Šaipymasis iš prancūzų aktoriaus Gérard’o Depardieu, suskubusio pulti Vladimirui Putinui į glėbį ir mojuoti rusišku pasu, mūsų šalyje sutapo su kontroversiškai vertinamu sprendimu nesuteikti Lietuvos pilietybės ledo šokėjai Isabellai Tobias, kuri ketino atstovauti mums olimpinėse žaidynėse.
Lietuvoje G. Depardieu pilietybės nebūtų gavęs. Skirtingai nei Rusijoje, kur jam panorėjus, o V. Putinui paliepus per keletą dienų garsus prancūzų aktorius jau rankose turėjo Rusijos piliečio pasą, Lietuvoje net ir ilgai tarpininkavus bei po lietuvių kalbos pamokų pilietybę gauti yra bemaž neįmanoma misija.
I. Tobias prašymą gauti Lietuvos pilietybę išimties tvarka prezidentė Dalia Grybauskaitė atmetė, o šalies vadovės atstovai šį sprendimą pakomentavo formaliai: „Pagal Pilietybės įstatymo 20 straipsnį LR pilietybė išimties tvarka gali būti suteikiama užsienio valstybių piliečiams, kurie turi neginčijamų nuopelnų Lietuvos valstybei, yra integravęsi į Lietuvos visuomenę ir su Lietuva susiję nuolatiniais faktiniais ryšiais.“ Anot prezidentūros, už būsimus nuopelnus suteikti pilietybę amerikietei būtų antikonstituciška.
Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) po šio sprendimo išplatino viešą pareiškimą ir pakvietė iš esmės įvertinti pilietybės institutą, galbūt net keisti Konstituciją. „Jei dabartinė teisinė bazė nesudaro galimybių suteikti pilietybę tokiais, mūsų manymu, šaliai akivaizdžiai naudingais atvejais, galbūt išties verta imtis veiksmų siekiant, kad būtų atitinkamai pakeista teisinė bazė. Ar bent jau, įvertinant globalizacijos procesus, pradėti aktyvią diskusiją ir atsiklausti tautos nuomonės?“ – retoriškai klausiama LTOK pareiškime.
Lietuvos pilietybės klausimai jau seniai kelia nemažai aistrų. Išimties tvarka Lietuvos pilietybė apskritai pastaraisiais metais bemaž neteikiama. Pastarąjį kartą tai darė Valdas Adamkus, kai 2007 m. išimties tvarka ją suteikė Jonui Mekui ir 2008 m. monsinjorui kunigui Stasiui Žiliui. Visais kitais atvejais pilietybė suteikta natūralizacijos tvarka arba grąžinta pagal Pilietybės įstatyme numatytas sąlygas.
Dvigubos pilietybės baubas
„Mes dabar ryškiai išsiskiriame iš viso konteksto. Ir tai gali lemti mūsų gynybinė nacionalistinė pozicija“, – IQ teigė profesorius filosofas Alvydas Jokubaitis. Anot jo, Konstitucinio Teismo (KT) sprendimus, griežtinančius pilietybės suteikimo tvarką, taip pat galėjo lemti tuometis politinis kontekstas, o ne aiškiai suvokiamos vertybės. „Šiomis aplinkybėmis susiduria skirtingos valios ir sprendimus lemia konkreti valia. Nėra taip, kad dėl pilietybės apibūdinimo būtų vienas, dominuojantis pagrįstumas ar argumentacija, kuri būtų aiški ir dėl jos būtų visuotinai sutariama“, – svarstė A. Jokubaitis. Jis prisidėjo prie nuomonės, kad Lietuvos pilietybės institutas formuotas gana chaotiškai ir priklausomai nuo konkrečios politinės situacijos.
Lietuvos pilietybės, ypač išlaikant ir kitos šalies, suteikimo tvarka labai sugriežtėjo po 2003 ir 2006 m. KT išaiškinimų, kuriuose buvo apibrėžta, kas laikomas nusipelnęs Lietuvai, bei buvo aiškiai nurodyta, kad dviguba pilietybė yra labai išimtinis atvejis. Galima manyti, kad sugriežtinti pilietybės suteikimo procedūrą paskatino ir skandalas dėl Jurijaus Borisovo, kuriam tuometis prezidentas Rolandas Paksas išimties tvarka 2003-iaisiais suteikė Lietuvos pilietybę. Šis sprendimas buvo viena priežasčių kreiptis į KT rengiant apkaltą R. Paksui.
Bene daugiausia sumaišties sukėlė 2002 m. priimta Pilietybės įstatymo redakcija (įsigaliojo nuo 2003 m.), pagal kurią buvo įteisinta masinė galimybė turėti dvigubą pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams, taip pat lietuvių kilmės asmenims, kurių tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta esantis lietuvis. Kaip tik šios nuostatos leido daugeliui iš mūsų šalies emigravusių ir įgijusių kitos valstybės pilietybę atkurti ir Lietuvos pilietybę. Vis dėlto šios nuostatos taikytos neilgai – 2006 m. KT pripažino jas antikonstitucinėmis ir galimybė daugeliui emigrantų išlaikyti Lietuvos pilietybę buvo panaikinta. Tačiau per kelerius metus, kol įsigaliojo draudimas, nemaža dalis lietuvių ir jų palikuonių įgijo dvigubą pilietybę ir dabar gali naudotis bent dviejų valstybių pasais – KT išaiškinimas atgaline data negalioja, tad suskubę pasinaudoti 2003 m. Pilietybės įstatymo nuostatomis ir gavę (išlaikę) Lietuvos pasus juos iki šiol turi teisėtai.
2008 ir 2010 m. buvo rengiamos naujos Pilietybės įstatymo redakcijos, kuriose vis bandyta emigrantams iš Lietuvos išsaugoti galimybę turėti dvigubą pilietybę, tačiau šie pasiūlymai arba buvo vetuojami V. Adamkaus ar D. Grybauskaitės, arba KT pakartotinai skelbiami kaip prieštaraujantys Konstitucijai. Tad šiuo metu galiojančiame Pilietybės įstatyme liko griežtos nuostatos, pagal kurias tik labai retais atvejais galima turėti dvigubą pilietybę.
Mes visi turime dvigubą pilietybę
Didžiausias paradoksas yra tai, kad visi Lietuvos piliečiai tam tikru atžvilgiu turi dvigubą pilietybę. Priklausydami ES esame ne tik Lietuvos, bet ir Bendrijos piliečiai. Nors tradiciškai Lietuvos pilietybės gavimo principai susiję su etnine kilme (pagal vadinamąjį jus sanguinis principą – lot. „kraujo teisę“, t. y. pilietybė įgyjama pagal kilmę), tarptautiniai procesai neišvengimai keičia šią tautinę pilietybės sampratą.
Tiesa, būtina pabrėžti, kad jokios Bendrijos institucijos negali savarankiškai suteikti ES pilietybės, todėl dar Amsterdamo sutartyje buvo nurodyta, kad „Sąjungos pilietybė turi papildyti, o ne pakeisti nacionalinę pilietybę“. Vis dėlto pagal 2009 m. Lisabonos sutartį ES pilietybė įtvirtinta kaip atskiras institutas, egzistuojantis šalia nacionalinės pilietybės. Daugeliui ši postmoderni pilietybės samprata, siejama labiau su tam tikromis judėjimo, politinėmis ir ekonominėmis laisvėmis bei teisėmis, o ne su nacionaliniu priklausymu konkrečiai valstybei, iki galo dar nesuvokta. Panašiai kaip ir suvereniteto padalijimas, taip ir dviguba pilietybė (arba „dvi viename“), kelia nemažai filosofinių dilemų.
„Mes niekaip negalime išvengti susidvejinimo. Viena vertus, esame suvereni tautinė valstybė, kita vertus, ji jau yra dalį savo suvereniteto perdavusi ES. O jei tikėtume prancūzų filosofu Jeanu Jacques’u Rousseu, jis kalbėjo, kad suverenitetas nedalomas, nes pati sąvoka savo kilme tai nulemia, – teigė A. Jokubaitis. – Suvereniteto dalijimas sukuria susidvejinimo būseną. Kažkada turėtų įsivyrauti vienas suverenas, nes negali būti dviejų, kaip ir išsiskaidžiusių pilietybių. Nes, kaip aiškino J. J. Rousseu, jei tu pats nesi savarankiškas ir nežinai, kas tavo piliečiai, tave kitas valdo ir už tave kas nors kitas žino.“
Ar bus referendumas?
Abu prezidentai ir bemaž visi teisininkai nuolat kartodavo, kad, norint iš esmės keisti dvigubos pilietybės sąlygas, būtina atnaujinti Konstituciją, o ne mėginti ją apeiti ir įstatyme numatyti tam tikras landas. Bėda tai, kad pilietybės klausimas Lietuvos Konstitucijoje užfiksuotas pirmajame skirsnyje, kurio nuostatos gali būti keičiamos tik referendumu (kitos Konstitucijos pataisos gali būti priimamos ir Seime).
Tačiau kaip tik referendumo idėja vertinama kaip nereali. Politikai ir kai kurie ekspertai nuolat kartoja, jog referendumu pakeisti Konstitucijos bemaž neįmanoma – dėl mažo rinkėjų aktyvumo ir menkos tikimybės, kad jis bus sėkmingas. Prieš 2012 m. Seimo rinkimus buvo bandoma inicijuoti referendumą dėl dvigubos pilietybės, tačiau Seimo Žmogaus teisių komitetas, regis, pats išsigando tokios idėjos ir nusprendė nerizikuoti. Tokį sprendimą nulėmė prasta ligtolinių referendumų organizavimo patirtis ir baimė, kad jis neįvyks. „Reikia spręsti, ar bandome galva sieną pramušti, ar atidedame vėlesniems laikams“, – 2011 m. pabaigoje kalbėjo tuometis komiteto pirmininkas Arminas Lydeka.
Skeptiškai į referendumo idėją žiūrėjo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) atstovai. Buvusi PLB valdybos pirmininkė Regina Narušienė kalbėjo, kad iniciatyva rengti referendumą dėl dvigubos pilietybės būtų neracionali ir politizuota akcija. Anot jos, užtektų ir pakeisti įstatymą, kaip daro kitos ES šalys.
Referendumo dėl dvigubos pilietybės idėją nuspręsta atidėti, tačiau, matyt, veltui. 2012 m. spalio 14 d. patariamasis referendumas dėl atominės elektrinės statybos, kurio prasmė buvo labai abejotina, įvyko ir politikai dabar nežino, ką daryti su jo rezultatais. Vis dėlto galbūt tai padrąsins politikus inicijuoti referendumą ir dėl Konstitucijos pataisų. Kita tokia artimiausia proga galėtų būti po pusantrų metų – 2014 m. vyks prezidento rinkimai, kuriuose rinkėjų aktyvumas paprastai būna didžiausias.
Kita vertus, anot A. Jokubaičio, referendumo politikai galbūt vengia ir dėl dviprasmiško požiūrio į pilietybę. „Referendumo baimė greičiausiai kyla dėl sumaišties. Juk po Sąjūdžio laikų per dvidešimt metų taip ir neapmąstyta, kas atsitiko su tauta. Emigrantų skaičiaus išaugimas nuosekliai nepaaiškintas – kas atsitiko, kodėl žmonės priversti išvykti iš Lietuvos. Tai susiję ir su suvereniteto klausimais – kiek politikai atsako už savo piliečius. Viena vertus, politikai mano, kad jie priima suverenius sprendimus valstybėje, bet ekonomines problemas sprendžia ir emigracinėmis priemonėmis“, – kalbėjo A. Jokubaitis. Anot jo, svarbus ir kitas aspektas – kaip dviguba pilietybė paveiks mūsų valstybę ir tautą. „Lietuviai neturi patirties išsaugoti tautą be valstybės. Žydai galėjo išsilaikyti pasaulyje neturėdami savo valstybės, kai kurios kitos diasporos taip pat tai sugeba. Tačiau lietuviams tai neįprasta, mes visada buvome susiję su savo suverenia valstybe. Todėl dabar klausti [referendumu dėl dvigubos pilietybės] yra ir didelis iššūkis. Reikia pasiryžti, kad pripažintume naują politinę realybę“, – teigė A. Jokubaitis.
