Legendiniame J. Miltinio dramos teatre ir toliau nerimsta aistros. Tarp teatralų ir įstaigos vadovo Romualdo Vikšraičio kone prieš ketverius metus prasidėjęs šaltasis karas įgauna vis kitokias konflikto formas. Šią savaitę kultūros Mekoje apsilankęs pats kultūros ministras Šarūnas Birutis, savo akimis pamatęs, kad psichologinis klimatas kolektyve nė per nago juodymą nepagerėjo, pasiūlė teatre įsteigti psichoterapeuto etatą.
J. Miltinio dramos teatro aktoriai susikaupusias nuoskaudas išliejo kultūros ministrui. U. Mikaliūno nuotr.
Liejosi skauduliai
Nors vienas iš ministro vizito tikslų į Panevėžio Juozo Miltinio teatrą buvo diskusija dėl rengiamos naujos mokėjimo tvarkos už darbą bei socialinių garantijų įstatymo projektas ir apskritai finansavimo klausimai, teatralams rūpėjo tik vienas klausimas – kada teatre dirbantys žmonės visą savo energiją galės skirti tik kūrybai, o ne vidiniams nesutarimams spręsti.
Kaip teigė aktorius ir J. Miltinio dramos teatro aktorių profesinės sąjungos pirmininkas Vytautas Kupšys, kritiška situacija teatre per ilgai užsitęsė. Dažnai valdžios žmonės pabrėžia, kad lietuviai nėra pilietiški, nekovoja už savo teises, tačiau realybė yra kiek kitokia: profesinės sąjungos rašomi skundai atsimuša kaip į sieną, o kolektyvo prašymai atstatydinti teatro vadovą R. Vikšraitį ignoruojami, net pasigirdo siūlymų teatrą perduoti Savivaldybei, jeigu teatralai ir toliau kels pasipiktinimo bangas.
„Turime vieną didelę problemą ir tos nelaimės vardas yra R. Vikšraitis, tą žino ir pats ministras. Nuo pat pradžių, kai jis teatrui pradėjo vadovauti, situacija tapo ne bloga, o tragiška. Visi šio žmogaus nuveikti darbai liudija, kad jis negali dirbti vadovaujamo darbo“, – kalbėjo V. Kupšys.
Jo teigimu, problemos kyla ne tik dėl bendravimo nebuvimo, bet apskritai požiūrio į žmogų. Aktoriai yra gyvi darbo įrankiai, bet kai jie atsiduria žmogaus, negebančio su jais dirbti, rankose, kyla chaosas. O tokioje aplinkoje menas apskritai neįmanomas.
„Aktorių gyvenimo prasmė yra teatras, tačiau jau ketverius metus gyvename beprasmybėje. Esame darbo įrankiai, atiduoti į nemokšos rankas, savotiški įkaitai. Jeigu priklausai profsąjungai, esi nulis. Žmonės nusivylę, pažeminti, psichologiškai sutrypti“, – emocijų neslėpė V. Kupšys.
Anot jo, R. Vikšraičio pagrindiniai darbo metodai – kolektyvo narių kiršinimas: aktoriai kviečiami į vadovo kabinetą po vieną ir nuteikinėjami, o juk jis turėtų visą kolektyvą burti ir uždegti darbui. Kolektyvui niekaip nesuprantama, kodėl pompastiškai būtent J. Miltinio teatrui rinktas aktorių kursas taip ir neatėjo į teatrą, o vietoj jo buvo priimti Vytauto ir Veltos Anužių vadovaujami Muzikos ir teatro akademijos ketvirtakursiai.
„Jaunų žmonių teatrui reikia, mes pražūtume be jaunimo. Bet yra kita problema: Meno taryboje kalbėjome, kad yra puikus Anužių kursas, bet tąkart vadovas pareiškė, kad ten nėra nė vieno gabaus jaunuolio, ir pompastiškai, su miesto mero pagalba, surinko savo kursą. Tačiau jau šį rudenį, su niekuo nederindamas, priima tą „blogąjį“ kursą. O kur dingo tas specialiai J. Miltinio teatrui rinktas kursas – jis buvo paliktas ant ledo. Bet ar taip galima elgtis su žmonėmis“, – piktinosi V. Kupšys.
Siūlo lankyti pykčio valdymo kursus
Teatro darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Rimantas Teresas akcentavo, kad per ketverius metus, kol teatrui vadovauja R. Vikšraitis, taip ir nesugebėta parengti kolektyvinės darbo sutarties. Vien šis faktas verčia abejoti, ar Lietuva yra teisinė valstybė. Negana to, per tuos metus darbuotojų kaita buvo didžiulė, net atliktas vidaus auditas parodė, kad tai nėra normalu. O baisiausia tai, jog teatrą paliko profesionalai.
„Žmonės nori žinoti, kaip gyvensime toliau. O tai, kad Darbo inspekcija viena po kitos naikina vadovo darbuotojams paskirtas nuobaudas, rodo, kad šioje įstaigoje kažkas ne taip. Sakykite, ar normalu, kai žmonės į gastroles išvažiuoja apie tai sužinoję tik iš vakaro“, – kalbėjo R. Teresas.
Teatro literatūrinės dalies vedėja Gertrūda Rinkūnienė, ilgą laiką stojusi mūru už R. Vikšraitį, taip pat pratrūko. Moteris prisipažino, kad jau kurį laiką ne tik yra išprašoma iš vadovo kabineto, bet ir yra savotiškai izoliuota nuo kitų administracijos darbuotojų.
„Esu net nekviečiama į kiekvieną savaitę rengiamus gamybinius pasitarimus. Kai vadovo paprašiau, ar galėčiau juose dalyvauti, man buvo atsakyta, kad ne, nes į pasitarimus jis kviečiasi tik tuos, kuriuos gerbia, o mano patarimai jam nereikalingi“, – pasakojo G. Rinkūnienė.
Galiausiai darbuotoja net kelis kartus buvo šiurkščiai išvaryta iš vadovo kabineto ir vienas po kito jai skirti du papeikimai. Moters teigimu, ji galėtų teatrą palikti kad ir tą pačią dieną, tačiau dabar to negalinti padaryti, kol nebus panaikintos nuobaudos.
„Kai viena mūsų aktorė pasipasakojo, kad dėl didelio emocinio sukrėtimo norėjo net nusižudyti, niekas rimtai nesusimąstė, kad tai įmanoma. Mane privesti iki savižudybės sudėtinga, bet kai į tave nukreipiama stipri stalinė lempa… Jeigu į tardymą būčiau pakviesta saugumo struktūrų, žinočiau, kaip tai atrodo. Nors visą laiką buvau hipertonikė, dabar privalau gerti vaistus nuo kraujo spaudimo“, – atvirai prabilo G. Rinkūnienė, pridūrusi, kad vadovui būtų pravartu lankyti pykčio valdymo kursus.
Provokacijoms nepasiduoda
R. Vikšraitis, klausydamas, kaip jo vadovaujamo teatro aktoriai lieja nuoskaudas, ilgą laiką tylėjo. Jo teigimu, teatro specifika reikalauja tam tikrų ne visada populiarių sprendimų. O teatro veiklą reikėtų vertinti ne pagal garsiai šaukiančius ir rėkiančius, kaip čia blogai, o pagal objektyvius kriterijus: teatro populiarumą ir spektaklių lankomumą. Kad teatras taptų miesto traukos centru, reikėjo įdėti daug darbo, kuris, deja, patiko ne visiems.
„Niekada nesistengiau būti populiarus, o tik siekiau, kad visi darbai būtų padaryti laiku ir kokybiškai. Kai kuriems atrodo, kad bandau juos nušalinti nuo darbo, tačiau tai netiesa, tiesiog perskirstau darbus, pakeičiu kryptį, sumažinu darbo krūvius, ir rezultatai būna geresni. Iki šiol teatre buvo palaida bala“, – tvirtino R. Vikšraitis.
Jo teigimu, reikėtų atlikti 15–20 metų dokumentų reviziją ir bus aišku, kas yra padaryta ir ko ne. Kaltinimai, kad per jo vadovavimo metus pasikeitė didelė dalis kolektyvo, – nepagrįsti, mat daug darbuotojų išėjo į pensiją, su kitais teko atsisveikinti dėl jų neprofesionalumo ar nenoro dirbti.
„Teatre reikia dirbti, o kai darbai nepadaryti, kaip bendrauti su tuo žmogumi?. Kodėl niekas nesigilina, dėl ko apskritai kyla konfliktai“, – retoriškai klausė teatro vadovas.
O kaltinimai, neva jis nuvylė būtent J. Miltinio dramos teatrui rinkto kurso aktorius, laužti iš piršto. Situacija labai paprasta: iš to specialiai rinkto kurso beliko vos devyni aktoriai, o teatre buvo suplanuota „Devynbėdžių“ premjera, tad iš kažkur reikėjo gauti jaunų talentų. Kai vykstant projektui „Jaunųjų režisierių dirbtuvės“ Anužių kursas pareiškė norą įsitraukti į teatro veiklą, daugiau klausimų ir nebekilo.
„Būtent J. Miltinio teatrui surinkto kurso niekas neatsisako. Jaunų aktorių mūsų teatrui itin trūksta, iki 40 metų turime tam tikrą skylę. Iš 27 jaunųjų talentų gal ne visi ir pasiliks mūsų teatre, bet tikiuosi, kad liks didesnioji dalis. Taip, pirmą kartą pamatyti Anužio kurso studentai man nepadarė įspūdžio, bet tai buvo tik pirmo kurso grūdeliai, per tuos metus jie labai patobulėjo“, – kalbėjo R. Vikšraitis.
Paklaustas, ar teatre tvyranti slogi psichologinė atmosfera netrukdo siekti bendrų rezultatų, R. Vikšraitis teigė, kad teatre viskas gerai, svarbu nepasiduoti provokacijoms ir destruktyvizmui.
„Kiekvienas turime daryti savo darbą, kad teatras būtų pilnas žiūrovų. Man gaila, kad kai kurie žmonės savo energiją nukreipia ne į kūrybiškumą, o intrigoms kurti“, – sakė R. Vikšraitis.
Siūlė stovėti ant ausų
Abi puse išklausęs kultūros ministras Š. Birutis nieko paguodžiamo teatralams nepažadėjo. Jo teigimu, atleisti R. Vikšraitį vien todėl, kad jis neranda bendros kalbos su kolektyvu, teisiškai neįmanoma. Patirtis parodė, kad tokiu atveju teismas įpareigotų be konkrečios, įstatymu numatytos priežasties, atleistą vadovą sugrąžinti į darbą ir išmokėti visą atlyginimą už nedirbtą laikotarpį.
„Nepaisant didžiausių norų, nėra jokios teisinės galimybės atleisti direktorių, nebent būtų užfiksuota šiurkščių darbo teisės pažeidimų. Tikrai nesu patenkintas tuo, kas vyksta šiame teatre, bet privalome paisyti Darbo kodekso“, – teigė Š. Birutis.
Ministro teigimu, atsakomybę už blogą įstaigos mikroklimatą turi prisiimti būtent įstaigos vadovas. Nė viename teatre nėra tokių psichologinių problemų kaip J. Miltinio, nors žmonės dirba tokie patys. Ministras pasiūlė išmokti bendrauti, o jeigu nepavyksta, galbūt net pasinaudoti psichoterapeuto paslaugomis.
„Vadovas yra atsakingas už mikroklimatą darbe. Nežinau, ką turėtų daryti R. Vikšraitis, gal net ant ausų stovėti, bet jo pareiga yra spręsti problemas. Problemų juk niekas nekuria šiaip sau. Iki R. Vikšraičio kadencijos pabaigos liko kiek mažiau nei metai, bet viliuosi, kad nesutarimai baigsis daug anksčiau, juk visų teatro žmonių tikslas bendras – likti tuo garsiuoju J. Miltinio dramos teatru“, – bent prieš Kalėdas palinkėjo susitaikyti Š. Birutis.
Lina DRANSEIKAITĖ
