Reikia išlipti iš traukinio, pereiti tuščią peroną ir gražiai atnaujintą stoties salę, kurioje irgi nebus žmonių, tada kirsti gatvę modernia požemine perėja, išlindus laukan sukti kelis žingsnius atgal, tada dešinėn, į pietus, ir prieš jus atsivers plataus tilto perspektyva. Dar šimtas žingsnių, šalia iškils nauji ir demonstratyvūs Volfo ir Engelman statiniai. Praėjus juos reikia sukti dešinėn ir tada eiti Karmelitų bažnyčios link.
Jūs Kaune, o prieš akis atsiveriant „Akropolio“ naujybėms, Kaunakiemio gatvės kairėje – pritrenkiantys apleistos pramonės vaizdai. Dešinėje chaotiškai išsibarstę seno industrinio priemiesčio medinukai. Pro juos laikas praslinko nepastebėtas.
Taip kelią nupasakojo mano senas bičiulis, paskyręs pietų pasimatymą tokioje vietoje, kurios tikrai nepaminėtų joks turistų gidas. Tai, kaip liudija užrašas ant XX a. 4-ojo dešimtmečio pastato sienos, nuo 1966 m. veikianti šašlykinė Žaliukė. Kadaise, kai šalia puškavo sovietiniai fabrikai, o abi stotys buvo pilnos keleivių, čia nuolat driekėsi eilės prie durų, – pasakoja mano bičiulis. Ir prie duonos visose kitose gatvėse, – priduriu aš, pagalvodamas apie skirtumus tarp tų, kurie jose stovėjo ir kurie nestovėjo. Kaunas ne Valensija ir ne Neapolis, kur it kokio išsigelbėjimo nuo turistų galima ieškoti apšepusių tavernų, prisigrūdusių vietinių smaguriautojų. Tai geriausios vietos katalonų ar italų valgiams ragauti. Apskritai geriausias maistas nebūtinai yra ten, kur lankytojai nešioja dizainerių rūbus.
Viena Žaliukės meniu dalis – sovietinių metų iškasena su naujais priedais. 2012-ųjų gruodį ji siūlė vištienos, strutienos, veršienos, kiaulienos šašlykų (16–19 Lt). Su jais giminiavosi liuliakebabas (17 Lt) ir maltos avienos kebabas (19 Lt). Kadangi atvykau paragauti maisto senienų, tai rusiški barščiai ir avienos kebabas iš karto tapo mano taikiniu. Bičiulis pabrėžtinai pasiaukojo mano labui ir užsisakė charčio (4,90 Lt) ir kiaulienos šašlyką. Kitaip sakant, jis ryžosi pabūti gidu su kiaulienos kąsniu burnoj.
Atsargiai dairiausi aplink, vengdamas akimis kliudyti truputį apsitrynusius hillbilius primenančią publiką, bet pastebėdamas išlikusias 7-ojo dešimtmečio sienas su praktiškos modernybės intarpu – židiniu-kapsule. Tuo pačiu moderniu standartu dvelkė antroji meniu dalis. 8 pozicijos salotų, nuo 6 litus kainuojančių pikantiškų iki Cezario kolekcijos, iš kurių brangiausios – su kepta lašiša (13 Lt). Naujų bangų atnešta žuvis: neaiškios kilmės troškinys su pelėsinio sūrio padažu ir baltajame vyne troškinta skorpionžuvė (po 15 Lt) ir kilmingai skambantis sterkas su riešutų plutele (19 Lt).
Lyg koks senas geležinkelio tiltas, sujungęs vieną tradiciją su kita, buvo 7 kepsnių skyrius, kaip neretai būna, papuoštas nieko nereiškiančiais pavadinimais (karmeličių, bajorų, Kaunakiemio ir net Kutuzovo). Aiškios tik kainos (13–18 Lt), o tai greičiausiai reiškė kiaulieną ir vištieną. Žaliukė turėjo sauso raudonojo vyno ir vandens, o mudu – pasiilgusių bičiulių kalbos. Sriubą suvalgėme užsikalbėję, bet it laimintis lažybas prisipažinau – barščiai buvo puikūs. Nesu rusiškos virtuvės gyvis, bet keli avienos kukuliai, kelios bulvės ir kuopa tarkuotų burokėlių snaigėms krintant pro langą ir tylint fabrikų griuvėsiams surengė tikrą gero skonio ataką.
Visada mieliau dalijuosi kąsniu su moterimi, bet tąsyk be skrupulų mainiau vieną avienos kebabo kukulį į du kiaulienos gabalus. Visa kita nekėlė sunkumų: tie patys ryžiai, smulkiai raikyti pamarinuoti svogūnai ir prekybcentrio pomidorai (jei nežiūrėtum, nesuprastum, ką valgai). Tačiau ir šiame mūšyje turėjau kilstelėti antakius ir ištarti: galima suprasti tuos, kurie it savo jaunystės meilės nuotykių kartais ilgisi anų laikų valgio skonio.
Tai tikrai gera vieta paragauti kaukazietiško skonio, sumaišyto su sovietmečio kvapais ir vaizdais, bet ne per prievartą, ir paruošto dabartinės Lietuvos virtuvėje. Avienos maltinis ant iešmo buvo gal keliais lašais sulčių per sausas, bet kiaulienos gabalėliai lyg kokiam sekuliariam Niujorko žydui buvo nuodėmingai skanūs. Ant gerovės valstybės slenksčio siūbuojančiai Lietuvos publikai tokia užeiga galėtų būti egzotiška vieta. Kai picerijų ir kepyklėlių miltai ims atsibosti lyg smėlis Sacharoje, kai bus balta ir šalta kaip šiandien, šias eilutes rašant, galima pagalvoti apie tokią Žaliukę.
Mano bičiulis žinojo, kad rašinėju restoranų recenzijas, kad ir desertą privalau ragauti iš pareigos, bet ne iš pomėgio, tačiau vis vien sugebėjome susilaikyti. Paprašiau kavos, nesitikėjau geros espreso. Atnešė kupiną mažą puodelį, bet po kažkelinto šašlykinės remonto gimusiai padavėjai nepasakiau nė žodžio. Tik visiškas asilas čia turėtų ieškoti geros kavos, tačiau paprasto, sąžiningai paruošto kiaulienos šašlyko panūdusiam praverstų Žaliukės adresas. Pagaliau ne taip svarbu namo numeris: šioje keistoje Panemunės griuvenų aplinkoje ji ir taip šviečia it provokuojančios žurnalistės žalios akys buvusiam Seimo nariui Sauliui Stomai. Kaip čia suklysi?
–
