Ar tebėra pagrindo tikėtis, kad bent Europoje bus išvengta didelių karinių konfliktų? Analitikai nusiteikę pesimistiškai.
Analizuojant Rusijos ir Vakarų elgesį agresijos prieš Ukrainą kontekste ne kartą skambėjo istorikų ir politologų palyginimai su padėtimi prieš Antrąjį pasaulinį karą – Hitlerio veiksmais ir kitų Europos valstybių nuolaidžiavimu. Toks sugretinimas tikrai turi rimtą pagrindą, nors gyvename ne XX, o XXI a.
Įsiklausius į pačių šios agresijos ideologų Rusijoje retoriką kyla ne mažiau grėsminga paralelė, susijusi ne su praeitimi, o su ateitimi. Pavyzdžiui, Aleksandras Duginas ir jo sekėjai ne kartą teigė, kad įvykiai Ukrainoje yra civilizacijų konfliktas. Esą tai išskirtinės Rusijos (arba Eurazijos) civilizacijos kova su JAV vadovaujama „jūros civilizacijos“ ekspansija ir bandymu pirmąją pavergti.
Akivaizdu, kad tokios idėjos primena garsiąją netrukus po Šaltojo karo paskelbtą Samuelio P. Huntingtono „Civilizacijų konflikto“ teoriją. Ji skelbia, jog ateities pasaulyje būtent civilizacijų konfliktai paskatins karus. Kai tokią retoriką renkasi jau pradėto karo ideologai, neįsiklausyti į ją tiesiog neįmanoma.
Nors „Civilizacijų konflikto“ teorija daugelio analitikų aršiai kritikuojama ir net viešai atmetama kaip esą jau nepasitvirtinusi, galima prisiminti, kad pasaulis apie ją ypač garsiai diskutavo ir po 2001 m. rugsėjo 11-osios atakų. Tuomet kalbėta apie nesutaikomą musulmonų fundamentalistų ir Vakarų civilizacijos konfliktą, o JAV paskelbtas karas su terorizmu esą buvo akivaizdus S. P. Huntingtono teorijos patvirtinimas.
Kultūrų karas
Nagrinėdamas padėtį pasaulyje po ideologine priešprieša aiškiausiai apibūdinamo Šaltojo karo pabaigos, S. P. Huntingtonas teigė, kad „ideologijos amžiui“ pasibaigus pasaulis grįžta į normalų būvį, kai svarbiausi tampa kultūriniai konfliktai. O ateities nesutarimų ašis, pasak jo, bus kultūrinės ir religinės skiriamosios linijos. Šios esą leidžia pasaulį skirstyti į skirtingas civilizacijas.
1993 m. savo straipsnyje viename įtakingiausių pasaulyje tarptautinių santykių leidinių „Foreign Affairs“ S. P. Huntingtonas rašė: „Mano hipotezė tokia, kad esminis konfliktų pagrindas šiame naujame pasaulyje nebus nei pirmiausia ideologinis, nei pirmiausia ekonominis. Didžioji žmonijos takoskyra ir esminis konflikto šaltinis bus kultūra. Nacionalinės valstybės išliks galingiausios tarptautinių santykių žaidėjos, tačiau principinių pasaulinės politikos susidūrimų kils tarp tautų ir skirtingų civilizacijų grupių. Civilizacijų konfliktas dominuos pasaulinėje politikoje. Civilizacijų skiriamosios linijos ateityje taps fronto linijomis.“
S. P. Huntingtonas išskyrė aštuonias pagrindines civilizacijas (žr. žemėlapį): Vakarų krikščionybės, stačiatikybės, islamo, afrikietiškąją, lotynų amerikietiškąją, kinišką, induistinę, budistinę ir japonų.
Pažvelgus į skiriamąsias linijas, tektų pripažinti, kad šio dabar jau mirusio amerikiečių mokslininko idėjos su realybe turi šį tą bendro. Apie Vakarų ir islamo bei Vakarų ir stačiatikių civilizacijų konfliktus (ar bent jau tariamą jų išraišką ginkluotomis kovomis) jau kalbėta.
Tačiau atidžiau pažvelgus, tarkim, į Afrikos ir islamo civilizacijų skiriamąją liniją, būtų galima bent jau svarstyti galimybę, kad ginkluoti islamistų sukilimai Nigerijoje ir Somalyje yra būtent P. S. Huntingtono teorijos iliustracija.
Taip žvelgiant į pasaulį galima prisiminti ir įtampą tarp Kinijos bei Japonijos ar net Kubos, Venesuelos ir kai kurių kitų P. S. Huntingtono Lotynų Amerikos civilizacijai priskiriamų valstybių troškimą mesti iššūkį JAV. Todėl tikrai negalima atmesti galimybės, kad ateities karai iš tiesų gali būti susiję su „civilizacijų konfliktu“.
Žmonijai pritrūks išteklių?
Modernesnės būsimų konfliktų pasaulyje teorijos labiausiai remiasi naujausiais žmonijai kylančiais iššūkiais – klimato kaita bei demografinėmis problemomis.
Jau 2012 m. (kitais duomenimis, 2011 m. pabaigoje) gyventojų skaičius pasaulyje perkopė 7 mlrd., o 2050 m. gali pasiekti nuo 8,3 iki 10,9 mlrd. Tai – daugiau nei 3 mlrd. prieaugis. Kad geriau suprastume, koks tai didžiulis pokytis, reiktų prisiminti, jog 1960 m. žmonių skaičius iš viso siekė 3 mlrd.
Nemažai tyrinėtojų teigia įrodę tiesioginį didelės jaunimo dalies visuomenėse ir karinių konfliktų tikimybės ryšį. Esą kuo jaunesni gyventojai, tuo didesnė ginkluotų susirėmimų grėsmė. O daugėjant žmonių, skirtingai negu senstančioje Europoje, nemažai pasaulio šalių susidurs su jaunėjančios visuomenės problema.
Todėl kylančius iššūkius tikrai sunku pervertinti. Juo labiau kad demografijos rodikliai šoktels vykstant klimato kaitai, kuri, kaip prognozuoja daugelis mokslininkų, žmonijai sukels daug naujų problemų.
Manoma, kad kylantis jūros lygis per artimiausią pusę amžiaus išplaus nemažai pakrančių teritorijų ir sunaikins gyvybiškai svarbią infrastruktūrą bei daug dirbamos žemės plotų. Ilgėjančios sausros ir lietaus stygius buvusius derlingus kai kurių regionų laukus pavers dykynėmis. Potvyniai, uraganai ir kitos gamtos stichijos, mokslininkų įsitikinimu, šylant klimatui dažnės.
Todėl neabejojama, kad maisto kainos kils. Atsiras daugybė „klimato migrantų“, skatinsiančių ksenofobines mažiau nukentėjusių ir užgriuvusia našta dalytis nenorinčių kitų šalių gyventojų nuotaikas.
Į mūšį dėl vandens
Visa tai mažų mažiausiai paskatins vietos ginkluotus konfliktus, tačiau jie gali išplisti. Problemos mastą atspindi ir tai, kad klimato kaitą kaip svarbų konfliktų dėl vandens ir kitų išteklių veiksnį oficialiame raporte šių metų kovą aiškiai išskyrė net Pentagonas.
Vieno garsiausių pasaulyje analitikos centrų „Chatham House“ 2012 m. paskelbtoje studijoje „Išteklių ateitis“ teigiama, kad, didėjant paklausai, mažėjant pasiūlai ir daug kam iš to, kas dar liko, atsiduriant ginčytinose teritorijose, potencialių konfliktų dėl išteklių tikimybė didės geometrine progresija.
Ypač daug ir seniai kalbama apie būsimų „vandens karų“ grėsmę. 2012 m. speciali buvusių įvairių šalių lyderių grupė paragino Jungtines Tautas (JT) vandens trūkumą paskelbti svarbiausia saugumo problema.
Buvusi Norvegijos premjerė Gro Harlam Bruntland įspėjo, kad kai kuriuose kraštuose vandens stygius jau tapo kritine problema. „Kai dalis šių šalių net dabar yra nestabilios, tokios krizės gali turėti padarinių, kurie išplis toli už tų valstybių sienų“, – aiškino buvusi Norvegijos vyriausybės vadovė.
Kokią potencialią grėsmę kelia šie iššūkiai, rodo pavasarį paskelbtas JT tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos raportas. Jame teigiama, kad klimato kaitos sukeltas vandens ir maisto trūkumas ateityje gali paskatinti tokių pasaulio milžinių kaip Indija, Kinija, Pakistanas ir Bangladešas ginkluotus konfliktus.
Nepasidalys ir naftos
Nemaža dalis pasaulio visuomenės iki šiol įsitikinusi, kad abu pastarųjų dešimtmečių karai su Iraku buvo pradėti tik dėl naftos. Pastarųjų metų įtampa dėl negyvenamų salų Pietų Kinijos jūroje, daugelio ekspertų nuomone, taip pat labiausiai sietina su naftos ir dujų ištekliais regione.
Padėtis gali tik blogėti vis labiau įsisąmoninant, kad jie riboti. Naftos milžinė BP metiniame pranešime liepą paskelbė, kad dabar žinomų išteklių, jei gavyba išliks tokio pat lygio, planetai užteks ne daugiau nei 53 metus.
Tiesa, teigiama, kad per pastarąjį dešimtmetį žinomų naftos išteklių pasaulyje padaugėjo 27 proc. Be to, išbandomos vis naujos technologijos, kurios juodąjį auksą leidžia išgauti ten, kur anksčiau net nebuvo galima įsivaizduoti. Tačiau manoma, kad bent jau dalis naujosios gavybos bus neįmanoma dėl per didelės kainos ir ekologinių bėdų.
Energijos ištekliai taip pat bus viena svarbiausių potencialių ateities karų priežasčių. Tokia prognozė ypač išryškėja pasaulinės kovos dėl Arktyje slypinčių energijos ir kitų išteklių kontekste.
Kaistanti atmosfera
Penki potencialiai didžiausių ateities karinių konfliktų židiniai.
Kinija–Indija–Pakistanas. Pagal S. P. Huntingtono teoriją visas tris milžiniškas valstybes skiria civilizacijų ribos. Nors jų gyventojų skaičius įspūdingas (atitinkamai 1,37 mlrd., 1,25 mlrd. ir 188 mln.), dar didesni demografiniai iššūkiai joms neprognozuojami. Tačiau klimato kaitos problemos gali skaudžiai paveikti visas. Indija net specialiai išskirta JT ataskaitoje kaip šalis, kuriai ypač gresia klimato kaitos padariniai. Valstybėse yra tiek vidinių nestabilumo židinių, tiek didesnių ar mažesnių tarpusavio konfliktų bei susikertančių interesų.
Pietų Kinijos jūra. Kinijos bandymas įtvirtinti kontrolę energijos išteklių gausiame krašte gali sulaukti ne tik kitų regiono valstybių, bet ir JAV atsako.
Artimieji Rytai. Negęstantis Izraelio ir Palestinos konfliktas – tik vienas ir galbūt net ne pats svarbiausias iššūkis. Sirijos ir Irako nesutarimai jau dabar rodo, kad čia įsiplieskiantys neramumai gali išplisti toli už regiono ribų. Dar daugiau sumaišties galėtų sukelti bet kokie Saudo Arabijos ar Turkijos vaidmens pokyčiai. Prognozuojami ir karai dėl vandens.
Rusijos–Venesuelos–Irano ašis. Šią ašį į net pasaulinei supergalybei JAV labiausiai nerimą keliančių septynių potencialių konfliktų sąrašą 2013 m. įtraukė JAV karinis analitikas Davidas Stiegmanas. Jo teigimu, šis vis akivaizdesnis aljansas gerokai padidino grėsmę, kurią kėlė kiekviena šalis atskirai, taip pat ji išplito ir už regiono ribų, kur tradiciškai veikia atskira valstybė.
Rusijos keliamą grėsmę akivaizdžiai patvirtino agresija prieš Ukrainą. Tačiau kalbant apie galimą ateities kovą dėl išteklių svarbu pabrėžti, kad ir Rusija, ir Iranas, ir Venesuela yra stambios naftos rinkos žaidėjos. Maža to, jos visos pasiruošusios mesti karinį iššūkį JAV interesams. D. Stiegmano įsitikinimu, Irano ir Venesuelos aljansas jau dabar kelia terorizmo grėsmę JAV pašonėje. Didėjantis Rusijos agresyvumas, jos branduolinis potencialas, Irano branduolinė programa ir Venesuelos „revoliucinė“ įtaka Lotynų Amerikai – pavojingas kokteilis, nors kol kas sunku spręsti, kokią konkrečią išraišką jis galėtų įgyti ateities karinių konfliktų atžvilgiu.
Šios grėsmės zona – Rusijos pašonėje esančios valstybės, Artimieji Rytai ir Lotynų Amerika.
Afrika. Juodajame žemyne, ko gero, egzistuoja visi rizikos veiksniai, galintys sukelti potencialius konfliktus: tiek civilizaciniai, tiek demografiniai ir klimato kaitos, tiek ekonominiai. Nesutarimų tikimybė – pati didžiausia. Tačiau patys konfliktai, nors dažnai labai žiaurūs ir turintys genocido elementų, lieka lokalūs, todėl kelia mažiausią pasaulinę grėsmę.
