J. Solana.
Būtų lengva manyti, kad dabar, kai revoliuciniai pokyčiai ritasi per Arabų pasaulį, yra netinkamas laikas skatinti taikos tarp Izraelio ir Palestinos procesą. Kol naujuosiuose Artimuosiuose Rytuose nenusės dulkės, seni kelrodžiai atrodo pasenę, ir laikomasi visuotinai priimtos išminties, kad, susiduriant su regioniniais neramumais, siekti taikos sutarties yra tik savęs apgaudinėjimas.
Tačiau teisybė yra priešinga. Nors praeityje daugybė pastangų liko bevaisės, dabar susidarė aiškiai matoma galimybė Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir Izraeliui skubiai pasistengti pasiekti ilgalaikį susitarimą.
Kiekvienas apie Artimuosius Rytus turi pradėti mąstyti kitaip. Anksčiau tarptautinė bendruomenė laikėsi požiūrio, kad reikia suteikti pirmenybę stabilumui prieš demokratiją, ir laikyti Izraelio ir arabų taikos siekimo procesą visiškai atskiru diplomatiniu reikalu. Akivaizdu, kad tokia politika buvo pasmerkta nesėkmei – stabilumo pirmenybė prieš demokratiją nesukūrė nei stabilumo, nei demokratijos, o izoliuotos taikos pastangos buvo bevaisės.
Jeigu JAV ir kitos pasaulio galingosios valstybės nori padaryti pažangą siekdamos trijų pagrindinių tikslų – stabilumo, politinių reformų ir taikos – jos turi suprasti, kaip šie tikslai yra tarpusavyje susiję, ir jų siekti tuo pačiu metu bei laikydamosi holistinio požiūrio.
Rinkimasis, kuriuos iššūkius spręsti pirmiau, tik didina grėsmę, kad šie iššūkiai taps sunkiai įveikiamomis problemomis.
JAV liko už borto mėgindama prisivyti įvykius tuo metu, kai dėl visuotinių protestų virto dvi autoritarinės vadovybės , o daugiau režimų mėgina įsikabinti į valdžią kiek galima ilgiau. JAV turi prasiveržti į priekį. Ir, JAV bei tarptautinei bendruomenei mėginant spręsti besirutuliojančius įvykius, būtų klaidinga taikos procesą palikti nuošalyje. Kol arabų protestuotojų reikalavimai yra vietinių vyriausybių galvos skausmas, dabartiniu sąmyšiu būtų galima pasinaudoti padedant pabaigti konfliktą, kuris dešimtmečius glumino pasaulį.
Apmaudi klaida būtų atidėti Izraelio ir Palestinos taikos procesą. Kaip kad žinome iš karčios patirties, laukimas tik atitolina taikos sutartis.
JAV, prijausdama laisvės trokštančiai arabų liaudžiai, neturėtų išskirti užuojautos palestiniečiams, svajojantiems apie orų gyvenimą. Jis jiems nesuprantamas be okupacijos pabaigos.
JAV neturėtų būti išranki spręsdama, ką paremti laisvės ir demokratijos siekyje. Tai niekada nebuvo aiškiau nei dabar. Ir, jeigu Amerika nebus matoma kaip karšta dviejų šalių sprendimo rėmėja, ji gali likti toli už borto ir pakenkti savo pačios interesams Artimuosiuose Rytuose.
Izraelis taip pat turi peržiūrėti savo politiką. Kai politinės reformos įvyks, Izraelis daugiau nebegalės pareikšti, kad jis yra vienintelė demokratija Artimuosiuose Rytuose. Besikeičiant sąlygoms, Izraeliui taps vis sunkiau ignoruoti Palestinos nepriklausomybės reikalavimus.
Izraelio nerimas, kad regionas taps labiau priešišku, gali tapti savaime išsipildančia pranašyste, jeigu naujosios demokratijos matys, kad Izraelio vyriausybė kliudo išekoti įgyvendinamo ir teisingo sprendimo.
Tuo pačiu metu, išrinktų ir labiau teisėtų arabų vyriausybių parama taikos procesui išties padės sutvirtinti ilgalaikę taiką ir stabilumą.
Sparčiai senkant laikui, greitas susitarimas dėl dviejų valstybių pasitarnautų visų interesams. Jeigu bus laukiama ir tikimasi patogesnių sąlygų, tai gali duoti priešingą rezultatą. Jeigu arabų demokratijoms įgaunant formą nebus jokio poslinkio, neigiamas požiūris į Izraelį ir JAV tik sustiprės.
Arabų viešoji nuomonė yra svari – mes visi tapome to liudininkais pastaraisiais mėnesiais.
Netinkamas suvokimas tik sukomplikuos ateities taikos pastangas, o proveržis taps mažiau tikėtinu.Tuomet JAV tektų vaidinti mažesnį vaidmenį Artimuosiuose Rytuose su naujomis vyriausybėmis, kurios į okupacijos tąsą žiūrės ne taip atlaidžiai, kaip jų pirmtakės.
Tie, kurie ginčijasi, kad taikos procesas negali būti sėkmingas dabar, kai vyriausybės ir režimai keičiasi, ignoruoja faktą, jog būtent tokiomis aplinkybėmis pašaliečiai gali padėti pakreipti įvykių eigą.
Pastangos siekti taikos proceso nieko nelaukiant, galėtų pagelbėti Vakarams atrodyti patrauklesniems arabų visuomenės akyse ir JAV suteikti daugiau įtakos Artimuosiuose Rytuose, o ne likti aplinkoje su mažai įtakos ir veikimo laisvės.
Mums nereikalingos niekada nepasibaigsiančios dvipusės derybos tarp Izraelio ir Palestinos. Reikia rasti regioninį sprendimą. Rytojaus Artimieji Rytai nebebus tokie patys, kokie buvo vos prieš kelis mėnesius. Tačiau pavidalas, kurį regionas įgaus, yra vis dar neaiškus.
JAV turi galimybę atsidurti teisingoje istorijos pusėje ir padėti suformuoti jos kryptis, remdama realias reformas ir pastūmėdama akligatvyje atsidūrusius procesus. Galų gale, sukilimas prieš prastą valdymą suteikia galimybių pasiekti ne tik demokratiją, bet ir stabilumą bei taiką. Būtų siaubinga klaida iššvaistyti šią krizę, kaip ir daug kitų.
____________________
Marwanas Muasheris, buvęs Jordanijos užsienio reikalų ministras ir premjero pavaduotojas, suvaidino pagrindinį vaidmenį plėtojant Arabų taikos iniciatyvą ir Artimųjų Rytų taikos kelrodį. Dabar jis yra taikos fondo „Carnegie Endowment for International Peace“ studijų viceprezidentas.
Javieras Solana, buvęs NATO generalinis sekretorius ir ES vyriausiasis įgaliotinis bendrai užsienio ir saugumo politikai, yra ESADE globalios ekonomikos ir geopolitikos centro Madride prezidentas.
© Project Syndicate, 2011.
