Suimtieji – žmonės, kurių kaltė neįrodyta, – Lietuvoje laikomi prastesnėmis sąlygomis nei nuteistieji. Per metus Seimo kontrolierių įstaiga gauna pusantro šimto skundų. Kai kurie jų – ir dėl mėlynėmis padabintų šonų, tačiau tiesa tokiais atvejais lieka pasimetusi tarp dviejų skirtingų pasakojimų.
Prasčiausia visoje Lietuvoje areštinė, Seimo kontrolieriaus Romo Valentukevičiaus vertinimu, yra Vilniaus širdyje – T. Kosciuškos gatvėje. Ji įsikūrusi kultūros paveldo objekte, priklausančiame Gedimino pilies kompleksui. Apie iškeldinimą kalbama metų metus, tačiau veikla vis pratęsiama.
Suimti asmenys laikomi arba policijos žinioje esančiose areštinėse, arba tardymo izoliatoriuose, kurie priklauso Kalėjimų departamentui. Areštinių skaičius pastaraisiais metais mažėjo – buvo uždaromos pačios prasčiausios. Greičiausiai dėl to Seimo kontrolierių įstaigos pašto dėžutėje sumažėjo skundų dėl sąlygų jose.
Trijuose šalyje veikiančiuose tardymo izoliatoriuose, kur suimtieji praleidžia mėnesių mėnesius, sąlygos labai skiriasi. Suremontuotame Kauno tardymo izoliatoriuje jos geriausios.
Šalia parlamento įsikūrusiame Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime šiek tiek apsitvarkyta, tačiau sąlygos neatitinka reikalavimų. „Matyt, laukiama, kas bus nuspręsta dėl naujos įkalinimo įstaigos statybos, ir manoma, kad nėra prasmės investuoti“, – sako R. Valentukevičius. Naujo kalėjimo, kuris pakeistų Lukiškes, statybos ir priežiūros konkursas tebevyksta. Projektą norima įgyvendinti viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimo būdu, o Lukiškių kompleksą Vyriausybė tikisi parduoti 2017 m.
Prasčiausios sąlygos Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
Tai vadinama valymu
Vien suimtieji 2012-aisiais Seimo kontrolieriams parašė 150 skundų. Dažniausiai kreipiamasi dėl per mažo kameroje tenkančio ploto ir prastų higienos sąlygų. Seimo kontrolierius teigia, kad jo kreipimaisi į Kalėjimų departamentą dažniausiai sulaukia vieno atsakymo – nėra pinigų.
Prastų sąlygų įvaizdį galima susidaryti iš vieno Panevėžio viešbučio savininkės, kuri buvo suimta šių metų pradžioje, pasakojimo. Jai teko pagyventi Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Languose – plyšiai, ant unitazo – nė vienos baltos vietos, visoje kameroje – šaltis, purvas ir smarvė.
Visa tai nesunku pataisyti įdėjus pastangų, kurios vadinamos valymu. Net ir prasčiausios būklės patalpoms tai suteikia antrą kvėpavimą.
„Man atnešė pirštines – aš paprašiau. Nusišveičiau tą unitazą, kameros sienas. Paskui vyrai ateidavo ir sakydavo: kas pas tave yra? Visose kamerose šalta ir dvokia, o pas tave šilta ir kvepia“, – „Lietuvos ryto“ televizijai pasakojo mėnesį suimta praleidusi verslininkė. Kamerą ji pakvėpino į virdulį įlašinusi kvepalų, kuriuos pareigūnai leido turėti su savimi.
„Aš patekau į tą dalį, kuri jau seniai matė remontą, nes, matyt, dar nesulaukė ES pinigų“, – „Lietuvos rytui“ apie Šiaulių tardymo izoliatorių pasakojo pernai beveik mėnesį suimtas laikytas lobistas iš Vilniaus.
Jam teko kęsti išmatų ir cigarečių dūmų smarvės mišinį, nes, kol buvo perkeltas į kitą kamerą, gyveno su užsikimšusia kanalizacija. Kamerose leidžiama rūkyti, o langai neatsidaro. Stovi girgždančios metalinės lovos išgulėtomis spyruoklėmis, ištisą parą negesinama šviesa, grindys išpuvusios, ant grotų susikaupęs purvo sluoksnis. Suimtajam pamaitinti per dieną skiriami devyni litai.
Suėmimo taikymo įstatyme teigiama, kad anksčiau kalinti asmenys suimti turi būti laikomi atskirai anksčiau nekalėjusių. Pasak lobisto, vienas kambario gyventojų, Petras, iš 60 gyvenimo metų 25 metus buvo praleidęs kalėjimuose. Su Petru jis bendravo daugiausia – mokė anglų kalbos.
Nuteistieji turi motyvą tvarkyti savo kameras – jie bent jau žino, kiek laiko ten praleis. Suimtieji kartais perkeliami iš izoliatoriaus į areštinę ir atgal. Jie jaučiasi labiau svečiai nei šeimininkai. Galiausiai kamerų valymas – ne įtariamojo, o valstybės darbas. Nuteistieji turi tam tikros erdvės judėti ir laiką leidžia ne vien kamerose. Suimtieji visą laiką būna kameroje ir išvedami pasivaikščioti vienai valandai per parą.
Sumušimai „tam tikrose vietose“
Seimo kontrolieriai sulaukia skundų ne tik dėl suėmimo sąlygų, bet ir dėl pareigūnų veiksmų – kad neišveda pasivaikščioti, neduoda vaistų ar nepakviečia gydytojo, kad veža automobilyje prirakinę antrankiais. Kai kurie tokio pobūdžio skundai pasitvirtina.
Skundžiamasi ir dėl pareigūnų smurto, tačiau tokius atvejus, pasak R. Valentukevičiaus, įrodyti itin sunku, nes suimtasis kalba vienaip, o pareigūnai – priešingai. Kartais per medicinines apžiūras nustatoma kraujosruvų „tam tikrose vietose“ ir tai, jo žodžiais, negerai. Žmogaus skausmas nepriklauso nuo to, kiek kitų žmonių šonų apdaužoma guminėmis lazdomis, tačiau R. Valentukevičius vis vien daro išlygą: „Tai nėra masinis reiškinys.“
