Garsusis rašytojo Johno Fante romanas paklojo amerikiečio vyro identiteto pamatus
Tai pirmasis Bandinio ciklo romanas, kuriame aprašoma jaunuolio Arturo Bandinio socialinė tikrovė ir šeimos santykiai. Antrasis ciklo kūrinys „Paklausk dulkių“ lietuvių kalba pasirodė prieš penkerius metus. Būtent šis romanas jau daugiau nei pusę šimtmečio literatūros kritikų vadinamas brandžiausiu autoriaus tekstu. Pažintį su J. Fante nuo „Paklausk dulkių“ pradėjęs skaitytojas knygoje „Sulauk pavasario, Bandini“ nesunkiai atpažins tą patį pasakojimo būdą ir supras, kaip radosi jau subrendusio pagrindinio personažo Arturo Bandinio charakteris, vertybės ir elgsena.
Daugelis recenzentų pabrėžia, kad J. Fante – vertingas autorius pirmiausia todėl, kad yra savotiškas Charleso Bukowski literatūrinis mokytojas. Būtent iš J. Fante romanų skaitymo patirties formavosi jautrus ir tuo pat metu ironiškas, kandus, net kiek agresyvokas žymiojo Ch. Bukowski stilius, kuris tapo XX a. pabaigos–XXI a. pradžios Amerikos literatūrine legenda.
„Sulauk pavasario, Bandini“ yra prozos kūrinys, kuriame personažų charakteriai ir stilistika perteikia dvi pagrindines temas: amerikietiškosios tapatybės komplikacijas ir materialinio skurdo traumas. Šį pasakojimą 1938 m. sukūręs J. Fante iš esmės nulėmė amerikiečio vyro tapatybės traktuotę iki šiol. Identiteto šaknys anaiptol nėra originalios – jos slypi dar kaubojų epochoje, kurioje formavosi išdidaus, save aukštai vertinančio, kiek pasileidusio, tačiau tuo pat metu ypač jautraus amerikiečio savivoka ir santykiai su pasauliu bei kitais žmonėmis. XX a. viduryje J. Fante tipo vyriškio personažą galima nesunkiai pastebėti Holivudo vesternuose. Vėliau JAV komercinis kinas irgi tęsė šią tradiciją – nuolat reflektuojama tėvo ir sūnaus santykių problema. „Amerikietiškoji svajonė“, apie kurią su nusivylimu galvoja ir kalba šio romano veikėjai, autoriui reiškia ne vien materialinę gerovę, o, giliau žiūrint, pirmiausia neprobleminius sūnaus ir tėvų santykius. Pagrindinis knygos veikėjas neabejotinai yra tėvo, o ne motinos sūnus.
Kaip puikiai prieš daugiau nei 50 metų viename savo jaunystės straipsnių atskleidė Vytautas Kavolis, Europos ir kartu Lietuvos šeimos santykių tradicijoje vyrauja abipusis sūnaus ir motinos ryšys, kuris nulemia visą tolesnį jaunuolio gyvenimą. Franzo Kafkos, kurį siejo ypatingi santykiai su motina, pavyzdys patvirtina minėtą europietiškąją tendenciją. J. Fante subtiliai fiksuoja lūžį, kai moteriškoji europietiška tapatybė, pagrįsta katalikų religijos tiesomis, jau išsisemia ir ima dominuoti vyro ir tėvo vaidmuo. Ne veltui romano personažai veikia XX a. 3–4 dešimtmečiais, kai Europoje klestėjo Sigmundo Freudo teorinė mintis, kurios vienas svarbiausių akcentų ir teorinių konceptų buvo būtent tėvo reikšmė žmogaus gyvenime.
Niūriomis metaforomis ir intonacijomis pradedama knyga baigiama optimistiškai – patikima, kad atėjus pavasariui Bandinis ir imigrantai, kurie dar nėra tikrieji amerikiečiai, gyvens gražiau, doriau ir oriau. „Sulauk pavasario, Bandini“ – tai romanas ne vien apie jaunuolį Arturą Bandinį, jo tėvus ir bendraamžius. Tai – Amerikos civilizacijos metonimija, kai, vaizduojant vienos šeimos socialinius santykius, atskleidžiama visos valstybės, kurią sudaro žmonės, dabartis ir ateitis. J. Fante romanas šių dienų Vakarų pasaulyje, be abejo, jau skaitomas kitaip nei prieš pusę šimtmečio – feminizmo judėjimas provokuoja naujas interpretacijas, kurios Lietuvoje dar tik po truputį formuojasi ir vystosi. Abiejų autoriaus romanų vertimas į lietuvių kalbą ateityje bus vis aktualesnis ir padės geriau suprasti ne tik Amerikos visuomenę prieš beveik 100 metų, bet ir Lietuvos realijas.
Gintaras Bleizgys,
„Kai sėlinsi manęs“
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014 m., 112 p.
Septintasis savito poeto eilėraščių rinkinys – tai sąžiningas bendravimas su pasauliu ir savimi, su šiuo laiku ir kitais laikais, lemiantis poetinį gyvybingumą viso ko, kas išgyvenama ir suvokiama. Tai poezija, tvirtinanti, kad „gyvybė visada laimi“, o toks teiginys aprėpia egzistencijos, tikėjimo, priešybių regėjimo ir harmonijos prasmę. Knygos pavadinimas atėjo iš eilėraščio eilutės „išsikvėpk, mirtie, kai sėlinsi manęs“.
Alessandro Baricco,
„Misteris Gvynas“
(iš italų kalbos vertė Pranas Bieliauskas),
2014 m., 159 p.
Italų literatūros fenomeno A. Baricco romanas toks pat keistas, paradoksalus ir poetiškas kaip ankstesnės garsiosios šio rašytojo knygos „Šilkas“, „Jūra vandenynas“ ar „Novečento“. Tylus ir kuklus Džasperas Gvynas – rašytojas vienišius, kurio vienintelis draugas – literatūrinis agentas. Vieną dieną jis nusprendžia baigti savo karjerą, bet paaiškėja, kad nerašyti nebegali. Todėl Džasperas imasi kurti žmonių portretus ir įsivelia į paslaptingą istoriją.
