Tarptautinis sakralinės muzikos projektas „Pax et Bonum“ tapo pretekstu su kunigu Arūnu Peškaičiu OFM pasvarstyti apie meno, labdaros ir religijos sankirtas.
Marga projekto koncertų programa ir pilnutėlės klausytojų prisipildančios bažnyčios, pasak kunigo A. Peškaičio, paneigia bet kokias kalbas apie nykstantį sakralinės muzikos klausytojų būrį.
„Sakralinė muzika labai įvairi. Iš jos kilo nemažai šiandien pasaulietine muzika laikomų žanrų. Be to, apsižvalgykime šalia: estų kompozitorius Arvo Pärtas yra pelnęs pasaulinį pripažinimą, o juk tai irgi sakralinės muzikos kūrėjas. Manau, A. Pärtas labai nustebtų perskaitęs, kad sakralinė muzika miršta. Jis veikiausiai paklaustų: iš kur tada kūrėjui kils įkvėpimas?“ – svarstė Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardino vienuolyno gvardijonas A. Peškaitis.
Kitas artimas pavyzdys – garsiausias šiuolaikinis lenkų muzikos pasaulio vardas Krzysztofas Pendereckis. Kompozitorius, kurio kūriniai skamba režisierių Stanley Kubricko, Davido Lyncho, Martino Scorsese’s filmuose, yra parašęs ir daugybę sakralinės muzikos.
Nors didieji „Pax et Bonum“ koncertai įprastai vyksta bažnyčiose, būtų klaidinga teigti, kad jie skirti tik tikintiesiems.
„Ateina ir tokių, kurie šiaip bažnyčioje gal lankosi labai retai. Tačiau, kai gieda tokie chorai kaip Kijevo Pečiorų Lauros vienuolyno choras, jų koncertas sukrečia net tą, kuris save vadina ateistu. Tokia muzika peržengia racionalaus suvokimo ribas“, – sakė vienas projekto „Pax et Bonum“ organizatorių brolis Arūnas Peškaitis OFM.
Kalbantys kultūros kalba
Solidūs sakralinės muzikos koncertai – svarbi, tačiau ne vienintelė kas dvejus metus vykstančio muzikinio projekto dalis. Nors „Pax et Bonum“ yra koncertavę žymiausi sakralinės muzikos chorai, skambėjusios pasaulinės kūrinių premjeros, buvo grojami garsiausių senųjų ir šiuolaikinių kompozitorių kūriniai, be muzikinio indėlio, visuomet buvo svarbi ir labdaringa misija.
Juolab kad šv. Pranciškui viena svarbiausių Evangelijos eilučių buvo ši: „Eikite į pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai.“ O tai, pasak kun. A. Peškaičio, nebuvo ir nėra įmanoma be gerų darbų, be to, ką šiandien vadiname labdara.
Nuo seniausių laikų Pranciškonų ordinas laikėsi ir tradicijos jungti religiją ir kultūrą. „Skelbti Evangeliją reikia ta kalba, kuria kalba žmonės. Viena tokių – kultūros kalba“, – pabrėžė A. Peškaitis. Tiek Šv. Pranciškaus gyvenimo laikais XII–XIII a., tiek vėlesniais šimtmečiais religija ir kultūra buvo neatsiejami dalykai. Tik maža dalis pramoginės kultūros – pavyzdžiui, šokiai – atsieti nuo bažnyčios. Tad ir pranciškonų bažnyčiose skambėjo ne vien sakralinė muzika, bet buvo rodomos misterijos, spektakliai. „Žmonės labai gerai suvokė, kad kultūra yra šis tas, kas viršija žmogaus sielą, jo dvasią. Be Dievo įkvėpimo tikrų kultūros, meno kūrinių sukurti neįmanoma“, – įsitikinęs A. Peškaitis.
Mažųjų susitikimų didybė
Stiprinti religijos, meno, kultūros ir labdaros jungtis Pranciškonų ordinas ėmėsi ir Lietuvoje. Prieš devynerius metus Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje įvyko pirmasis kalėdinis labdaros koncertas. Už jame surinktas lėšas buvo renovuoti ypač apleisti Biržų rajono Legailių senelių globos namai.
Po pavykusio labdaros koncerto mintis tęsti panašią kultūrinę ir labdaros misiją išaugo į „Pax et Bonum“ (pranciškonų pasisveikinimas „Taika ir ramybė“). Tokią festivalio koncepciją sugalvojo režisierė Vilija Grigonytė. Nuo 2006 m. vykstančio tarptautinio sakralinės muzikos ir labdaros projekto programa suskirstyta į dvi dalis. Didžiaisiais susitikimais pavadinta didžiųjų sakralinės muzikos koncertų programa. Mažieji susitikimai vyksta tokiose vietose, kurias kultūros renginiai aplenkia: senelių namuose, ligoninėse, kalėjimuose, mažose provincijos miestelių kultūros namų salėse. Šiuose renginiuose dalyvauja ne tik sakralinės, bet ir kitų muzikos žanrų atlikėjai.
Vienu įsimintiniausių mažųjų susitikimų A. Peškaitis vadina Andriaus Mamontovo koncertą Vėliučionių vaikų socializacijos centre. „Vaikai negalėjo patikėti, kad čia, pats juos, atvyks tas pats dainininkas, kuris dainavo „Eurovizijoje“. Centro skaitykloje Andrius grojo dvi valandas. Vaikai sėdėjo nuščiuvę, vėliau fotografavosi, norėjo dainininką paliesti. Per tokią kultūrinę labdarą pamatai, kaip įvyksta stebuklas“, – prisiminė A. Peškaitis.
Nepamirštamu kunigas vadina ir estrados, kamerinės muzikos bei dainuojamosios poezijos atlikėjų koncertą Vilniaus gerontologijos ir reabilitacijos centre. Čia gyvenantys seneliai renginiui ruošėsi ir puošėsi visą dieną, o iš lovos pakilti negalintis centro gyventojas paprašė, kad gydytoja Nelly Paltinienės atliekamas dainas jam tiesiogiai transliuotų mobiliuoju telefonu.
Šiais metais pirmą kartą „Pax et Bonum“ vyksta tik didieji koncertai, tad labdaringųjų mažųjų susitikimų kol kas atsisakyta. „Trise visko nebepajėgiame“, – prisipažįsta kunigas, kartu su V. Grigonyte ir projekto direktore Sigute Augustiniene tempiantys visą organizacinę veiklą. A. Peškaitis viliasi, kad iki kitų „Pax et Bonum“ metų atsiras aktyvaus ir geranoriško jaunimo, kuris galės pasidalyti festivalio organizaciniais rūpesčiais ir vėl atgaivinti mažuosius susitikimus.
