Į misiją atrinkti bataliono kariai jau laukia dienos,
kada iš Šiaulių karinio aerodromo pakils juos į Afganistaną skraidinsiantis
lėktuvas. Su bataliono vadu Andrejumi Grachausku kariai atsisveikino trečiadienį
– jis jau išvyko į lietuviams dar nepažįstamą šalį. “Su 10 karių grupe lankėmės
misijos vietoje. Ką ir kalbėti – ten niekas neprimena Lietuvos: afganai kovo
mėnesį šventė 1384-uosius. Jie gyvena keturioliktajame amžiuje”,- per trumpą
kelionę įstrigusius įspūdžius pasakojo į Afganistaną išsirengusio būrio vadas
Mindaugas Matukonis. Vasario mėnesį iš misijos Irake grįžo karo medicinos
gydytojo padėjėja vyresnioji seržantė Nida Navikienė. Medikė juokavo: pusmetis
karo zonoje neišgąsdino. Ji jau mąsto apie naujus žygius ir, jei reikės,
nedvejodama keliaus ten, kur reikalinga pagalba.
Važiuoja į plyną lauką
Kariai iš Pajuosčio rengiasi įsikurti šalia Goro provincijos sostinės Čekčeranos. “Provincija yra Afganistano centre, užmiršta ir apleista”,- taip apie vietą, kurioje lietuvių kariai praleis pusmetį, pasakojo M.Matukonis. Per apžvalginę kelionę būrio vado patirti įspūdžiai leidžia teigti, kad ši misija nebus lengvas pasivaikščiojimas. “Šį kartą mes važiuojame ne kartu su danais ar kitų NATO valstybių kariais, o kaip savarankiškas junginys. Darbas prasidės nuo stovyklavietės įrengimo, nes ta vieta, kur turės būti dislokuota misija, – tuščia, plynas laukas”,- pasakojo būrio vadas.
Šalis, kurioje teks praleisti pusę metų, išvykstantiesiems jau nėra visiškai nežinoma. Pasirengdami misijai jie ne tik studijavo karinius dalykus, bet ir siekė kuo daugiau sužinoti apie naująją tarnybos vietą. “Kraštas – musulmoniškas, tad palaikant santykius su vietiniais gyventojais, kad nesukeltum konfliktų, reikia išmanyti jų papročius”,- kalbėjo M.Matukonis. Šalis nualinta daugelį metų trunkančio karo, tačiau, kaip per apžvalginę kelionę pastebėjo būrio vadas, technika kalnuotais keliais rieda pati įvairiausia – nuo antikvarinių ir senų kledarų iki Lietuvoje dar nematytų prabangių naujausių modelių automobilių. Sovietmečiu auginę pistacijas afganai jų laukus jau senokai pavertė aguonų plantacijomis ir garsėja kaip vieni didžiausių pasaulyje narkotikų gamintojai ir tiekėjai. Afganistane gyvena kelių etninių grupių žmonės – puštunai, tadžikai, uzbekai, aimachai. “Apie pragyvenimo lygį sunku spręsti, pastebėjome, kad labai menkai jie išsilavinę, provincijoje vyrauja vienaukščiai iš molio drėbti namai. “Goro provincija apibūdinama kaip pakankamai rami, jos gubernatorius mus priėmė šiltai, tad tikimės, kad su vietiniais sutarsime”,- vylėsi būrio vadas.
Moterų nekalbins
Lietuviams keliamas uždavinys – įrengti stovyklavietę yra tik vienas iš misijos tikslų. Jie įpareigoti ir palaikyti draugiškus santykius su provincijos gyventojais. “Rengdamiesi misijai, dvi savaites mokėmės jų kalbos. Žinoma, per tiek laiko neišmoksi, susidarėme atmintines, išmokome mandagumo frazių. Stovykloje bus ir vertėjų, padėsiančių bendrauti”,- pasakojo būrio vadas.
Būdamas Gore jis pastebėjo, kad afganai, kaip ir kitų musulmoniškų kraštų gyventojai, mėgsta žaisti futbolą, matė įtaisytus krepšinio lankus. “Kai įsikursime, pakviesime sužaisti draugiškas futbolo rungtynes. Pirmąsias galime ir pralaimėti, kad tik įgytume vietinių pasitikėjimą”,- šypsojosi V.Matukonis. Kariai į kelionę pasiima ir dėžes su suvenyrais, juos rengiasi dovanoti kaimynais tapsiantiems provincijos gyventojams. “Iš pasakojimų žinome, kad dovanų jie ne tik laukia, bet ir patys prašo – ypač vaikai”,- sakė kariškis.
Misijos dalyviai Afganistane laikysis dar vienos europiečiams neįprastos taisyklės – nekalbins moterų. “Pagal jų papročius, nepažįstamą moterį užkalbinęs ar su ja pasisveikinęs vyras vertas paniekos”,- musulmoniškos šalies ypatumus gerai išmanė V.Matukonis. Daugelis dailiosios lyties atstovių savo veidus slepia čadromis, bet jau yra ir atsisakančiųjų griežtos tradicijos – viskas priklauso nuo sutuoktinio požiūrio į religiją. Afganistane, kaip ir kituose musulmoniškuose kraštuose, toleruojama daugpatystė – sugebantis išlaikyti keletą žmonų vyras gali jų turėti net keturias. Mergaičių vaikystė čia trumpa – jos gali būti ištekintos vos sulaukusios dvylikos metų.
Netikėtumams pasirengę
Išvykstantieji suvokia – tarnybą teks atlikti ekstremaliomis sąlygomis. Didžiausias karių priešas – dieną naktį tvyrantys dažnai per keturiasdešimt laipsnių karščiai ir neįprasti kalnų keliai. “Asfalto niekur nepamatysi, galbūt tik sostinėje Kabule, keliai – labai specifiniai, Lietuvoje nėra sąlygų išmokti jais važiuoti, tad tai darysime jau nuvykę į vietą”,- sakė būrio vadas. Jis juokavo, kad šiltu klimatu nepasižyminčioje gimtinėje nepavyko surengti ir atsparumo karščiams pratybų. “Pamenu, Karo akademijoje buvo bandymų tai daryti – su visa apranga, kuprinėmis kariai sėdėjo pirtyje”,- šypsojosi prisiminęs bandymus imituoti karštą klimatą kariškis. Misijos dalyviai pirmąsias dvi savaites Afganistane praleis jau įrengtoje NATO karių stovykloje. “Ten adaptuosimės, pratinsimės važinėti kalnų keliais ir po dviejų savaičių keliausime į Gorą”,- sakė V.Matukonis.
Paklaustas, ar misijos dalyviams negresia pavojai, vadas teigė, kad baimes ir abejones teks įveikti. “Daugelį metų kariaujančioje šalyje pilna minų. Jos ten užsiliko nuo sovietmečio. Goro provincija žinoma kaip rami, tačiau per ją eina ginklų kontrabandos kelias, tad tiesiogiai susidūrus su tokiu karavanu reikia būti viskam pasirengus. Jei bus reikalinga, mums garantuojama parama iš oro”,- tvirtino būrio vadas.
Ilgesį įveikti padės internetas
Artimuosius ir pačius brangiausius žmones – tėvus, žmonas, vaikus, mylimuosius pusmečiui paliekantys kariai, pasak V.Matukonio, žino, kas jų laukia. Jiems teks ne tik rūpintis stovyklavietės įkūrimo darbais, bet ir stovėti sargyboje, lydėti krovinius ar VIP asmenis. Paklaustas, kodėl visgi vyrai veržiasi į tolimą ir išbandymų kupiną šalį, vadas atsakė paprastai: tokia kario duona. Ir ne pinigai čia svarbiausia – į atranką pasisiūlė kur kas daugiau nei reikia savanorių, jie sutiko Afganistane tarnauti netgi už tą patį atlygį, kokį gauna ir Lietuvoje.
Daugiausia jėgų iš misijos dalyvių pareikalaus pirmasis mėnuo. “Sunku bus garantuoti susisiekimą su artimaisiais. Įsirengę stovyklą, turėsime internetą, kariai su giminaičiais galės pasikalbėti palydoviniu telefonu”, – žadėjo būrio vadas. Nors visiems jiems priklauso atostogos, tačiau V.Matukonis abejojo, ar lietuviai turės realią galimybę jomis pasinaudoti. “Seimas griežtai apribojo į misijas vykstančių karių skaičių. Todėl mūsų ir taip vyksta mažiau nei reikėtų”,- apgailestavo V.Matukonis.
Goro provincijoje įsikurs 108 lietuviai, vėliau prie jų prisijungs dvi žvalgų grupės. Taikdariai viliasi, kad sutvarkę stovyklavietę turės laiko ir pailsėti, pasportuoti, planuoja įsirengti treniruoklių salę. “Tarnyba neprailgs, gimtinėje vėl būsime vėlyvą rudenį”,- įsitikinęs būrio vadas.
Teko ir už sargybinį būti
Iš savo pirmosios taikdariškos misijos Irake neseniai sugrįžusi medikė N.Navikienė pripažįsta: lengva nebuvo dar ir dėl to, kad ji būryje buvo vienintelė moteris. Tai jai nesuteikė jokių privilegijų: “Tiesa, kartais kariai pasisiūlydavo panešti kuprinę, bet vykdama į Iraką lengvatų ir nesitikėjau”. Karo medicinos gydytojo padėjėja pasakojo, kad jai pasisekė – taikdariai nesirgo, tad ir darbu medikai nebuvo apkrauti. Misijos dalyvei teko atlikti ne tik tiesiogines pareigas: “Stovėjau sargyboje, bokštelyje. Žinoma, galėjau atsisakyti, bet ten visi gyvenome kaip viena šeima, pati norėjau padėti”. Karštis ir neįprastos sąlygos – pagrindiniai Irake laukę sunkumai. N.Navikienė neslėpė: buvo visko, taikdarius ne kartą teko psichologiškai palaikyti. Vyrams, išsiilgusiems namų, labai padėjo pokalbiai su vienintele būrio moterimi. “Karštis, tarnybos rutina, tie patys veidai – kasdienybė veikė karius”,- kalbėjo “Sekundės” pašnekovė.
“Baimės ar nesaugumo jausmo nebuvo – gyvenome akylai stebimoje teritorijoje, iš pradžių – palapinėse. Esant 47 laipsnių karščiui tekdavo iš jų bėgti į lauką, nes karštis darydavosi nepakeliamas. Vėliau kariai įsikūrė gyvenamuosiuose konteineriuose su oro kondicionieriais. “Jie dažnai gesdavo”,- šypsojosi N.Navikienė.
Šokiravo skurdas ir nešvara
Irakiečiai, ypač vaikai, pamatę taikdarius, audringai reaguodavo. “Įpratome, kad vos išėjusius už teritorijos apipuola vaikai. Jiems svarbiausia, kad ką nors duotume – nesvarbu ką – rašiklį, kramtomąją gumą. Važiuojant karinei kolonai, būriai bėgdavo iš paskos, netgi lįsdavo po ratais, buvo ir akmenį į techniką paleisdavusiųjų”,- įspūdžiais iš Irako dalijosi karo medikė.
Šalyje mokslas neprivalomas ir pasiekiamas tik turtingesniems. Kaip priimta musulmoniškuose kraštuose, moterys savo veidus ir kūnus slepia čadromis. “Visos jos apsirengusios juodai. Tiesa, yra veido apdangalo nenešiojančių irakiečių, tačiau tai – daugiausia netekėjusiųjų privilegija”,- kalbėjo N.Navikienė. Jei pro darže dirbančią moteriškę važiuodavo taikdariai, šioji beregint veidą slėpė po čadra. Irakiečių šeimose – daugybė vaikų, net dvidešimtmečiai atrodo kaip paaugliai. Europiečius stebina ir gatvėse matyti vaizdai, kai moteris įsirėžusi tempia sunkius nešulius, o sutuoktinis eina tarp pirštų sukiodamas musulmonišką rožinį. Namai – aptriušę, kiti – netgi be stogų, šiukšlės, atliekos pilamos tiesiog už tvoros, nėra kanalizacijos. “Man vietiniai sudarė tvarkai ir švarai mažai dėmesio skiriančių žmonių įspūdį”,- teigė medikė. Tiesa, buvo galima matyti ir puošniai apsirengusiųjų – tai į svečius traukiančios irakiečių šeimos.
Dirbantys žmonės, pasak N.Navikienės, per mėnesį tegauna penkis Amerikos dolerius – pragyvenimo lygis itin žemas. “Be genties vyresniųjų pritarimo ten niekas nevyksta – visais klausimais jų žodis – svarbiausias ir lemiamas”,- apie šalyje įprastą tvarką pasakojo misijos dalyvė.
Lauktuvių – kaljanas
Nacionaliniais irakiečių patiekalais karo medikė per pusmetį taip ir nesusigundė: “Kariai pasakojo, kad buvo pakviesti ragauti patiekalo iš avienos, nežinia, kaip jis ten buvo ruoštas, mėsa aplipusi muselėmis”,- vietinių vaišingumu nesižavėjo N.Navikienė.
Misijai einant į pabaigą lauktuvių namiškiams suskatusi ieškoti medikė rytiečių turguje tvirtina neradusi ko pirkti. “Pasirinkimo nėra, nežinau, ką ten galima nupirkti. Visų akys nukrypo į kaljanus, rytietiškas žalvarines vazeles ir nedidelius, matyt, maldoms skirtus, kilimėlius. Kaljaną parsivežiau ir aš”,- sakė pašnekovė. Beje, amerikiečiai labai išlepino vietinius prekeivius – neišmanydami rytietiško derybų meno, jie moka tiek, kiek prašoma.
“Rytų šalių gyventojams – tai neįprasta. Pasiteiravus pageidaujamo daikto kainos, reikia su prekeiviu sėsti išgerti arbatos, pasikalbėti su juo apie šeimas, vaikus, orą, politiką ir vėl sugrįžti prie pagrindinės temos – kainos. Po tokių pokalbių ji paprastai tampa perpus mažesnė. Apsipirkti Rytų turguose – menas ir bendravimo būdas”,- sakė M.Matukonis. Kariškis juokavo, kad Afganistane lietuviai tikrai laikysis šio papročio.
Tarnyba Irake karo medikę N.Navikienę užgrūdino – ji savo pasirinkimu nenusivylė. “Tai buvo rimtas išbandymas ne tik man, bet ir mano šeimai. Vaikai man sugrįžus pasakė tik dabar supratę, ką reiškia gyventi be mamos. Jie tapo savarankiškesni”,- tvirtino N.Navikienė. Karišką gyvenimo būdą pasirinkusi moteris neabejoja: tai – ne paskutinė jos taikdariška misija.
Rasa Šošič
tel. (8-655)04727, rasa@sekunde.com
S.Kašino nuotr. M.Matukonis ir N.Navikienė turi apie ką pasikalbėti: karo medikė neseniai grįžo iš Irako, o M.Matukonis už keleto dienų išvyks į Afganistaną.
