Vyriausybė patvirtino naują švietimo strategiją iki 2022 m., tačiau išties strateginio požiūrio joje nerasta. Kaip jau tampa įprasta, ES rodiklių siekiai užgožia tikrąsias problemas.
Vėluojanti beveik metus Seimą šį rugsėjį pasiekė naujoji Valstybinė švietimo strategija 2013–2022 m. Pagrindinis jos projektas parengtas dar buvusios Vyriausybės, tačiau prieš metus tuometis premjeras Andrius Kubilius nebenorėjo skubinti strategijos priėmimo Seime.
Naujoji socialdemokratų Vyriausybė pavedė Švietimo ir mokslo ministerijai kiek pakoreguoti strategiją, tačiau iš esmės ji liko tokia pat. Pasikeitė tik kai kurios spalvos – ji, kaip ir buvo galima nuspėti, tapo šiek tiek „raudonesnė“, socialdemokratiškesnė. Dabartinė Vyriausybė neatsispyrė pagundai pademonstruoti didesnę socialinę atsakomybę – pavyzdžiui, vietoj individualių pasiekimų akcentavimo atsirado „solidarumas“, „socialinė bendrystė“, pabrėžiamas sudėtingesnis švietimo prieinamumas kaimo vietovėse. Taip pat šalia anksčiau visur vyravusio principo „pinigai paskui besimokantįjį“ atsirado socialdemokratiška išlyga – „derinant šį modelį su valstybės planavimu ir valstybės užsakymu“. Tačiau žodžių ekvilibristika radikaliai nepakeitė nei požiūrio į strateginius siekius, nei galimų rezultatų pasirinkimo.
Kaip ir prieš metus, prezidentės vyriausioji patarėja Virginija Būdienė gana skeptiškai vertina dabartinę strategiją. Anot jos, nenurodoma, kuo Lietuvos švietimo sistema skiriasi nuo kitų valstybių, neaišku, kokia turėtų būti mokykla. „Didžiųjų nacionalinių tikslų taip ir nėra, todėl tai greičiau ne strategija, o taktika, – teigė V. Būdienė. – Manyčiau, kad tokiame dokumente turėtų būti užfiksuota viso dešimtmečio švietimo filosofija, o ne techniniai parametrai. Dabar tai panašiau į ES struktūrinių fondų panaudojimo planą, o ne į strategiją.“ Prezidentės vyriausiosios patarėjos teigimu, net galima nesunkiai nuspėti, kaip dokumente paminėti rezultatai ir kriterijai derinami prie galimybių įgyvendinti konkrečias ES remiamas programas.
Rodikliai svarbiausi
Galima teigti atvirai: ilgalaikė strategija yra dar vienas biurokratinis produktas, kuris niekaip nepakeis dabartinės švietimo padėties ir neišspręs vis labiau besikaupiančių problemų.
Todėl ji – tik beprasmis dokumentas, matyt, simboliškai iliustruojantis nykią švietimo planuotojų viziją. Ši galėtų būti net vaizdžiai nupiešta – tarsi užrištomis akimis romėnų deivė Minerva, kuri skėsčioja rankomis iš beviltiškumo ir sutrikimo. Būtent toks vengimas matyti rimčiausias problemas bei nenoras jas spręsti atspindėtas ir valstybinėje švietimo strategijoje.
Kritikos nepabijojo išsakyti ir mokytojai, aptardami siūlomą strategiją. Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos (LIMA) taryba parengė jos įvertinimą ir nurodė, kad Valstybinė švietimo strategija 2013–2022 m. tėra formalus ir deklaratyvus dokumentas, kuriame net neiškeltos esminės spręstinos problemos.
Kaip pabrėžia istorijos mokytojai, švietimo strategijoje stokojama aiškios ir autentiškos Lietuvos pozicijos. Deklaruojamos aktualumą ir vertę praradusios ES tiesos, kurios mechaniškai perkeliamos į švietimo sistemą. Kaip galima pamatyti strategijoje, iš tiesų nemažai dėmesio skiriama tam tikriems ES „pamėgtiems“ kriterijams pasiekti, nors ne visi jie aktualūs Lietuvai – pavyzdžiui, didinti 25–64 metų asmenų, turinčių bent vidurinį išsilavinimą, dalį arba 25–34 metų asmenų, kurie mokosi pagal formaliojo švietimo programas, dalį.
Pirmasis rodiklis ir taip yra vienas aukščiausių ES – Lietuvoje iki šiol nebuvo didelės problemos dėl vidurinį išsilavinimą įgyjančių asmenų skaičiaus. 2012 m. duomenimis, 25–64 metų žmonių, turinčių bent vidurinį išsilavinimą, dalis sudarė 89,3 proc., o strategijoje siekiama, kad jis iki 2022 m. būtų 90 proc. Ironiškai kalbant, labai ambicingas uždavinys.
Antrasis rodiklis gali atrodyti dar juokingiau, nes dokumente numatoma didinti 25–34 metų asmenų, dalyvaujančių formaliojo švietimo programose, dalį – nuo 6,9 (2011 m.) iki 8,5 proc. Viskas dėl to, kad šis rodiklis pagerintų mokymosi visą gyvenimą statistiką. Kitaip tariant, nesvarbu, kad Lietuvoje tradiciškai įprasta formaliojo švietimo studijas vykdyti nepertraukiamai, t. y. net magistro studijas paprastai siekiama užbaigti iki 24–25 metų. Remiantis švietimo strategijos logika, matyt, reikėtų dalį studentų skatinti nebestudijuoti vien tam, kad padaugėtų vyresnio amžiaus studentų formaliojo švietimo programose? Tačiau kaip visa tai dera su siekiais, kad jaunimas kuo greičiau įsitrauktų į darbo rinką?
Vis dėlto galima džiaugtis, kad kai kurie dar keistesni rodikliai dingo iš naujausio švietimo strategijos projekto: pavyzdžiui, 2012 m. variante buvo įtrauktas siekis, kad „visuomenės dalis, mananti, kad vaizduotė yra viena svarbiausių savybių, kurią vaikas turi įgyti namie“, padidėtų nuo 6 iki 20 proc. Naujajame strategijos variante buvo pakoreguoti ir kai kurie kiti siekiai bei rodikliai, labiausiai – į ne tokią ambicingą pusę.
Kita vertus, naujajame projekte yra vienas esminis skirtumas, palyginti su praėjusių metų variantu. Aiškiai nurodomas siekis vadovautis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos rekomendacijomis švietimui ir mokslui finansuoti skirti ne mažiau kaip 6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Ankstesniame variante apskritai buvo pamiršta apie esminį bet kokių strateginių siekių pamatą – finansavimą. Tačiau geri norai kol kas labai kontrastuoja su niūria realybe. Finansavimas švietimui ir mokslui Lietuvoje tik mažėja, taip bus ir toliau.
Pinigų nėra
Švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis rugpjūčio 27 d. konferencijoje „Valstybinė švietimo strategija 2013–2022 metams. Nuo ko pradėsime?“ teigė, kad pagrindinės švietimo sistemos problemos prasideda nuo demografijos pokyčių. „Žmonės per mažai myli vienas kitą, per mažai gimdo vaikų. Dar ir išvažiuoja iš šalies, – kalbėjo ministras. – Tai yra švietimo, kaip sistemos, pagrindinė problema. Vaikų, studentų, iniciatyvios darbo jėgos trūkumas kuria problemą.“
Tačiau antroje vietoje, anot D. Pavalkio, yra švietimo sistemos finansavimo kreivių važiavimas žemyn. Nuo 2009 m. nacionalinio biudžeto asignavimai švietimui ir mokslui sumažėjo 701 mln. litų, arba 10,5 proc.: 2009 m. švietimui, mokslui ir tyrimams buvo skirta 6,691 mlrd. litų, o 2013 m. – tik 5,99 mlrd. litų. Lietuvoje švietimui skiriama BVP dalis sumažėjo nuo 7,3 iki 5 proc. – tai mažiausia BVP dalis per visą dešimtmetį.
Įtemptas 2014 m. biudžeto planavimas galėjo dar labiau patraukti žemyn švietimo išlaidas – buvo siūlymų 60 mln. sumažinti specialias dotacijas, skirtas mokinio krepšelio išlaidoms kompensuoti. Tačiau, anot D. Pavalkio, premjeras Algirdas Butkevičius pažadėjo, kad kitų metų biudžete nebus mažinama švietimo dalis. Vis dėlto tai reikš, kad proporcinė BVP dalis, skiriama švietimui, ir toliau menks – 2014 m. ji sieks jau tik 4,71 proc.
Suplanuotas biudžetas ir net premjero pažadas nemažinti mokinio krepšelio dotacijos vis vien skirtas tik situacijai palaikyti, bet ne naujoms vizijoms įgyvendinti. Švietimo ir mokslo ministro D. Pavalkio teigimu, papildomų lėšų poreikis 2014 m. siektų beveik 190 mln. litų, iš kurių didžiausią dalį sudarytų mokslo ir studijų finansavimo poreikis (126 mln.). Daugiau lėšų reikia ir tokiems naujojoje švietimo strategijoje numatytiems prioritetams kaip, tarkime, neformaliojo ugdymo krepšeliams finansuoti. Kol šių pinigų neskiriama, bandomieji neformaliojo ugdymo (papildomo lavinimo būrelių) projektai, kurie rėmėsi krepšelių principu, taip ir lieka tik „vitrininiu modeliu“, kuris neperkeliamas nacionaliniu mastu.
Panaši situacija ir dėl švietimo visą gyvenimą – nors strategijose jau seniai akcentuojama, kaip reikia skatinti vyresnio amžiaus gyventojus toliau dalyvauti švietimo procese, kol kas jų skaičius yra vienas mažiausių ES. Sugalvotos schemos ir projektai niekaip neįgauna platesnio masto, nes nėra galimybių išjudinti didesnes gyventojų grupes – viskas iki šiol remiasi bemaž tik ES struktūrinių fondų finansuojamais projektais.
Kokybė ar kokibe?
Strategijos kūrėjai tik atsargiai užsimena apie tai, kas nemažai daliai Lietuvos švietimo sistemos dalyvių atrodo tiesiog tragiška padėtis: prastėja moksleivių išsilavinimo lygis, universitetų dėstytojai skundžiasi, kad vis daugiau abiturientų įstoja prastai parengti, kartais akis bado elementaraus raštingumo trūkumas. Tai atspindi ir valstybinių brandos egzaminų rezultatai. Šiemet egzamino neišlaikiusių kandidatų skaičius, palyginti su praėjusiais metais, padidėjo – nuo 4,4 iki 5,77 proc. Lietuvių kalbos ir literatūros egzamino neišlaikė beveik 10 proc. kandidatų – tai reiškia, kad kas dešimtas abiturientas iš esmės nemoka raštu ir be klaidų formuluoti savo minčių.
Tarptautiniai tyrimai taip pat rodo, kad Lietuvos moksleiviai nedemonstruoja pažangos, atlikdami gamtos mokslų, matematikos ar teksto suvokimo testus, o kai kurie įvertinimai (pavyzdžiui, skaitymo gebėjimai) net prastėja. LIMA tarybos nuomone, negebėjimas kompleksiškai vykdyti reformų sistemingai prastina Lietuvos švietimo padėtį ir tai jau tampa grėsme valstybei. „Tokią situaciją atspindi skubotai priimtos vidurinio ugdymo programos, neatsižvelgiant į atskirų dalykų mokytojų asociacijų nuomonę. Visi keitimai daromi skubotai, ignoruojant realią situaciją, o nuolatinis ugdymo turinio kaitaliojimas silpnina švietimo sistemą“, – teigia istorijos mokytojai.
„Kokybės kritimas visais lygiais yra grėsmingas. Baisus skaičius mokinių neįgyja pagrindinių gebėjimų, tampa neraštingi“, – teigia vienas iš LIMA tarybos narių, Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius. Siūloma strategija jam primena socialistinių laikų įpročius, kai dokumentai kuriami sau, o realybė – sau. „Visų pirma, tai per ilgo laikotarpio planavimas. Kai strategijoje pamatai 2022 m. datą, nejučiomis kyla mintis apie Arthuro Clarke’o „Kosminę Odisėją“ arba George’o Orwelo kūrinius, – ironizavo S. Jurkevičius. – Žinoma, kad reikia planuoti, tačiau tai reikia daryti atsižvelgiant į realybę, konsultuojantis su mokytojais, bet jie iki šiol dažniausiai ignoruojami.“
Politiniai žaidimai
Viena didžiausių problemų, kamuojančių švietimo sistemos planuotojus, yra politinių vizijų ir realaus planavimo atotrūkis. Švietimo ir mokslo ministerijos sprendimai neretai priimami tarsi Franzo Kafkos „Pilyje“ – visagalė biurokratija ar politiniai nurodymai dažnai prasilenkia su mokytojų ir mokinių galimybėmis ir elementaria pagarba. Nuolatiniai programų, baigiamųjų egzaminų reikalavimų kaitaliojimai mokytojų ir mokinių jau net nebestebina – jiems belieka paklusti, net nebandant klausti, kokia viso to prasmė.
Kad tokie eksperimentai būna visiškai nevykę, patvirtino šiemet Nacionalinio egzaminų centro (NEC) atlikta valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino analizė. NEC pateikė išvadas, kad dėl politinio Lietuvos lenkų rinkimų akcijos spaudimo palengvintas lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas buvo nereikalingas net patiems tautinių mažumų mokyklų abiturientams, o tokios sąlygos bemaž paneigė patį egzaminavimo principą. Pavyzdžiui, buvo konstatuota, kad sumažinti rašinio apimtį tautinių mažumų mokyklų abiturientams nuo 500 iki 400 žodžių buvo visiškai beprasmiška – daugiau kaip pusė laikančių egzaminą vis tiek rašinyje pavartojo daugiau nei 500 žodžių (t. y. tiek pat, kaip ir lietuvių kalba dėstomose mokyklose). Tai visiškai natūralu, nes trumpesnės apimties tekste būna sunkiau nuosekliai atskleisti temą.
Todėl vienas pagrindinių švietimo sistemos strateguotojų uždavinių galėtų būti siekis pagaliau liautis eksperimentuoti ir taisyti tik tuos aspektus, kurie išties svarbūs. Tačiau tai pripažinti nelengva – sulig kiekviena valdžia ateina ir noras parodyti, kad ji išmano geriau nei buvusi.
