Šią vasarą kultūros komentaras nepaminėjus neseniai nuvilnijusios Dainų šventės būtų akivaizdaus nejautrumo ženklas. Ne tiek daug turime tokių didelių ir nevienareikšmiškų įvykių. Nors tuo pat metu reikėtų pripažinti, kad viešojoje, virtualiojoje ir net pusiau privačioje erdvėje toks užmaršumas, gal net gluminantis abejingumas, buvo visuotinis bruožas. Aišku, jei neatsižvelgsime į oficiozą – LRT, kuri visokiais būdais bandė Dainų šventę paversti masiniu džiugesiu. Garsiakalbiai ir žydrieji ekranai liaudžiai skelbė prie banalybės artėjantį džiaugsmą, nors visi susispietę prie televizorių galėjo matyti šventines eitynes pasitinkančias nerūpestingai tuščias Vilniaus gatves. Kam tai šventė ir ar ji autentiška? Gal iš Grūto rezervato ištrūkęs reiškinys? Deja, tai ne visuomenės nuomonės apklausos klausimai, todėl ir nežinome atsakymų į juos.
Kadangi šiemet surengta jubiliejinė Dainų šventė, netrūko pasakojimų apie praeitį, apie vaidmenį, kurį bendra daina ir bendras šokis suvaidino Lietuvos atgimimo istorijoje, Vasario 16-osios Respublikos kultūroje ir naujos lietuvių visuomenės ugdyme. Kiek poveikio turėjo šiandien vėstantys oficialios propagandos žodžiai ir atminties prievolės, mes taip pat galime tik spėlioti. Čia siekiu aptarti tik du klausimus, kurie tvyrojo ir gal tebetvyro kilnią lietuvių dvasinio susitelkimo tradiciją supančiame nuomonių debesyje. Pirmas liečia meninį turinį, arba dainas, kurias girdime giedant, ir šokius, kuriuos regime buriant šimtus šokėjų. Antras klausimas dar tiesesnis, dar labiau už gerklės griebiantis: ar apskritai reikia tokių menką mūsų kultūros iždą alinančių švenčių, kurios jaudina tik pačius dalyvius ir ne visada sau vietą dabarties kultūroje matančius profesionalus? Gal geriau ieškoti būdų, kaip priminti kadaise reikšmingus, o dabar jau atgyvenusius reiškinius? Kitaip tariant, geriau istorija negu gyvos tradicijos imitacija, kuri labiausiai rūpi iš to duoną valgantiems ir dėl honorarų dydžio su kultūros valdžia besiderantiems veikėjams.
Ritualinė Dainų šventės reikšmė turėtų versti mąstyti, kaip pakelti pasikartojančios tradicijos vertę, naujybėms paliekant kitas erdves.
Viešumoje ir užkulisiuose girdima meninė kritika dėl to, kad Dainų švenčių forma yra sustabarėjusi, o pasenęs turinys nepatraukia jaunosios kartos dėmesio. Tokiai nuomonei prieštaraujančių argumentai visiškai priešingi: Dainų šventės yra tradicija, kurioje viešpatauja ne koncertinis muzikinių naujienų lūkestis, ne netikėtumų šurmulys, o it kokios masinės tautinės maldos pakartojimas tų giesmių, kurias moka ir kartu atlikti dar gali daugelis rečiau dainuojančių žmonių. Tokiame tradicijos balse pats dalyvavimas, pakartojimas, prisiminimas, susiliejimas, tam tikras patosas yra svarbesnis veiksnys už viešo koncerto grožį. Masinio kultūros veiksmo ritualinė plotmė yra pirmareikšmė, o visos kitos – išvestinės. Žinoma, ir toks požiūris netrukdo suprasti, kad nėra nieko, ko negalėtų sugadinti oficiozinė patetika ir vadovaujančių egomanija. Ritualinė Dainų šventės reikšmė turėtų versti mąstyti, kaip pakelti pasikartojančios tradicijos vertę, naujybėms paliekant kitas erdves. Juk niekas nesiginčija dėl, tarkim, Lietuvos himno atnaujinimo, nors maldų giedojimas šiek tiek kinta. Labai supaprastinę šią mintį pasakytume: jubiliejinėje šventėje labiausiai pasigesta sąmoningo senoviškumo, dainų, šokių, kostiumų ir manierų, kokios lietuvius užburdavo prieš septynias dešimtis metų. Kur dar galima išmėginti mūsų kultūros jėgas?
Bet ar reikia tokių švenčių, kurios yra vis labiau šventės tik patiems dalyviams arba uždirbantiems iš organizavimo ir patarnavimo? Nepaisydamas kritikui privalomo skepticizmo pasisakau už Dainų šventės gyvastį, tikėdamas, kad mums pasiseks išgyventi nuosmukio laiką ir spontaniškai atsikvošėti iš globalizacijos ir virtualizacijos svaigulio. Ką turiu galvoje? Pirmiausia – masinio skonio ir dalyvavimo kultūros lūžius. Prieš daugelį metų dainavo visi, o dabar esame pasidaliję į dainuojančius scenoje ir geriausiu atveju stebinčius. Tautinis šokis dar labiau nutolo nuo plačiųjų sluoksnių. Ties ta vieta reikia įkalti kuoliuką ir palaikyti tuos, kurie dar liko dainos ir šokio baruose. Net jei išlepintos Vilniaus gatvės lieka tuščios per eitynes, jos vis tiek kaskart tampa erdve iš visų šalies kampų atvykusiems savanoriams ir lietuviškos saviraiškos narsuoliams susirinkti. Net jei ši šventė tik dalyviams, vis vien tai sukuria galimybę prieš juos nusilenkti ir padėkoti, kad jie taip gyvena. Dainų šventės svarba auga viso lietuvių pasaulio erdvėse. Gal vertėtų ryžtingiau susivokti, kad motyvai palaikyti šią tradiciją sustiprėjo penktadaliui laisvų tautiečių išsibarsčius po pasaulį, susidūrus su senaisiais užsimirštančios diasporos žmonėmis. Tiesą sakant, sąmoningas Dainų švenčių virsmas viso pasaulio lietuvių įvykiu būtų labai geistinas dalykas. Liepa, Mindaugo karūnavimo diena, Dariaus ir Girėno skrydžio atmintis čia gali virsti naujas prasmes generuojančiu aidu. Būtent ši aplinkybė gundo prakalbinti šventės ateitį.
