„IQ forumo“ tema – kūrybingumo skatinimas – sutraukė būrį intelektualų.
Trys milijonai kūrybingų asmenybių. Kaip išugdyti tokią lietuvių kartą? Kodėl kūrybingos asmenybės kol kas visuomenei nėra būtinos kaip oras? Apie tai ir apie teisę suklysti – kūrybingų asmenybių ugdymo stebuklingąją burtų lazdelę – buvo diskutuojama šio mėnesio „IQ forume“ trečiadienį.
Pradėti diskusiją tema „Kūrybinės visuomenės plėtra – Lietuvos prioritetas. O kieno tai rūpestis?“ buvo pakviesti kultūros ministras Arūnas Gelūnas, režisierius, Lietuvos rusų dramos teatro vadovas Jonas Vaitkus, VDU rektorius, profesorius Zigmas Lydeka, kultūros, švietimo ir mokslo ekspertė Lina Balėnaitė ir verslininkas, verslo konsultantas Darius Radkevičius.
Jų pasisakymai ir į Alfredo Chmieliausko moderuojamą diskusiją įsitraukusių forumo dalyvių mintys susidėliojo į nekokį dabarties vaizdelį. „Verslas laukia kūrybingų darbuotojų, visuomenė ištroškusi inovatyvių, šiuolaikiškų politikų, kurie lanksčiai žvelgtų į esamą situaciją. Tačiau kasdienybė liudija, kad visuomenė, įpratusi prie rutinos, priešinasi originalioms asmenybėms, mat jos yra kitokios, nestandartinės, nepatogios“, – pastebėjo A. Gelūnas. „Ir – sakančios tiesą, – pridūrė J. Vaitkus – Nes kitaip jos savyje sunaikintų kūrybinę liepsną.“
„Universiteto užduotis – laisvinti mintį. Tačiau daugelis dėstytojų ir studentų nenori imti tos laisvės, nori ne KURTI ateitį, o ją GAUTI“, – apgailestavo Z. Lydeka.
Kodėl taip yra? D. Radkevičiaus nuomone, šimtus metų vyraujanti švietimo sistema lėmė, kad gaminami biorobotai, mokantys tik atkartoti, o ne kurti. Prieš tai gyvavusios tradicijos, kai kiekvienas turėjo savo Mokytoją, seniai nugrimzdo amžinybėn.
L. Balėnaitės svarstymu, gal reikėtų mokyti kūrybinio, o ne kritinio mąstymo, nes turėti žinių neužtenka, reikia mokėti kūrybingai jas pritaikyti.
Žurnalistės Liudvikos Pociūnienės nuomone, visuomenės, kurios nepatyrė destrukcijos, lengviau puoselėja kūrybingumą. Jose Hanso Kristiano Anderseno ir Čarlzo Dikenso puoselėtos vertybės nebuvo pamintos ir todėl šiose visuomenėse jos tapo atrama kūrybingumui augti, skleistis ir plisti.
Bet čia provokuojančios ugnies į diskusiją šliūkštelėjo inžinierius, rašytojas ir buvęs hipis Kazys Almenas: „Manau, Lietuvoje kūrybingumo yra perdaug. Išeitum iš proto, jei turėtum aplankyti visus spektaklius, parodas, perskaityti visas išleidžiamas knygas. Gal visgi reikėtų kalbėti apie kūrybingumo kokybę?“
Į šią provokaciją greičiausiai sureagavo L. Pociūnienė. Ji JAV daugybę metų gyvenusiam ir prie tenykščio kokybiškiausio meno koncentrato įpratusiam K. Almenui paaiškino, kad lietuviai dar dažnai balansuoja tarp saviraiškos ir tikrojo meno, todėl, kai viskas susiplaka krūvon, jo atrodo neaprėpiamai daug.
Viena originaliausių diskusijoje išsakytų idėjų: teisė suklysti yra kūrybingų asmenybių ugdymo trąša. Mat tik nebijodamas suklysti žmogus gali padaryti kūrybingą sprendimą ar atradimą. Tik analizuodama klaidas, o ne bijodama jų dėl neigiamos aplinkinių reakcijos, kūrybinga asmenybė gali judėti pirmyn.
