žiūrovus. Ir bent palaiko viltį, kad su blogiu galima rungtis, kad tiesos ir teisingumo paieškos yra kilni pilietinė pareiga, leidžianti demokratinei santvarkai būti save taisančia sistema.
Nereikia nė naivių amerikiečių, it vaikai tikinčių, kad su blogiu, veikiančiu valstybės vardu, ne tik reikia kovoti, bet galima ir laimėti. Skandinaviškos gerovės valstybės ir tikėjimo teisingumu susigyvenimas taip pat tikrinamas kasandriškų detektyvinių fikcijų priemonėmis. Stiego Larsono trilogijos apie merginos, kurią pervažiavo iškrypusi slaptoji tarnyba, nuotykius įsivaizduoja ne tik Švedija, bet ir visas daugiakalbis skaitytojų pasaulis – tokiu bestseleriu ji tapo.
Tokios literatūrinės vaizduotės įrodymų Lietuvoje beveik nerasime. Veikiantysis valstybės vardu iš anksto apsiginklavęs tikėjimu, kad niekas ir po 20 laisvės metų nesuabejos, jog valdžia visada teisi. Ir dar labai nedaug laisvų lietuvių ir laisvų menininkų, kurie nesutiks su paveldėta iš sovietų praktika, kad teisė priklauso valdžiai ir teisininkams it koks plūgas, kuriuo vagojama varguolių liaudies nugara.
Kabindamasis už teisės kultūros temos, sąmoningai atskiriu normatyvinius įstatymų diktatūros bruožus nuo laisvos piliečių visuomenės santykio su teise. Rusiška įstatymų diktatūros forma teisės nuostatų ir taisyklių prasmės neieško laisvų piliečių susitarime. Šios bizantiškos tradicijos vagoje klausti, kokia vieno ar kito akto prasmė ir ką tai turi bendro su visuomeniniu susitarimu, visiškai neįprasta. Tokiai kultūrai priklausantys teisininkai kone nusavinę teisę ir jos prasmių aiškinimosi teises. Šimtmečiais brandintas autoritarinės ir despotiškos tradicijos vaisius – teisės aktas, kuris pavaldinių minioje turi būti priimamas kaip šventas.
Lietuva, Didžiosios Kunigaikštystės laikais garbinusi Statutą – konstitucinės teisės bruožų turėjusį teisyną – kadaise piliečių bendruomenę ir bent jau bajorišką visuomenę konsolidavo pagarbos teisės principais. Drįsčiau ištarti, kad Lietuvos Statutas anuomečiams valstybės piliečiams buvo ne mažiau šventas nei žydams Talmudas. Ši lietuviška teisės viešpatija laikėsi ant dviejų stulpų: niekas be piliečių valios negali priimti įstatymo ir – lietuvių valdovas visų pirma turi pats laikytis įstatymų. O valdovai nebuvo visada ir iš Dievo teisūs. Tada lietuviai turėjo teisę nesutikti, burtis į konfederacijas, įrodinėti, kad tik maskolių despotams įstatymas esąs valdžios įrankis pavaldiniams valdyti.
Lietuvių viešame kalbėjime, kasdieniuose santykiuose lotyniškos teisinės kategorijos, atklystančios iš romėnų tradicijos, buvo neatskiriama žodyno dalis. Tačiau šiandien svarbesniu dalyku regisi ta valstybės gyvenimo tradicija, kuria remiantis Lietuvos piliečiai rinko sau teisėjus. Tokioje teisės kultūroje ne pareigos suponavo teisines galias, bet teisės išmanymas ir užtarnautas pasitikėjimas konkurencijos sąlygomis užkariaudavo Seimelių balsuotojus. Jei kas šiandien sakys, kad LDK teisės kultūra mums nepriklauso, kad užtenka įdėmiai klausyti, ką valdžia nuspręs dėl mūsų vėliavų, herbų, himnų, piliečių teisių, asmens privatumo ir viešo gėrio, ir rodys nuolankų paklusnumą nežinia kieno valia statomiems ženklams, tuomet reikės klausti, kokiam pasauliui mes priklausome?
Teisės kultūros šviesotamsa turėtų gundyti susimąstyti, kodėl laisvoje šalyje piliečiams užgintas dalyvavimas įgyvendinant savo teisę ir teisingumą. Kodėl lietuviai šiandien net buvusius savo viešpačius rusus pralenkia neleisdami jokių prisiekusiųjų į teismų sales? Kodėl visuomenės ir tautos teises pasisavina save steigiantis ir sau taisykles kuriantis vykdomosios valdžios aparatas? Galiausiai, pats didžiausias iššūkis susijęs su mūsų Konstitucija, kurios skaitymo, supratimo ir aiškinimosi privilegija pasisavinta Konstitucinio Teismo.
Teisės kultūra – gyvas reiškinys, net jei kartais atrodo, kad yra siejama tik su galia ir normomis. Lietuvių teisės ir taisyklių savasties, savumo ir pasisavinimo kryžkelės ir šiandien skendi didžiausiose posovietinėse miglose. Vieni keliai veda į laisvų piliečių, gyvenančių pagal principą, kad viskas galima, ko nedraudžia įstatymai, dėl kurių jie susitaria. Bet tam reikia, kad teisė ir susitarimo dėl taisyklių gebėjimas virstų lietuvių tapatybės dalimi. Kiti keliai veda į tyrus, kuriuose galioja jiems primetami aktai, steigiantys tokią tvarką, kurios niekas nenorėjo. Nebent savųjų ar svetimųjų valdžią, kurios tauta tiesiogiai nerinko.
