Keliais būdais viename spektaklyje galima papasakoti tą pačią istoriją? Danų teatro grupė „Hotel Pro Forma“ pasirinktą Vladimiro Nabokovo romaną scenoje interpretuoja trejopai. Rugsėjį tokį sumanymą galės įvertinti ir tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ žiūrovai. Apie netradicinį sprendimą IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė kalbėjosi su spektaklio režisiere Kirsten Dehlholm.
V. Nabokovas nebuvo didelis scenos menų gerbėjas. Kaip manote, kodėl jo kūryba iki šiol tokia patraukli teatro kūrėjams?
– Todėl, kad trūksta gilios, emocionalios psichologijos kūrinių. Stinga aštrių ir aiškių aprašymų, ką veikėjai iš tiesų veikia ir galvoja. Be to, V. Nabokovo romano „Juokas tamsoje“ pradžia buvo labai patraukli mano koncepcijai: pirmosios trys jo eilutės nusako, kas atsitiks pagrindiniam veikėjui: „… ir jo gyvenimas baigėsi katastrofa.“ Šitaip galime nebesmalsauti apie pabaigą ir susitelkti į istorijos tėkmę, tai yra į veiksmą scenoje.
„Juokas tamsoje“ pasakoja apie turtingą, gerbiamą ir laimingą vyrą, kuris palieka šeimą dėl jaunos meilužės. Deja, galiausiai jis lieka vienišas ir aklas. Viena vertus, ši istorija turi aiškų moralą. Kita vertus, ji atrodo tokia įprasta, tarsi galėjusi nutikti bet kuriam mūsų pažįstamam. Ar šioje istorijoje sąžininga nubausti pagrindinį herojų už laimės paieškas? Galbūt turėtume tiesiog siekti būti laimingi ir nesijausti kalti dėl padarinių?
– Taip! Žmonija yra laimingi monstrai.
Kuo jus asmeniškai labiausiai sudomino romanas, kodėl nusprendėte jį režisuoti?
– Mane sudomino blogis, intriguojančiai ir meistriškai parašytos romano dalys, kuriose aklas žmogus dramatiškai išduodamas jaunos meilužės ir jos meilužio.
Romano ir spektaklio pavadinimas kalba apie du dalykus, kurie mus verčia jaustis itin nesaugiai: tamsą ir juoką (turint omenyje galimybę būti pajuokos objektu). Dvylika jūsų spektaklio minučių vyksta absoliučioje tamsoje. Ar šitaip siekėte priversti auditoriją jaustis nesaugiai ir palikti įprastą komforto zoną?
– Tiesa, norėjau neįprastai suaktyvinti pojūčius. Šiuo atveju – atimti regėjimą ir susitelkti į klausą. Klausytis nežinant, kas kalba tau tiesiai į ausis, yra tokia įtampa, kad ją gali iškęsti tik trumpą laiką.
Spektaklyje istorija pasakojama trimis skirtingais būdais. Kaip kilo ši mintis? Ar manote, kad jokia istorija nėra absoliučiai objektyvi ir priklauso tik nuo pasakotojo?
– Idėja papasakoti istoriją trimis būdais kilo kūrybinėse dirbtuvėse, kuriose analizavome romaną. Svarstėme papasakoti istoriją ne įprastu nuosekliu linijiniu būdu – norėjau ją atskleisti per pojūčius. Čia didelį vaidmenį atlieka tamsa. Ji tampa savotiška erzintoja nuo pat pradžių, kol dar nepradedame pasakoti visos istorijos. Spektaklio pabaigoje kai kurios teksto dalys kartojamos, bet, priešingai nei pradžioje, šviesoje matomas ir veiksmas. Kartojimas – to paties, bet kitaip – stiprina mūsų supratimą. Apskritai pasakojimo būdas turi didelį poveikį tam, kaip mes tą istoriją išgyvename.
Ar jūsų spektaklį ketinantys pamatyti žiūrovai turėtų prieš tai perskaityti šią V. Nabokovo knygą? Ar visuomet verta atlikti namų darbus?
– Ne, neskaitykite knygos iš anksto. Tikrai nebūtina. Pasiimkite ją jau pamatę spektaklį. Vidurinę romano dalį galite apskritai praleisti.
Egzistuoja auditorija, kuri modernias klasikos kūrinių interpretacijas priima kone kaip asmeninį įžeidimą. Drąsi, drastiška, netradicinė interpretacija laikoma nepagarba rašytojui ir jo kūriniui. Ką apie tai manote?
– Versti klasikinius kūrinius į moderniųjų laikų kalbą tiesiog būtina, ypač jei tam naudoji kitas medijos priemones. Tuo klasika ir turtinga: jos kūriniai gali būti naudojami beveik bet kam. Romanas yra vienokia meninė išraiška, filmas – kitokios rūšies menas, teatro spektaklis – dar kitokia meninė ekspresija. Kiekviena meninė disciplina turi savo taisykles ir būdus, kaip ją geriausia išgirsti, pamatyti, patirti. Galiausiai pagalvokite apie madą: klasikiniai stiliai juk nuolat iš naujo interpretuojami. Viskas priklauso nuo to, kaip tai darai. Mūsų „Juoką tamsoje“ įkvėpė romanas – iš to sukūrėme naują teatrinį kūrinį. Galiu lažintis, kad V. Nabokovas dėl to būtų visai laimingas.
Spektaklyje auditorija yra klasikinės apgavystės liudininkai. Kaip manote, ar jiems dera kištis į veiksmą? O realiame gyvenime?
– Šis vaidinimas skirtas auditorijai mėgautis sėdint savo vietose ir nekrutant, net nekostelint! Apmąstyti ir aptarti tai, ką patyrė spektaklyje, bus galima einant namo. Tačiau gyvenimas už teatro durų kitoks. Čia kaskart priklauso nuo konkretaus atvejo, liudininkui reikia kištis ar ne. Tai visuomet aktualus klausimas ir jis gali būti labai sudėtingas. Pavyzdžiui, ar mums derėtų kištis į tai, kas vyksta Sirijoje?
Spektaklį statėte kartu su „Dogmos“ kino judėjimo pradininku scenaristu Mogensu Rukovu ir garsiu vokiečių kompozitoriumi Nilsu Frahmu. Ar kūrybiniame procese buvo momentų, kai supratote, kad jūs trys visiškai skirtingai suvokiate šią V. Nabokovo istoriją ir jos prasmę?
– Paprastai kūrybinius bendradarbius renkuosi visiškai nepriklausomai vieną nuo kito. Kūrybinio proceso metu individualiai dirbu su kiekvienu menininku. Statydami šį spektaklį mes trys – aš, M. Rukovas ir N. Frahmas – niekada nesusitikome. Aš vienintelė mačiau bendrą vaizdą.
Dirbdama su scenaristu M. Rukovu pasakojau jam, kurios mano pastatymo scenos yra esminės. Daviau jam nuorodas, kuriomis reikėjo sekti. Galiausiai scenarijų teko gerokai pakeisti ir sutrumpinti pusiau. Su N. Frahmu buvo kitaip. Jis perskaitė scenarijų, prieš tai – knygą, tačiau mes niekada daug nediskutavome, apie ką šis romanas. Mano idėja buvo trečioje spektaklio dalyje palikti vien N. Frahmo muziką – 20 minučių trukmės kūrinį. Be to, numačiau dar tris vietas scenarijuje, kur galėtų skambėti muzika. Tose vietose istorijai reikia muzikinės jungties. N. Frahmas prisijungė prie repeticijų ir pradėjo groti. Mes greitai radome bendrą kalbą, daug kalbėjome apie nuotaiką, epizodų trukmę. Vėliau jis sukūrė dar kelis kūrinius begarsėms spektaklio dalims tam, kad muzika taptų nuolatine „Juoko tamsoje“ dalimi. Spektaklyje muzika apskritai atlieka vieną pagrindinių vaidmenų.
V. Nabokovas, „Juokas tamsoje“ (rež. K. Dehlholm), Menų spaustuvė (Šiltadaržio g. 6, Vilnius), rugsėjo 28 ir 29 d.
K. Dehlholm
Gimė 1945 m. Danijoje.
Baigė vizualiųjų menų studijas.
1977–1985 m. dirbo „Vaizdų fabriko teatre“ („Billedstofteater“).
1985 m. įkūrė „Hotel Pro Forma“ – tarptautinę performanso ir instaliacijų laboratoriją. Trupė pastatė daugiau nei 50 darbų – nuo parodų iki performansų, kurie rodyti daugiau kaip 30 šalių.
2013 m. pelnė Thorvaldseno medalį. Prestižinį apdovanojimą Danijos karališkoji menų akademija teikia ryškiausiems vizualiųjų menų kūrėjams.
2014 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatė spektaklį jaunimui „Kosmosas +“.
