Tapyba kaip meditacinė gelmė

Iš ciklo „Atspindžiai“ (T. Bublio nuotr.)

Čikagoje gyvenantis ir kuriantis menininkas Rimas Čiurlionis beveik kasmet rengia parodas Lietuvoje

Šio tapytojo paveikslai traukia į savąją stačiakampio erdvę lyg į akivarą. Žiūrėti į juos norisi ilgai, įsigilinus į spalvų niuansus, į jų ir nuotaikų kaitą… Taip, kaip kartais nuščiuvę stebime gęstančią dieną, lietų ar upės tėkmę. Net ir geo­metrinės, tikslios formos jo paveiksluose neatrodo vienaplanės ir griežtos. R. Čiurlionio tapybos darbų kompozicijos paslaptingos ir nelengvai verbalizuojamos. Jos suteikia retą progą stebint ir tylint išgirsti savo vidinį balsą. Šie paveikslai nuteikia meditatyviems apmąstymams. Tai daugiau emocinės užuominos negu artikuliuota plastinė kalba. Tokiais, atrodo, paprastais, bet šiuolaikinėje tapyboje vis rečiau aptinkamais dalykais žiūrovų dėmesį pavergė R. Čiurlionio tapybos paroda „Valandų žymės“, surengta Vytauto Didžiojo universiteto galerijoje Kaune.

Dailės studijas R. Čiurlionis pradėjo sovietinėje Lietuvoje, Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. Šioje meno mokykloje sovietiniais laikais buvo jaučiama laisva dvasia, nors ją ir mėginta slopinti. 1975–1985 m., didžiausio Sovietų Sąjungos politinio sąstingio metu, šios meno mokyklos moksleiviai mieste garsėjo jaunatvišku nepaklusnumu, nepriklausomybės demonstravimu, jungimusi į neoficialias idėjines grupes. R. Čiurlionis buvo vienas iš jų. Pokalbiai apie meną ir laisva kūryba, neatitinkanti oficialios mokymo programos, tapo savitu komunikavimo mažose bendraminčių grupėse būdu. Šaltoki ir oficialūs santykiai su pedagogais, nuolatiniai dalies moksleivių kivirčai su jais nemažai prisidėjo formuojantis stiprioms ir uždarokoms kūrėjų asmenybėms. Dabar jie priskiriami Lietuvoje gerai žinomai vidurinei menininkų kartai, kuriai priklauso ir R. Čiurlionis.

Menininko identitetas nuolat kinta, ypač kai jį paliečia reiškiniai, susiję su globalizacija – migravimu, meno rinka, kūrybinių studijų dislokacija. Nuo 1992 metų Rimas Čiurlionis kuria Čikagoje. Jo meno „pilietybė“ jau nebėra lokali. Pasikeitusios temos, kitoks koloritas. Dabar dailininko veiklos laukas – įvairiatautė ir kosmopolitiška JAV meno aplinka, be abejonės, veikianti dailininką savo intelektualumu, įvairove, stipria konkurencija. Jau nemažai R. Čiurlionio darbų yra JAV ir Europos galerijose, privačiuose rinkiniuose. Tai leidžia teigti, kad labai plačiame meno lauke jo kūrybinė veikla yra sėkminga, o tapyba suprantama ir vertinama. „Menas – mano kalba, meditacija, pokalbis su savimi“, – mano dailininkas, kažkodėl įsitikinęs, kad jo tapybos kalba geriausiai suprantama tik jam vienam.

R. Čiurlionio kūryba priklauso didžiuliam dvasingumo paieškų tapyboje arealui ir yra sietina su XX amžiaus abstrakčiojo meno tendencijomis. Į klausimą apie originalumą, naujumą, tai yra modernizmo epochoje labai sureikšmintą meno prob­lematiką, dailininkas atsako paprastai: „Originalumas man neatsiejamas nuo asmeninio tikrumo, užtikrintumo – tvirto tikėjimo tuo, ką darau.“

Pasak kūrėjo, būtent tikėjimas ir pasitikėjimas savo idėja, mintimi ir tapymo meistryste yra kelias į autentišką, originalią, novatorišką kūrybą, kuria galbūt patikės ir grožėsis žiūrovai. Muziejuose, parodose matyti dalykai dailininkui teikia vaizdinių inspiracijų, bet jos būtinai yra permąstomos. Pavyzdžiui, mįslingos kontūrinės formos, aštrūs ir preciziškai tikslūs plokštumų pakraščiai, vientisos spalvų dėmės tapybos serijose „Double Sheet“, „Palestina“ sietinos su pokarinės JAV abstrakcijos atmainomis ir minimalizmu.

R. Čiurlionis mėgsta Lietuvos tapytojo abstrakcionisto Eugenijaus Antano Cukermano tapybą. Juos sieja tai, kad tapybinė plokštuma suvokiama kaip dailininko meditacijos laukas. Abiem būdingas savitas, gerokai kitoks, nei įprasta lietuvių tapyboje, požiūris į tapybinę plokštumos paskirtį. Paprastai ji yra pagrindas, ant kurio tapoma, piešiama, klijuojama. R. Čiurlionis neretai elgiasi ir kitaip – tapybinė plokštuma lėtai ir kantriai formuojama, dengiama keliolika dažų sluoksnių ir spalvai leidžiama pačiai judėti grublėtu faktūriniu paviršiumi sudarant įlinkimus, duobeles, užutėkius. Tapybinė plokštuma Rimo Čiurlionio kūryboje gali būti traktuojama kaip savarankiška vertybė, vienas iš reikšmingiausių šio menininko originalumo dėmenų.

Europoje ir Amerikoje sukauptą meninę patirtį Rimas Čiurlionis panaudoja su europietiškai tapybos tradicijai būdingu estetiniu taktu ir skoniu, kurį menotyrininkas Edwardas Lucie-Smithas pavadino „belle peinture“ tradicija. Dailininkas neneigia seniai Lietuvoje sukauptų ir dabar JAV patiriamų įspūdžių reikšmingumo. Jam svarbu ne momentinis emocinis įspūdis, bet prasmės, kurias atskleidžia forma, spalva, simboliai.

Menininkas pasakoja, kad dar gyvendamas Lietuvoje, stebėdamas kaimo gyvenimą, besigilindamas į lietuvių tautodailę pastebėjo, jog ženklai, simboliai iš pažiūros dažnai yra kuklūs, bet turi gilias prasmes, ir jos žmonėms labai svarbios. Taip R. Čiurlionis iš Lietuvos atsinešė pojūtį, kad menas privalo būti prasmingas – ne tik atitinkantis subjektyvią kūrėjo būseną, bet ir atskleidžiantis įvairias reikšmes žiūrovams. „Man norisi prasmės“, – sako kūrėjas, bet neįvardija, kokios yra esminės jo tapybos idėjos ir prasmės. Dailininkas kalba apie tapybos daugiasluoksniškumą, minties sampynas, užuominas, aliuzijas, vartoja sąvokas, kuriomis apibūdinama rami ir mąsli žmogaus egzistencija bet kur pasaulyje.

R. Čiurlionio kūrybos savitumas – didinga drobių ramybė, meditacinė paveikslų gelmė ir tapybinio paviršiaus substancijos sureikšminimas. Paviršiaus gyvumo, organiškumo pojūtis, optinis ir fizinis faktūrų suvokimas žiūrovą džiugina ir traukia artyn prie paveikslų. Stebėtoją gali suintriguoti palaipsniui ateinantis supratimas, kad paveikslo paviršiuje jis mato ne statiškų vaizdų iliuziją (ir ne jos čia reikėtų ieškoti akimis), bet lėtą abstrahuotų dailininko vaizdinių augimą, klojimąsi vieno ant kito, maišymąsi, nykimą. Viena vertus, jie subjektyvūs, kita vertus, tai procesai, apskritai būdingi ir pasaulio raidai, ir meninės kūrybos prigimčiai. Nors ir meistriškai valdydamas tapybinę plokštumą, nors ir žinodamas, kad tapyboje jam dažniausiai pavyksta įtaigiai susluoksniuoti savo potyrius, apmąstymus ir nuotaikas, R. Čiurlionis nepaliauja klausti savęs apie savo kūrybinio darbo prasmę. Du klausimai – kaip ir kodėl – jo kūrybinei pozicijai vienodai svarbūs.

Paveikslų ikonografiją nostalgijos gaida paįvairina fotografiniai reprodukuoti vaizdai. Jie tarsi atsitiktinai klijuojami ant drobės, kartais paskandinami dažų masėje. Žmonės čia tik figūros, tai nėra konkretūs asmenys. Bet žiūrovams tie vaizdai žadina įvairias asociacijas ir prisiminimus, ypač tada, kai tokie paveikslai su popieriuje reprodukuotais vaizdais sudaro ciklus („Eth­nical Meditations“). Kažkas atrodo pažįstama, nors ir sunku pasakyti, iš kur tie vaizdai su žmonėmis ar pastatais atsiradę, koks jų santykis su tuo, kas perteikiama tapybos plastika. Žiūrovui parodoma „kažkas“ – neaiškinant, kaip tai atsiranda ir kodėl yra vienaip ar kitaip. Dailininkui svarbus jo paties intuityvus suvokimas, kad jo emocinė ir intelektuali vizija – paveikslas – turi atrodyti taip ir negali atrodyti kitaip.