Tarpukario mokykla: naujos uniformos, pamokymai tėvams ir vaikai įdiržusiomis rankomis

Rugsėjo 1-oji atrodo savaime suprantama – gėlės mokytojams, iškilmingi sveikinimai, nauji sąsiuviniai ir pirmoji pamoka.

Tačiau tarpukario Panevėžyje ši diena dar nebuvo tokia, kokia yra įprasta dabar. Vieni vaikai į mokyklą skubėdavo rugsėjo pradžioje, kiti – tik pasibaigus ūkio darbams, nudegę saulėje ir pūslėtomis nuo darbo rankomis. Tuo metu dar tik kūrėsi tai, ką šiandien vadiname mokyklos tradicijomis: uniforma, mokslo metų ritmas, atostogos.

Į mokyklą – nebūtinai rugsėjo 1-ąją

Tarpukariu mokslo metai prasidėdavo panašiu laiku kaip ir dabar, tačiau rugsėjo 1-oji ne visada buvo jų pradžios diena.

Visuotinai ši data privaloma tapo tik maždaug ketvirtojo dešimtmečio pradžioje.

Iki tol vaikai į mokyklas kartais sugrįždavo ir beveik lapkritį, jau pasibaigus ūkio darbams kaime. O tradicija pirmąją mokslo metų dieną mokytojams dovanoti gėlių, tikėtina, atsirado tik sovietmečiu.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais bendros tvarkos nebuvo, todėl mokslo metų pradžia skirtingose mokyklose galėjo būti įvairi.

Pasak D. Pilkausko, 1920–1921 metais, Panevėžio gimnazijai pradėjus vadovauti Jonui Yčui, buvo nustatyta mokslo metų pradžia – jie prasidėdavo rugpjūčio 30-ąją. Rytą bažnyčioje vykdavo pamaldos, o 10 valandą – iškilmingas minėjimas gimnazijoje.

Uniformas sukūrė panevėžiečiai

Tarpukariu gimnazijose vis daugiau dėmesio skirta mokinių aprangai. Pasak istoriko, uniformomis siekta ne tik suvienodinti mokinių išvaizdą, bet ir sumažinti turtinius skirtumus bei stiprinti gimnazistų bendruomeniškumą.

Uniformų dizainu tuomet itin rūpintasi – prie jų kūrimo prisidėjo žinomi to meto menininkai ir kultūros veikėjai.

„Pavyzdžiui, Panevėžio mergaičių gimnazijos uniformas kūrė skulptorius Juozas Zikaras, rašytoja, visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir mokytoja Elena Jasinskaitė“, – pasakoja D. Pilkauskas.

Jo teigimu, Panevėžio gimnazijos direktoriaus J. Yčo iniciatyva mokyklines uniformas pasiūlyta įvesti 1920 metais. Uniformų kūrimo komisiją sudarė G. Petkevičaitė-Bitė, J. Zikaras ir E. Jasinskaitė. Uniformos projektas buvo parengtas 1921 metų žiemą.

Pirmiausia uniforma įvesta mergaitėms, vėliau – berniukams. Mergaitėms buvo numatyta „brunzava“ klostyta suknelė, balta arba juoda prijuostė, o ant kepurės – aukso spalvos ženklelis.

„Tokia uniforma vėliau buvo patvirtinta visose šalies gimnazijose ir be didesnių pakeitimų nešiota iki 1938 metų“, – sako istorikas.

Mokyklinis garderobas

1924 metais Švietimo ministerija mokyklų direktoriams išsiuntė raštą, kuriame išsamiai aprašė, kaip turėtų atrodyti gimnazistų uniformos. Numatyta, kad jos turės būti įvestos nuo 1924–1925 mokslo metų.

Berniukų uniformą turėjo sudaryti kelnės, švarkas, apsiaustas ir kepurė. Švarkas turėjo būti pasiūtas iš „juosvos (tamsios marengo) medžiagos“, su stačia apykakle, šiek tiek įliemenuotas ir segamas viena eile sagų. Jame turėjo būti dvi kišenės. Tokios pat spalvos buvo numatytos ir kelnės.

Apsiaustas turėjo būti pilkas, ilgesnis nei iki kelių, su juodo aksomo ar kitos juodos medžiagos apykakle, kuri žiemą galėjo būti ir kailinė. Jis turėjo būti dvieilis, su atvartais puoštomis rankovėmis ir juodu apvadu.

Mergaičių uniformai taip pat buvo taikomi gana tikslūs reikalavimai.

„Visas mundyrėlis durpinės (tamsiai rusvos) spalvos. Sijonėlis prisiūtas prie bliuzelės, klostytas, bliuzelė palaida, atlenkta apykakle, segama iš priekio taip, kad užsegti būtų galima aukščiau ar žemiau po smakru“, – rašoma ministerijos rašte.

Mergaičių uniformos rankovės turėjo būti ilgos, su rankogaliais, o dirbant buvo numatyta dėvėti juodus pusrankovius.

„Ant mundyrėlio segama prijuostė juodo kamlioto, alpagos ar kitos juodos medžiagos“, – nurodyta tuomečiame dokumente.

Kojinės turėjo būti juodos, paltai – angliško fasono. Rašte taip pat išsamiai aprašyta, kaip turėjo atrodyti mergaičių skrybėlaitės.

Vis dėlto iš karto pakeisti visų mokinių garderobo neketinta. Ministerija pabrėžė, kad uniformos turėjo būti įvedamos palaipsniui, kad nauji drabužiai šeimoms netaptų didele finansine našta. Iš karto, prasidėjus naujiems mokslo metams, mokiniams turėjo būti pakeistos tik kepurės ir skrybėlaitės.

Ne tik drabužiai, bet ir avalynė

Pirmosios uniformos gimnazijose išliko maždaug iki 1938-ųjų. Tais metais jau imta rašyti apie naują mokyklinės aprangos modelį.

Pasak D. Pilkausko, respublikiniai to meto laikraščiai skelbė, kad nuo tų metų rugsėjo valstybinių vidurinių mokyklų mokiniams įvestos naujos uniformos: berniukams – žieminės, o mergaitėms – vasarinės.

Žieminę uniformą buvo numatyta dėvėti spalio–balandžio mėnesiais, vasarinę – gegužę, birželį ir rugsėjį. Vis dėlto tikslus uniformos keitimo laikas priklausė ir nuo oro sąlygų.

Senoji uniforma dar buvo leidžiama metus – iki 1939-ųjų rugsėjo.

Istoriko teigimu, berniukų žiemos uniformą sudarė kelnės, švarkas ir kepurė. Uniforma turėjo būti pasiūta iš vilnonės „mėlynos pilko atspalvio medžiagos“. Žemesniųjų klasių mokiniams buvo leidžiama mūvėti trumpas kelnes.

Mergaičių vasaros uniformą sudarė palaidinė, sijonas, bateliai ir kepurėlė. Pastaroji ir balta palaidinė turėjo būti pasiūtos iš naminės drobės, o sijonas – vilnonis, tamsiai rudas, tokios pat spalvos kaip žieminė uniforma.

Reikalavimų buvo ir avalynei. Bateliai turėjo būti juodi, rudi arba balti, pusiau aukštu arba žemu kulnu.

Naujoji uniforma buvo laikoma paprastesne, kuklesne ir patogesne. Ji, kitaip nei ankstesnė, turėjo atrodyti ne tokia niūri. Jos projektą parengė dailininkas Leonardas Kazokas.

Laisvos dienos – pagal religiją

Pasak D. Pilkausko, 1930 metais buvo suvienodinta visų vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų darbo tvarka.

Pamoka turėjo trukti 50 minučių, o mažosios pertraukos – po 10 minučių.

Didžiosios pertraukos trukmę nustatydavo mokyklos pedagogų taryba. Mokyklose, kuriose pamokos vykdavo ne tik iki pietų, bet ir po jų, jas buvo leidžiama sutrumpinti iki 45 minučių.

Mokslo metai buvo suskirstyti į trimestrus. Pirmasis baigdavosi lapkričio 20-ąją, antrasis – kovo 1-ąją, trečiasis – birželio 15-ąją.

Atostogos taip pat buvo reglamentuotos. Krikščioniškose mokyklose vasaros atostogos trukdavo nuo birželio 15-osios iki rugsėjo 1-osios, žiemos – nuo gruodžio 22-osios iki sausio 8-osios. Pavasario atostogos prasidėdavo Verbų šeštadienį ir trukdavo iki Atvelykio pirmadienio.

Moksleiviai mokydavosi ir šeštadieniais.

Žydų mokyklose tvarka buvo kitokia. Vasaromis čia buvo atostogaujama iki rugpjūčio 21-osios, o kitos atostogos buvo siejamos su žydų religinėmis šventėmis.

Istorikas pasakoja, kad pamokos nevykdavo ne tik įstatymu nustatytomis šventinėmis dienomis. Atsižvelgiant į mokinių tikėjimą, papildomos laisvos dienos skirdavosi katalikams, sentikiams, stačiatikiams, žydams ir kitų religijų išpažinėjams.

Katalikų mokyklų mokiniams pamokų nebūdavo ir keturias dienas per Užgavėnes. Ne darbo diena buvo Vėlinės, o dar trys dienos per metus buvo skiriamos rekolekcijoms. Jų laiką nustatydavo mokyklos kapelionas, suderinęs su direktoriumi.

Auklėjo tėvus

1925 m. laikraštis „Panevėžio balsas“, rašydamas apie mokslo metų pradžią, pabrėžė: nors tėvai supranta, kad vaikams būtina išmokti skaityti ir rašyti, dalis jų, ypač kaime, per mažai rūpinasi atžalų švietimu.

Kai kurie tėvai, kaip rašė to meto spauda, nesupranta tikrosios pradinio mokslo reikšmės ir mano, jog mokyklos tikslas – išmokyti vaiką „šiaip taip pasirašyti, paskaityti“.

„Tačiau jos tikslas vaikus paruošti gyvenimui, tai yra išmokyti gerai skaityti, kad suaugęs galėtų semtis žinių, reikalingų jo gyvenimui, išmokyti tiek rašyti, kad laisvai galėtų pats atlikti gyvenimiškus reikalus – parašyti prašymus, pareiškimus, vesti ūkio užrašus ir pan.“, – aiškinta publikacijoje.

Mokykloje buvo mokoma ne tik skaityti ir rašyti, bet ir tikybos, istorijos, gamtos, geografijos bei kitų dalykų. Todėl tėvai raginti atžalas, ypač pirmokus, į mokyklą išleisti laiku.

Laikraštyje aiškinta, kad anksti pradėję lankyti mokyklą pirmokai iki spalio, kol susirinks vyresni mokiniai, galėdavo geriau susipažinti su aplinka. Be to, mokytojui, kol klasėje būdavo tik mažieji, esą buvo lengviau skirti jiems daugiau dėmesio.

Tėvams taip pat priminta, kad neturint elementoriaus nereikėtų atidėlioti vaiko išleidimo į mokyklą – prireikus galėjo pagelbėti mokytojas. Į pirmą klasę rekomenduota leisti maždaug septynerių metų vaikus.

„Kas iš tėvų nori 7–13 metų amžiaus vaikus per daug išnaudoti, sulaikydami juos nuo mokslo, – labai nusideda prieš vaikų gerovę. Nesiteisinkime neturtingumu, nes gyvenimo faktai rodo, kad ir neturtingieji, jei tik tikrai nori, visuomet suranda galimybės leisti savo vaikus mokytis, ir neretai turtingųjų tėvai, dėl tėvų nesirūpinimo mokslo metus be darbo gatvėse bėgioja. Tebūna daugumos tėvų rūpestis padaryti vaikus laimingesnius už save“, – raginta publikacijos pabaigoje.

Mokinių elgesys ir tada kėlė rūpesčių

Tarpukariu mokyklos gyvenimas neapsieidavo ir be konfliktų. Būta net teismų.

Taikos teisėjas nagrinėjo Dembavos pradžios mokyklos tėvų komiteto bylą. Mokytoja mokyklų inspektoriui pasiskundė, kad tėvų komitetas prie jos „nepamatuotai kabinasi <…> buk už žiaurų elgimąsi su vaikais“.

Atvykusį inspektorių tėvų komiteto nariai įžeidė, tačiau byla jiems baigėsi palankiai – teisėjas tėvus išteisino.

Mokinių elgesys už mokyklos ribų taip pat sulaukdavo to meto spaudos dėmesio. 1927 metais laikraštyje ironiškai svarstyta, kaip moksleiviai elgsis miesto gatvėse.

„Įdomu, kiek šiemet gatvėse bus mokinių, vaikštančių girtų, rūkančių su chlystais (rykštėmis, rimbais), kuokais, lazdelėmis, kiek su peisokais, kiek su marksisčiausiais ar poetiškiausiais plaukais, kiek su susikaišiotomis į kišenius rankomis, kiek su susikibtomis pažastimis, kiek stoviniuojančiųjų trotuaruose“, – rašyta tuomet.

Po kelerių metų laikraščio tonas jau buvo gerokai linksmesnis. Apie rugsėjo 1-ąją rašyta, kad miestas „vėl atkuto – vizga juda gatvėmis moksleivių margybė“, o Respublikos gatvė buvo pilna žmonių.

Į mokyklą – saulėje įdegę ir nuo darbo įdiržusiomis rankomis

Prasidėjus 1939 metų mokslo metams, „Panevėžio balse“ džiaugtasi jaunų žmonių noru mokytis ir jų darbštumu.

Rašyta, kad dauguma moksleivių į pamokas sugrįžo saulės įdegę, pūslėtomis nuo darbo rankomis. Nors „nemitriai ima plunksnakotį“, jie buvo pasiryžę uoliai mokytis.

Laikraštyje džiaugtasi, kad į vidurines mokyklas atėjo ne mažiau mergaičių nei berniukų. Vis dėlto apgailestauta, kad kai kurie tėvai, leisdami dukras į mokslus, esą darė joms meškos paslaugą. Mat manyta, kad daliai išlepintų, namuose dirbti nenorinčių mergaičių mokykla tampa tarsi lengviausiu keliu išvengti buities darbų.

„Kurios labiau mėgsta puoštis, nemėgsta namų ruošos. Iš jų nebus nei ūkininkių, nei darbininkių. Po kelių klasių, nebaigę gimnazijų, ištekės už valdininkų ir gyvens kaip ponios“, – tuomet rašyta apie tokias merginas.

Esą ištekėjusios jos taip pat naudosis tarnaičių pagalba, tačiau pačios nedaug ką išmanys.

Laikraštyje svarstyta, kad toks gyvenimo kelias laimės neatneš.

„Tokios kelių klasių „panelės“ dažnai rauda ir pavydi geram kiemsargiui šuniui dalies“, – gana kandžiai tuomet apibūdinta jų dalia.

Kadangi mokyklos dažnai būdavo toliau nuo mokinių namų, šiems tekdavo ieškoti gyvenamosios vietos.

Tėvams patarta ne tik rūpintis būsto paieška, bet ir pasirinkti tokius šeimininkus, kurie tinkamai prižiūrėtų jų vaikus, kad toli nuo namų gyvenantis moksleivis būtų pavalgęs, turėtų tinkamas sąlygas ruošti pamokas ir apskritai jaustųsi prižiūrimas.

Pas mamą bulvių skusti

1930 metais Panevėžyje į valstybinę gimnaziją buvo priimta 100 naujų mokinių, o į mokytojų seminariją – 37.

Tuo metu laikraštyje taip pat stebėtasi, kad Švietimo ministerija dar nebuvo patvirtinusi abiejų Panevėžio pradžios mokyklų mokytojų, nors mokslo metai visose šalies mokyklose jau buvo prasidėję.

Po metų rašyta, kad Švietimo ministerija Panevėžio mokytojų seminarijai neleido steigti dar vienos klasės. Taip pat dėl per jauno amžiaus neleista priimti 21 mokinio.

„Nepriimtos išskubėjo į gimnazijas. Jei nepriims – teks pas mamas mergytėms bulveles skusti“, – ironiškai rašyta.

Tais pačiais metais laikraštyje vienas skaitytojas išsakė savo nuomonę apie rusų kalbos mokymą mokyklose. Jo manymu, tai buvo sveikintinas dalykas, nes Lietuvai su kaimynine šalimi esą teks turėti reikalų. Tuo metu Švietimo ministerija Panevėžio, Kauno „Aušros“ berniukų, Šiaulių ir Marijampolės gimnazijų penktų klasių mokiniams leido rinktis ne tik anglų ar prancūzų, bet ir rusų kalbą.

Mokinių noras mokytis augo, o gimnazijos ne visada pajėgdavo priimti visus norinčiuosius. 1938 metais į Panevėžio gimnazijas siekė patekti daugybė mokinių, tačiau daliai jų vietos neatsirado. Pavyzdžiui, į mergaičių gimnaziją iš 150 stojusiųjų buvo priimta tik pusė.

„Jau labai kalbama, kad Panevėžyje reiktų trečiosios gimnazijos“, – tais metais konstatavo laikraštis.