J. Miltinis niekada nesitaikė, visada buvo tas, kuris diktuoja sąlygas.
Antrojo pasaulinio karo įkarštyje, 1940-aisiais, prasidėjusi Juozo Miltinio teatro odisėja visiems laikams įrašė tuomet tik provincialaus miesto Panevėžio pavadinimą į pasaulinį teatro olimpą, kai išsiilgę naujos teatro tradicijos žiūrovai traukė ne tik iš tuometės Sovietų Sąjungos, bet ir iš Vakarų Europos.
Juozas Miltinis, vertinęs estetiką ir turėjęs išlavintą skonį daiktams, turtų nekaupė. Svarbiausiu ir vertingiausiu turtu jis vis dėlto laikė knygas ir paveikslus, kuriuos dažniausiai gaudavo dovanų iš savo draugų ir pažįstamų. J. Miltinio namuose galima pamatyti Adomo Galdiko, Vytauto Kazimiero Jonyno, Algimanto Mikėno paveikslų, keletą paties režisieriaus portretų. „Duokite man dažų, aš parodysiu, kaip mane piešti“, – kartą pasakė J. Miltinis. Nors dailininko duona režisieriaus rimčiau nesudomino, viešnagės Paryžiuje metu lankyti dailės istorijos kursai Luvre rodo, jog J. Miltinis buvo visapusiškai išsilavinusi asmenybė.
Tačiau išties didžiausiu turtu galime laikyti 3 500 egzempliorių kolekciją, kur tik apie 200 yra lietuvių kalba. Skaičiuojama, kad bibliotekoje, kurią pats teatro kūrėjas vadino „Semiramidės sodais“, sugulę knygų daugiau nei 18 pasaulio kalbų. J. Miltinis vertino kalbas ir jų mokėsi: anglų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų, lotynų ir graikų. Juozo Miltinio palikimo studijų centro darbuotoja Regina Grigaliūnienė pasakoja, jog ispaniškai J. Miltinis prabilęs tik perkopęs 70-metį, o graikų kalbos žodynus skaitydavęs kaip poezijos knygas.
Visada reikalavęs intelektualumo iš savo mokinių, režisierius sovietmečiu skatino ir juos mokytis kalbų, nes tai, pasak jo, lavino ir skaidrino protą. J. Miltinis buvo neišskiriamas ne tik su škotų terjeru Arieliu, ištikimu gastrolių palydovu (kurio antrininko rinkimai visai neseniai vykę Panevėžyje), bet ir su mažais, vos į delną telpančiais užsienio kalbų žodynėliais, kuriuos mėgdavęs skaityti net repeticijų metu, pasiėmęs tokį pat nedidelį didinamąjį stiklą.
Be milžiniškų kelių tomų žodynų įvairiomis kalbomis, J. Miltinio bibliotekoje su didžiuliu geltonos spalvos krėslu ir indišku skaitomuoju staleliu, puoštu dramblių raižiniais, didžiausia dalis filosofinių ir psichologinių knygų. J. Miltinis sakydavo, kad šie du didieji mokslai yra svarbūs ir reikalingi režisieriui, o pats būdamas itin punktualus, bet kartais priverstas laukti, imdavosi Aristotelio skaitymų. R. Grigaliūnienė pasakoja, kad gyvendamas Paryžiuje J. Miltinis lankęsis ir Sorbonos universitete, kur klausydavęs filosofijos paskaitų.
J. Miltinis, turėjęs begalę bičiulių ir draugų visame pasaulyje, dažniausiai gaudavęs knygų dovanų iš užsienio, už kurias, kaip itin geras kulinaras, kartais atsidėkodavo rūkytais kiaulių liežuviais. Žibuntas Mikšys, grafikas, per karą pabėgęs į Berlyną, vėliau Niujorką, o galiausiai atsidūręs Paryžiuje, J. Miltiniui siųsdavęs garsios Que sais-je? (Ką aš žinau?) serijos knygas, kuriose visuomet palikdavo po mažą paties darytą ex libris.
Kiti mėgdavę palikti, atrodytų, labai drąsius ir atvirus įrašus: štai dramaturgas Juozas Grušas rašo „Juozui Miltiniui, susidedančiam iš Dievo ir Žvėries, tokio balasto kaip žmogus jame nėra“ (Juozas Grušas, 1973. IV. 9.). R. Grigaliūnienė pasakoja, kad dviejų Juozų draugystę lydėjo „durų trankymas“, o pats J. Grušas yra šmaikščiai sakęs, jog „dviem baravykams vienoje sriuboje nėra vietos“.
J. Miltinis daugiausiai laiko praleisdavo Blėdžių šeimoje (nuotraukoje kairėje – Vaclovas Blėdis).
Kitas režisieriaus bičiulis Algirdas Julius Greimas, vienas žymiausių šiuolaikinės semiotikos atstovų, taip pat gyvenęs Paryžiuje, J. Miltiniui knygos priešlapyje užrašęs „prasmės ir reikšmių ieškotojui“ ir pridėjęs „žvaigždei žvaigždė“. J. Miltinis iš tiesų palaikė itin šiltus santykius su bičiuliais visame pasaulyje, yra sakęs, jog vertina ne kraujo, o dvasios giminystę, todėl Panevėžyje daugiausia laiko praleisdavęs Blėdžių šeimoje. Jo bibliotekoje, šalia paties autoportreto, dar likę nuotraukų su jaunuoju Leonu Blėdžiu, aktoriaus ir vieno artimiausių J. Miltinio draugų Vaclovo Blėdžio sūnumi. V. Blėdis, pasak R. Grigaliūnienės, dažnai tapdavo ir savotišku tarpininku tarp J. Miltinio ir aktorių konfliktinių situacijų metu.
Grįžtant prie pasakojimo apie biblioteką paaiškėja, kad ne kiekvienas norintis į ją ir patekdavęs: matydamas, jog žmogus nepakankamai išprusęs, J. Miltinis užverdavęs duris ir pakviesdavęs į gretimą – svečių kambarį. Jame, kad ir be knygų, gausu dovanotų paveikslų, parsivežtų suvenyrų iš įvairių pasaulio šalių bei antikvarinių baldų. Kambario viduryje stovintis XIX amžiaus stalas, kampe XVII amžiaus kėdė, o po kojomis – 1940 metais parsivežtas iš Kauno tikras persiškas kilimas su jau vos įžiūrimais šventaisiais raštais. Už stiklinių spintos durelių matyti režisierės Kazimieros Kymantaitės dovanota taurė, du tobulos formos, kaip sakydavo J. Miltinis, kavos puodeliai, parsivežti iš Paryžiaus, puodelių rinkinys arbatai ruošti iš Japonijos.
Nors J. Miltinio namai, virtę muziejumi, yra gerokai pasikeitę (nebelikę virtuvės, prijungtas gretimas butas, kuriame įrengta ekspozicijų salė), bibliotekos ir svečių kambario autentiškumas išlikęs, todėl stebina kiek neįprastos akiai sienų spalvos: bibliotekoje – vaiski vyšninė, o svečių kambaryje – tamsi smaragdo žalia. Įdomu tai, kad namai įrengti sovietmečiu (atsimenu dar tėvų pasakojimus apie elementarių maisto bei buitinių prekių deficitą), o tos sienų spalvos tokios neįprastos tam laikotarpiui. Čia centro darbuotoja paaiškina, kad matyti, jog režisierius bus panaudojęs dekoracinius dažus iš teatro, ir prideda, kad bandant restauruoti sienų spalvą, jos išties sunkiai pasidavė meistrų gramdomos.
Vieno namų akcento nepastebėti neįmanoma – geltonų rožių. Jos jaukiai pamerktos vazose – gyvos ar jau sudžiovintos – primena apie mėgstamiausią J. Miltinio spalvą. Pasakojama, jog, norėdami aplankyti J. Miltinį, bičiuliai visuomet nešdavo geltonų rožių nepamiršdami ir vyno. Tikriausiai raudonojo vyno pomėgis atsiradęs dar iš Paryžiaus laikų. „Kaip ir kavos“, – priduria R. Grigaliūnienė. J. Miltinis juokaudavo, kad mėgstąs raudonąjį vyną ir kavą, bet abiejų tuo pačiu metu gerti esą nevalia, nes vynas – liberalus, o kava despotiška. O pats mėgdavęs gaminti spiritinį geltonų rožių gėrimą. Turėjęs įprotį nuolat viską užsirašinėti ant mažyčių popieriaus lapelių, jis yra pasižymėjęs „liepos 13 neužmiršti užpilti geltonų rožių žiedlapių“. Deja, jau ligoninėje rašydamas šiuos žodžius, J. Miltinis tų žiedlapių taip ir nebeužpylė.
Iš komodos man rodoma senovinė, raštais išmarginta kavamalė. Režisierius pats mėgo malti kavą, galėdavęs profesionaliai paaiškinti, kaip geriausiai ją paruošti. Pasirodo, įvykus gaisrui bendrabutyje netoli tuomečio „senojo teatro“, kuris yra visai kitoje vietoje negu šių dienų J. Miltinio dramos teatras, įsikūręs Panevėžio miesto centre, režisierius išbėgo nešinas tik ta pačia kavamale ir paveikslu.
Regina Zdanavičiūtė ir Stasys Petronaitis – pirmieji mano pašnekovai, jaukiai priėmę savo namuose Panevėžyje. Nors J. Miltinis drausdavo bet kokius artimesnius santykius tarp aktorių, R. Zdanavičiūtė ir S. Petronaitis vieni iš tų nedaugelio, sukūrę šeimą.
Buvimą šalia J. Miltinio aktoriai vertina kaip galimybę tapti asmenybėmis iš didžiosios raidės. Režisieriaus pastabos ir kritika, skatinimas mąstyti intelektualiai ir nesustoti mokytis kiekvienam mokiniui kėlė aukštus reikalavimus sau. Atrodytų, kad J. Miltinio trupės mokiniai iš tiesų buvo kitokie, iš tiesų privalėjo gyventi kitaip nei visas likęs pasaulis. Tai ir buvo to tapimo asmenybe kaina.
Kartą, pasakoja S. Petronaitis, režisierius J. Miltinis, paklaustas, kodėl „nepalieka teatrui įpėdinio“, atsakęs, jog tai vienos asmenybės teatras, o visi norintys gali kurti savo teatrą. Sunku būtų nesutikti su tokia gal iš pažiūros išdidžia kūrėjo mintimi. Tai, kaip jis sukūrė teatrą, kokiomis istorinėmis aplinkybėmis, kokių jėgų veikiamas, negali tapti tiesiog lengvai paveldima teatro imperija. Kad ir mintis pervadinti Panevėžio dramos teatrą suteikiant jam J. Miltinio dramos teatro pavadinimą rodo nevalingą norą prisidengti ryškios asmenybės šešėliu.
Surinkęs dar jaunuolius į teatrą, J. Miltinis atvėrė juose supratimą, kad jie yra ypatingi, bet kartu nuolat kartodavo, jog nepasiduotų garbės ir turtų troškimui. „Nieko mes ir neturėjome“, – prisimena tuos laikus S. Petronaitis, dešimtmečius atidavęs teatro scenai.
Su Romualdu Urviniu susitinkame Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Į teatrą atėjęs dar visai vaikas ir pradėjęs nuo techninio pagalbininko darbo, R. Urvinis pamažu išaugo į gabų J. Miltinio auklėtinį. Savo autobiografinėje knygoje aktorius pasakoja ne tik apie tai, kaip atsidūrė teatre, bet ir atsiminimus apie vieną iš savo gyvenimo mokytojų – Juozą Miltinį.
Suprantu, kad toks epitetas suteiktas ne veltui: J. Miltinis buvo ne tik mokytojas scenoje, jis buvo ir savotiškas gyvenimo mokytojas. Susirinkęs nemažai jaunuolių, režisierius jiems tapo etiketo, inteligencijos ir intelektualumo vedliu. „Kaip sėdėti, kaip nusiimti skrybėlę“, – vardija R. Urvinis. Ir tai tik maža dalis to, ko reikalavo iš savo mokinių J. Miltinis. Egzistavo nematomas jo šešėlis net tuomet, kai aktoriai, nulipę nuo scenos, palikdavo teatrą. „Negalėjo būti jokio „sklaidymosi“ viešumoje“, – toliau tęsia aktorius. Pasirodo, bet kokie mokinių išsišokimai greitai pasiekdavo jų mokytoją ir vėliau skaudžiai atsiliepdavo repeticijų ir „antradienių“ metu. Antradieniai tapo nuolatinių privalomų susirinkimų laiku, kai režisieriaus aštraus, o dažnai ir skaudaus žodžio sulaukdavo visi to nusipelnę.
„Prie senojo teatro tuometėje lauko kavinėje į Panevėžį pirmą kartą buvo atvežta baltojo vyno, – toliau pasakoja R. Urvinis, – todėl visa grupė kartu su mokytoju susirinko į degustaciją.“ Kai vienas iš sėdėjusių aktorių ėmėsi peiliu pjaustyti dešrą, J. Miltinis sudraudęs ir ėmęs ją tiesiog laužyti ironiškai klausdamas, kaip į jį būtų žiūrėję paryžiečiai, jeigu jis taip sūrį pjaustytų. Paryžiuje buvusiems tai atrodytų savaime suprantamas dalykas, bet tuometis sovietinis Panevėžys ir tie dar jauni aktoriai tapo tokių, atrodytų, buitinių, bet puikiai atskleidžiančių gilesnę prasmę, pamokų dalyviais.
Kartą vienas aktorius, nusižiūrėjęs režisieriaus mėgstamos praktikos darbo metu nuolat įterpti tarptautinių ar žodžių kitomis užsienio kalbomis, į pastabą atsakęs prancūziškai. „O! Pažiūrėkit! Užsienietis, matai…“, – ironiškai replikavęs J. Miltinis. „Tokio režisieriaus elgesio niekada nereikėjo suprasti kaip pašaipos“, – aiškina R. Urvinis. Iš aktorių jis visuomet siekęs intelektualumo ir išprusimo visomis prasmėmis, todėl tokiomis replikomis tik bandydavęs pakurstyti jų ambicijas mokytis.
„Režisierius neturi aktoriui sakyti, kaip vaidinti“, – prisimena mokytojo žodžius R. Urvinis. J. Miltinio supratimu, gerą aktorių galima parengti naudojantis baime: nors dažnai tokie metodai silpnesnių nervų mokiniams atsieidavo itin skausmingai, o ypač grupės moterims, tačiau R. Urvinis skuba paaiškinti, jog tą baimės metodą reikėjo suprasti kaip „sveiką baimę“, tokią, kurią aktorius, išeidamas į sceną, patiria nuolat, tą didžiulį atsakomybės jausmą. J. Miltinis iš savo mokinių reikalaudavęs visiško atsidavimo scenai, todėl bet kokia šalutinė aktorių veikla už scenos buvo vertinama neigiamai.
J. Miltinis yra sakęs, kad geras aktorius visą laiką yra „ant nenormalumo ribos“. Klausiu R. Urvinio, kaip turėtume suprasti tokią režisieriaus mintį. „Urvini, tavęs tėvai turi nepažinti spektaklio dieną“, – atsiminimus pasakoja aktorius. Jau nuo pat ryto, spektaklio dieną, aktorius atsikelia kitoks, tuomet svarbu viskas, net tai, ką jis valgo, o geriausia apskritai nieko nevalgyti. Buitis iš tiesų yra aktoriaus priešė, tai tiesiog nesiderina su perdėm nežemiška aktoriaus profesija, nudvasina ją, o ir J. Miltinio pastatytų kūrinių dramatizmas įpareigoja tiesiog kitokiam žmogiškam būviui.
J. Miltinis ir atrodė, ir elgėsi kaip gyva legenda.
Juozo Miltinio pėdsakais keliaujame iki Vilniaus, kur vienas talentingiausių jo mokinių – Donatas Banionis – pasakoja apie dabartinio ir jo laikų J. Miltinio teatro vertybinį, ideologinį ir kultūrinį konfliktą. Aktorius, kurio pavardė skambėjo garsiausiose pasaulio scenose, kurio vaidyba pripažinta įtakingiausių kino ir teatro kritikų, su neslepiamu nusivylimu kalba apie šiuolaikinio teatro nudvasėjimą ir lygina su dešimtmečiais skiepytomis vertybėmis dirbant J. Miltinio teatro grupėje Panevėžyje.
„Mes buvome kaltinami, mums buvo priekaištaujama už anuomet netinkamą vaidybą“, – pasakoja D. Banionis. Egzistavo jau priimtas vaidinimo stilius, kuris Charleso Dullino „Ateljė“ Paryžiuje studijavusiam J. Miltiniui buvo nepriimtinas. Tam tikros žmogaus emocijos, tokios kaip pyktis ar džiaugsmas, turėjo specifines išraiškos formas: scenoje iš aktoriaus buvo tikimasi suvaidinti jas taip ir ne kitaip, o J. Miltinio trupės vaidyba kardinaliai skyrėsi nuo to, kas tuomet Lietuvoje buvo laikoma aukšto lygio menu.
„Jūs nevaidinate, jūs gyvenate“, – plūdosi to neva tikrojo teatro šalininkai. Jų reikalavimas, kad scenoje reikia vaidinti, o ne gyventi, buvo priešpriešos epicentras tarp J. Miltinio grupės vaidybos ir kitų. Mes buvome mokomi persikūnyti į atliekamą personažą taip, kad visa ligtolinė teatrinė pompastika su perdėta ekspresija taptų nebereikalinga, jog atliekamas personažas atgytų iš kūrinio scenoje priblokšdamas tikrumu ir paprastumu. Tai buvo naujojo teatro, tokio, kokį J. Miltinis perėmė iš Ch. Dullino, o pastarasis iš Konstantino Stanislavskio, kryptis.
Sovietinė sistema, nusiuntusi J. Miltinį į tuo metu itin provincialų Panevėžį, tikriausiai nesitikėjo, kad žinia apie tokio naujojo teatro atsiradimą pasklis taip greitai ir taip plačiai. „Mes sulaukėme populiarumo, žmonėms patiko mūsų vaidyba, jie plaukė būriais pasižiūrėti spektaklių, nes buvo išsiilgę to tikrumo, kurį mes perteikdavome“, – tęsia D. Banionis. Aišku, nereikia pamiršti, kad tuometė sistema diktavo sąlygas: nors erdvė laisvai kūrybai egzistavo (ką rodo garsūs to meto J. Miltinio pastatymai pagal Shakespeare’ą, Čechovą, Strindbergą, Ibseną), tačiau „privalomieji“ spektakliai taip pat patekdavo į J. Miltinio trupės repertuarą ir tai buvo neišvengiama.
Tačiau tai neapsaugojo J. Miltinio nuo išmetimo iš teatro: penkeriems metams režisierius buvo ištremtas iš tuomečio Panevėžio dramos teatro už „netinkamą kūrybą“. 1954–1959-ieji – tai teatro nuosmukio metai, kai režisierius, dažnai slapstydamasis, vis tiek aktyviai dalyvavo teatro veikloje susitikdamas su aktoriais ir stebėdamas teatro gyvenimą iš šalies. Tai savotiška to meto J. Miltinio kūryba egzilyje, kuriai tikriausiai dėl laimingo atsitiktinumo buvo lemta pasibaigti ir žymėti Panevėžio teatro „aukso amžiaus“ pradžią, kurią žymi 1961-ųjų „Makbeto“ pastatymas.
J. Miltinio teatras skatino šviestis ne tik tuometę mažai išprususią liaudį, jis skatino pačius aktorius tapti intelektualumo šaukliais teatro scenoje. Būtent intelektualumas mus skiria nuo dabartinio teatro tendencijų. „Dabar tekstams suteikiamos kitokios – „režisūrinės prasmės“, o aktoriai scenoje imasi visokių triukų, vadinamų „režisūrinių sprendimų“, – vertina D. Banionis ir prideda, kad šiuolaikinis teatras primena cirką, kur gyvūnai geriau atlieka išmoktą partiją nei aktoriai scenoje.
Guodžia tik tai, kad teatro ir apskritai kultūros ir meno raida patiria nuopuolių ir pakilimų: antika žymi pakilimą, viduramžiai – nuosmukį, renesansas – vėl ryškus pakilimas. „Atrodo, kad mes vėl esame nuosmukyje, iš kurio kada nors, tikėtina, vėl išsikapstysime“, – kiek optimistiškiau baigia pokalbį aktorius. Tuomet ir teatras grįš prie tikrųjų vertybių, kur atsiminimas tų, kurie jas propagavo, vėl taps branginamas ir vertinamas, galvoju palikdama mažą muziejų primenančius D. Banionio namus.
***
Visą savo laiką atidavę teatro scenai, dešimtmečiais kūrę įsimintiniausius vaidmenis ir padėję J. Miltinio legendai skleistis, režisieriui pasitraukus jo mokiniai liko savotiškame šiuolaikinio teatro užribyje. Tai supratau kalbėdama be išimties su visais pašnekovais. Teatro nudvasėjimais, keisčiausi režisūriniai sprendimai, dažniausiai stipriai iškraipantys klasikinius tekstus, apskritai sudėtingų pastatymų atsisakymas argumentuojant, kad visuomenei tai nebereikalinga ir mažai suprantama, tik įrodo, kaip stipriai teatro tradicija yra pakitusi šiandien ir kaip tos senosios kartos aktoriams sunku išlikti. Kita vertus, kyla retorinis klausimas, kodėl senoji J. Miltinio aktorių karta verčiama prie kažko taikytis ir prie ko jai apskritai reikia taikytis?
J. Miltinis niekada nesitaikė, visada buvo tas, kuris diktavo sąlygas ir prie kurio reikėjo taikytis kitiems, gal dėl to taip prieštaringai jis iki šiol yra vertinamas. Kategoriškas, o kartais net itin despotiškas, gilaus vidinio pasaulio ir filosofiškos prigimties, išdidus, bet kartu žmogiškas, toks jis savo mokinių akyse, kuriuos taip jautriai kažkada įvardijo kaip išliksiančius gyvus šaltinius.
_______________________________________
Šis straipsnis išspausdintas naujausiame žurnalo „Intelligent Life“ numeryje
