Kiek šiandien kainuoja apsipirkti turguje, žino kone kiekvienas. Ar įsivaizduojate, kad tarpukario Panevėžyje moters mėnesio atlyginimo pakako vienai nupenėtai kiaulei, o žiemą pomidorai buvo tokia prabanga, jog už kilogramą tekdavo pakloti net septynis litus?
Panevėžio istorija skaičiuojama nuo 1503 metų, kai Lenkijos karalius ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis kunigaikštis Aleksandras Ramygalos klebonui padovanojo žemės tarp Nevėžio ir Lėvens su sąlyga, kad čia bus pastatyta bažnyčia.
Dovanotoje žemėje, dešiniajame Nevėžio krante, iškilo medinė bažnyčia ir klebonija, o netoliese įsikūrė turgus, pirmą kartą paminėtas jau 1509 metais.
XVI amžiuje turgus vykdavo dabartinėje Laisvės aikštėje, tačiau apie tą laikotarpį išliko labai nedaug žinių.
Turgavietė čia tebeveikė ir XX amžiaus pirmoje pusėje, nors toli gražu ne visiems miestiečiams tas patiko.
„Nuolat diskutuota dėl turgaus vietos“, – sako D. Pilkauskas.
Tarpukariu turgus ne kartą buvo iškeltas iš Laisvės aikštės ir vėl į ją sugrąžintas.
Tik apie 1940-uosius šioje vietoje galutinai nutilo prekeivių šurmulys. Turgus buvo iškeltas, bet netoli – į gretimą Savanorių aikštę.
Tarpukariu Panevėžyje veikė ir specializuotos turgavietės.
Nuo XX amžiaus trečiojo dešimtmečio Gedimino gatvėje minima malkų turgavietė.
Dar 1912 metų šaltiniuose rašoma, kad į Vilkmergės (dabartinę Ukmergės) gatvę perkeltas arklių turgus. Iš tarpukario spaudos žinoma, kad jis čia veikė ir 1928 metais.
Po dešimtmečio Panevėžyje atsirado nauja gyvulių, pašarų ir medžiagų turgavietė – ji įsikūrė Klaipėdos, Džonto ir Daukanto gatvių kvartale.
Atsižvelgė ir į religinius įsitikinimus
Tarpukariu Panevėžyje turgaus dienos buvo pirmadienis ir ketvirtadienis – jokiu būdu ne savaitgalį.
„Panevėžyje turgūs nevykdavo šeštadieniais ir sekmadieniais, per lietuvių ir žydų šventes. Buvo atsižvelgiama į mieste vyraujančias tautines bendruomenes ir jų religinius įsitikinimus“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkas Donatas Pilkauskas.
Kaip ir šiais laikais, iš prekeivių būdavo imamas mokestis.
Atvykęs į turgų vienu arkliu mokėjo 30 centų už dieną, dviem – 50 centų. Mėnesinis mokestis siekė 3 litus.
Diena prekybos mėsos produktais kainavo 50 centų, o duonos gaminiais – 20 centų.
Pardavinėjant arklį turgaus diena pardavėjui atsieidavo 2 litus, karvę – litą. Smulkių gyvūnų pardavėjai turėjo mokėti 50 centų.
„Į turgus suvažiuodavo labai daug ūkininkų. Po sėkmingos dienos dalis užsukdavo į miesto restoranus. Ypač didelį pasisekimą turėjo tie, kuriuose buvo įrengtas centrinis šildymas – ūkininkams buvo smalsu pažiūrėti, kaip šildoma be malkų“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Pageidavo trečios dienos
Koks gyvenimas virė Panevėžio turguose, nemažai pasakoja tarpukario spauda.
Jos puslapiuose – ne tik žinios apie prekybą, bet ir miestiečių skundai, valdžios svarstymai, švaros taisyklės ar to meto derliaus naujienos.
1925-ųjų liepą miesto taryboje Pirklių sąjungos vardu pasiūlyta įvesti tris turgaus dienas – kad prekyba vyktų pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais.
Tačiau taryba klausimo svarstymą atidėjo, kol bus išsiaiškinta visuomeninių organizacijų nuomonė.
Po beveik dešimtmečio, 1934-aisiais, miesto taryba jau svarstė kitą klausimą – turgaus iškėlimą iš Laisvės aikštės.
Dėl tokių planų itin nerimavo žydų bendruomenės atstovai, tačiau spaudoje užsiminta, kad ilgainiui vis tiek siekiama turgavietę iškelti iš miesto centro.
1937 metais apskrities viršininkas paskelbė naujas švaros taisykles.
Jas pažeidusiems grėsė iki 1 000 litų bauda arba areštas iki vieno mėnesio.
Šiose taisyklėse atskiras dėmesys skirtas turgavietėms – nurodyta, kad pasibaigus turgui jos ir į jas vedančios gatvės privalėjo būti nedelsiant išvalytos.
Vietos spaudos puslapiuose netrūko ir žinių apie sezono gėrybes.
1934 metų vasarą minima, kad Panevėžio turguje jau pasirodė pirmosios ankstyvosios bulvės.
„Ūkininkai, kiekvienas norėdamas pasipelnyti, atgabeno šiemečių bulvių ir į turgų. Kadangi daug prigabenta – bulvės pigios. Jau ir šiemečių rugių yra. Uogos mėlinės pigios, avietės vidutinės kainos, o žemuogės į galą ėmė brangti“, – rašyta 1934-ųjų vasarą.
Kiaulė už mėnesio atlyginimą
Kiek panevėžiečiams kainavo apsipirkimas turguje, geriausiai leidžia suprasti to meto atlyginimai. Jie, kaip ir šiais laikais, priklausė nuo profesijos, kvalifikacijos ir darbovietės.
Įvairių mieste veikusių malūnų malūnininkai per mėnesį uždirbdavo nuo 350 iki 600 litų, meistrai – apie 250–260 litų. Kur kas kukliau gyveno paprasti darbininkai. Vyras už darbo dieną dažniausiai mokėta 3,5–4 litus, moterims – 2,5 lito. Dirbant 22 dienas per mėnesį moters atlyginimas siekdavo apie 55 litus.
Už tokią sumą anuomet buvo galima nusipirkti, pavyzdžiui, gerai nupenėtą kiaulę – ji kainavo apie 50 litų.
Pasak D. Pilkausko, Stasio Montvilos mielių ir spirito fabrike vyriausiasis šaltkalvis per mėnesį gaudavo 276 litus, vairuotojas – 200, ūkvedys – 230 litų. Spirito cecho darbininkui už dieną mokėta 4,5 lito, vyresniajam darbininkui – 7,5 lito.
Panašūs atlyginimai buvo ir kitose miesto įmonėse.
Palyginimui, valstybės tarnautojų atlyginimai buvo gerokai didesni – priklausomai nuo pareigų ir kategorijos, jie per mėnesį uždirbdavo nuo 250 iki 1 200 litų.
Arklys dvigubai brangiau nei karvė
Ką buvo galima nusipirkti tarpukario Panevėžio turguje ir kiek tam reikėjo pinigų, atskleidžia to meto laikraščių skelbtos kainos.
1924-ųjų kovą maišas bulvių, tai yra 50 kg, kainavo 5,5 lito.
Už kilogramą sviesto tekdavo pakloti 7 litus, o vieną kiaušinį – 18 centų.
Veršelį buvo galima įsigyti už 15 litų, karvę – už 200–300 litų, darbinį arklį – už 400–500 litų, o vežimas malkų atsieidavo apie 15 litų.
Kainos keitėsi gana sparčiai.
Jau po mėnesio kilogramas žuvies ar kiaulienos kainavo apie 3 litus, lašinių – 4 litus, o kiaušiniai buvo šiek tiek atpigę – iki 15 centų už vienetą.
Tarpukario kainoraštis
Dar išsamesnį vaizdą, pasak D. Pilkausko, leidžia susidaryti 1934 metų Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijos mėnesiniai prekių kainų biuleteniai.
Juose fiksuotos vidutinės kainos miesto parduotuvėse, kurios, istoriko manymu, mažai skyrėsi ir turguje.
Tų metų pradžioje bulvių maišas kainavo apie 3 litus, pavasarį – jau 3,5 lito, o tai net dviem litais pigiau, nei panevėžiečiai mokėjo prieš dešimtmetį – 1924 m.
Už raugintų kopūstų kilogramą prašyta 25 centų, morkų – vos 13 centų.
O štai pomidorai tarpukariu buvo tikra prabangos prekė. Žiemą jų kilogramas kainavo 7 litus, o pavasarį šių daržovių prekyboje apskritai nebeminima.
Mėsos gaminių kainos laikėsi gana stabilios. Kilogramas sūdytų lašinių kainavo 2 litus, rūkytų – 2,8 lito, o sūdyta silkė – 1 litą.
O kiaušinių, kaip ir daržovių, kainos priklausė nuo sezono.
1934-ųjų žiemą dešimt kiaušinių Panevėžyje kainavo 1,5–1,8 lito, tačiau gegužę, kai vištos gausiai dėjo, tiek pat jų buvo galima nusipirkti vos už 50–60 centų.
Litras pieno 1934-aisiais kainavo 20 centų, kilogramas varškės – 45 ct, o už grietinės, anuomet vadintos „smetona“, litrą panevėžiečiai mokėjo 1,2 lito. Balto varškės sūrio kilogramas įvertintas litu. Olandiškas ir šveicariškas sūriai buvo gerokai brangesni – už jų kilogramą pirkėjai klodavo daugiau nei 2 litus.
Naminis nesūdytas sviestas atsiėjo 2,75 lito už kilogramą, pieninėje pagamintas – 3,3 lito.
Kilogramas medaus – apie 3 litus, cukraus – 1,3–1,6 lito, druskos – vos 13–15 centų, o 100 gramų kakavos atsieidavo 60–70 centų.
1934-aisiais melžiama karvė kainavo apie 100 litų. Darbinio arklio kaina buvo 150 Lt, o gyva višta atsiėjo apie 2 litus, užtat gerai nupenėta kiaulė – apie 50 litų.
Praėjo beveik šimtmetis, pasikeitė miesto veidas ir turgaus vietos, tačiau pati turgaus esmė išliko panaši – žmonės vis dar ieško šviežių produktų, derasi ir susitinka. Tik šiandien sunku įsivaizduoti laikus, kai Laisvės aikštėje vietoj renginių šurmulio skambėjo prekybininkų balsai, o kainas pirkėjai skaičiavo ne eurais, o litais, matuodami jas savo kasdienio darbo verte.
Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotraukos
