V. Putinas į antrąją prezidentavimo erą žengia rimtai nusiteikęs.
Pastarieji metai Lietuvos santykiuose su Rusija buvo tarsi atokvėpis – be didelių sukrėtimų ir įtampos. Iš dalies dėl to, kad paaštrėjo problemos su Lenkija, o iš dalies – kad susitaikėme, jog Rusija visada bus „nelengvas“ kaimynas. Tačiau kovo 4 d. Rusija žengs į antrąjį Vladimiro Putino prezidentavimo laikotarpį. Ar dėl to reikėtų rengtis naujoms grėsmėms iš Rusijos?
Dar gerokai iki rinkimų mažai kas abejojo, kad kovo 4 d. Rusijos prezidentu bus išrinktas Vladimiras Putinas. Nors po Rusijos Dūmos rinkimų 2011 m. gruodžio mėnesį įvyko net keletas masinių protesto renginių prieš dabartinę valdžią ir rinkimų klastojimą, esminių pokyčių Rusijos politikoje neįvyko.
Jokios rimtesnės konkurencijos V. Putino sukurtai valdžios piramidei nėra. Dmitrijus Medvedevas jau oficialiai pasitrauks į V. Putino šešėlį, nors rimtesni analitikai šešėlio statusą buvo skyrę net ir formaliai D. Medvedevui einant valstybės vadovo pareigas. Visuomenės pasitikėjimas V. Putino ir D. Medvedevo tandemu pastaraisiais mėnesiais krito, tačiau daugelis apžvalgininkų pritaria minčiai, kad tai dar toli gražu ne revoliucija. Pernelyg giliai įsitvirtino „valdžios vertikalė“, kad būtų galima ją pakeisti kokia nors alternatyva.
Liberalios demokratinės jėgos Rusijoje yra visiškai užgniaužtos, o politinės partijos, kurioms leidžiama dalyvauti politinėje scenoje, didelei rusų daliai atrodo dar didesnės blogybės nei korumpuota V. Putino valdžia. Genadijaus Ziuganovo vedami komunistai ar Vladimiro Žirinovskio nacionalistai (Rusijos liberalų demokratų partija) daugeliui kelia dar daugiau pasibjaurėjimo nei valdančioji „Vieningoji Rusija“.
V. Putino sugrįžimą į prezidento postą kai kurie analitikai sieja su agresyvesnės Rusijos užsienio politikos etapu. Analitinis portalas stratfor.com parengė visą seriją apžvalgų, skirtų naujam Rusijos „atgimimui“. Anot „Stratfor“ analitikų, Rusijos ketinimus susigrąžinti regioninės galios statusą ir įtaką geriausiai iliustravo 2008 m. karas prieš Gruziją. Per pastaruosius metus Rusija sėkmingai stiprino politinę, ekonominę ir karinę įtaką buvusiose sovietų respublikose, o dabar atėjo laikas naujam etapui – šios įtakos institucionalizavimui ir subtilesnių poveikio priemonių naudojimui regione plečiant savo galią. Nors svarbiausi Rusijos dėmesio taikiniai bus Ukraina, Baltarusija, Pietų Kaukazo ir Centrinės Azijos šalys, didesnio spaudimo galima tikėtis ir Baltijos šalyse.
Užsienio politikos aktyvumas gali būti skatinamas ir dėl vidinių Rusijos pokyčių. Mažėjant V. Putino populiarumui, „didžiosios galios“ atkūrimo projektas gali tapti svarbia nacionaline idėja, kuri nukreiptų visuomenės dėmesį nuo vidinių problemų. Euroazijos sąjungos kūrimas, apie kurį V. Putinas prabilo dar 2011 m. rudenį, patvirtino įtarimus, kad naujoji V. Putino kadencija bus skirta dar vienam bandymui atkurti kažką panašaus į Sovietų Sąjungą.
Ko bijo Rusija?
Minske įsikūrusio Europos integracijos centro direktorius Jurijus Ševcovas teigia, kad Rusijos užsienio politikos pokyčius gali nulemti ir globalūs tarptautiniai iššūkiai, pirmiausia Irano problemos eskalacija.
„Jei kiltų karas prieš Iraną, Rusijos valdžia siektų sutelkti visuomenę prieš išorines grėsmes ir ieškoti sąjungininkų. Euroazijos sąjunga ir Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija (NVO pagrindu sudaryta karinio bendradarbiavimo organizacija – red. past.) būtų logiškiausi instrumentai, kuriuos sieks stiprinti Rusija“, – mano J. Ševcovas. Konfliktas su Iranu turėtų labai padidinti Rusijos dėmesį Centrinės Azijos šalims, nes Rusijai svarbus šio regiono stabilumas. Kita vertus, jei kiltų karas Irane, smarkiai išaugtų energetinių resursų kainos ir tai padidintų Rusijos reikšmę tarptautinėje arenoje bei suteiktų naujų galimybių vykdyti aktyvesnę užsienio politiką. Anot J. Ševcovo, Lietuvai tai reikštų, jog šalia atsiranda labai konsoliduotas ir stiprus blokas, o JAV ir ES dėmesys gali būti skirtas būtent globaliam bendradarbiavimui su šiuo bloku, kas gali neatitikti Lietuvos lūkesčių.
Kaip teigia Seimo pirmininkės Irenos Degutienės patarėjas užsienio politikos klausimais politologas Laurynas Kasčiūnas, nauja V. Putino kadencija gali būti susijusi ir su stiprėjančiu rusišku nacionalizmu. „Kaip žinoma, paramos politiniam režimui dažnai stengiamasi ieškoti stiprinant nacionalistinę tapatybę, – aiškina L. Kasčiūnas. – Todėl gali būti, kad V. Putinas sieks didinti visuomenės vieningumą per nacionalistinius jausmus.“
Vis dėlto, anot politologo, V. Putinas greičiausiai sieks kontroliuoti nacionalizmo stiprėjimą, nes šie procesai gali atsigręžti ir prieš patį režimą. Kita vertus, V. Putinui gali tekti spręsti rimtą dilemą: ar matant silpnėjančią paramą režimui imtis liberalių reformų ir į verslo bei politinės įtakos dalybas įsileisti daugiau interesų grupių, ar kaip tik priešingai – stiprinti dabartinę saugumo ir jėgos struktūrų įtaką ir griežtinti kontrolę šalies viduje. Nuo pokyčių Rusijos vidaus politikoje gali priklausyti ir užsienio politikos veiksmai – didesnis bendradarbiavimas su ES ir Vakarais ar stiprėjantis autoritarizmas ir konfrontacija.
Ne pasaulio bamba
Kokios rimtos gali būti Rusijos keliamos grėsmės Lietuvai? Ar mes ne per daug bijome Rusijos ir sureikšminame jos ketinimus mus nuskriausti? Ne paslaptis, kad ilgą laiką Lietuvos politinis elitas, ir ne tik konservatoriai, tikslingai stiprino rusofobiškas nuotaikas. Tai turėjo prasmę – lietuviškam identitetui kurti Rusija, kaip grėsmė, buvo labai naudinga, skatinanti kuo greičiau artėti prie europietiškų vertybių ir integracijos į Vakarų saugumo struktūras.
Kaip parodė dviejų dešimtmečių patirtis, tik Baltijos šalims pavyko iš tiesų išsiveržti iš Rusijos politinės įtakos zonos ir tapti demokratinėmis šalimis, integruotomis į ES ir NATO. Be visuomenių paramos šiems tikslams ir geros įtarumo dozės Rusijos atžvilgiu tai būtų neįmanoma. Tačiau ar Rusijos baimė vis dar yra aktuali? Kiek pačiai Rusijai svarbi Lietuva?
Į šiuos klausimus lietuviams, net ir politologams bei ekspertams, nėra lengva atsakyti nešališkai. J. Ševcovas pateikia požiūrį iš rusiškos perspektyvos: „Rusija, kaip valstybė, Lietuvos atžvilgiu praktiškai neturi didelių interesų. Lietuvos rinka maža, Klaipėdos uostas nėra itin reikšmingas Rusijos tranzitui, su Kaliningradu didesnių problemų nekyla, rusų mažumos padėtis šalyje taip pat normali. Tam tikrą dėmesį gali rodyti tik atskiros verslo interesų grupės, tačiau net jei jos didintų konfrontaciją su Lietuvos valdžia, tarpvalstybinio lygio konflikto tai neturėtų paskatinti. Net augantis Rusijos nacionalizmas didesnę grėsmę galėtų kelti Latvijai ir Estijai, o ne Lietuvai.“
Naujoji V. Putino kadencija bus skirta dar vienam bandymui atkurti kažką panašaus į Sovietų Sąjungą.
Kita vertus, Baltarusijos politologas pripažįsta, kad Rusijos reakciją gali kelti pačios Lietuvos provokacinis elgesys ar priešiškas nusiteikimas. Būtent žodžių karai iki 2008 m. keldavo bene didžiausią įtampą tarp Rusijos ir Lietuvos. Net Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, pralaužusi keletą metų užtrukusį Rusijos lyderių „boikotą“ ir susitikusi su V. Putinu bei D. Medvedevu, pripažįsta, kad rusai labai jautriai reaguoja į bet kokį „nepagarbų elgesį“. Su Rusija dirbę Lietuvos diplomatai taip pat dažnai pabrėžia, kad šios šalies politikai ir diplomatai daug dėmesio skiria bendravimo tonui, įvairiems netiesioginiams simboliams. Tai greičiausiai yra skaudi vieta rusams, kurie vis dar nesusitaikė su didžiosios valstybės statuso praradimu, todėl jų savigarba neleidžia ramiai reaguoti į visokius išsišokėlius.
Pastarųjų metų pauzė santykiuose su Rusija iš esmės įvyko dėl retorikos pasikeitimo – Lietuva stengiasi rečiau erzinti Rusiją žodiniais antausiais ir pati ramiau reaguoti į nekorektiškus Rusijos žingsnius (ypač pastaruoju metu vėl suaktyvėjusias pastangas piršti savo istorijos interpretaciją).
Anot L. Kasčiūno, ramesnė retorika nereiškia, kad yra atsisakoma tradiciškai konservatoriams būdingos Rusijos stabdymo politikos – ji tiesiog tapo labiau orientuota į konkrečius sprendimus, ypač energetiniame sektoriuje.
„Nebūtina nuolat garsiai rėkti. Tačiau mes patys gerai žinome, kur gali būti mūsų pažeidžiamiausi taškai, ir reikia nuosekliai patiems didinti savo atsparumą“, – teigia politologas. Tačiau, jo manymu, Lietuvai netinka, pavyzdžiui, skandinavams būdingas neutralus požiūris į Rusiją ir įtaiga, kad ji nekelia jokios grėsmės. „Jei bandysime kartoti, kad Rusija visai nekelia jokios rizikos mums – tai nepajusime, kaip su tokiomis atsainiomis nuotaikomis atsidursime dar didesnėje Rusijos globoje“, – įsitikinęs L. Kasčiūnas.
Ieškant tikrų grėsmių
Pačioje Rusijoje kol kas nėra ypač didelio noro tikslingai gadinti santykių su Lietuva ar nuolat jai grasinti. „V. Putino planuose nėra tikslo veltis į konfliktą su NATO. Žinoma, kai kurie pokyčiai Rusijos politikoje, ypač karinėje srityje, greičiausiai padidins Lietuvos jautrumą. Pavyzdžiui, antiraketinių pajėgų S-400 ar net ateityje S-500 bei raketų „Iskander“ dislokavimas Kaliningrado srityje arba neseniai pasiektas Rusijos ir Baltarusijos susitarimas dėl bendros oro gynybos sistemos. Keista, kad pastarasis faktas Lietuvoje buvo beveik nepastebėtas“, – pasakoja J. Ševcovas.
Anot politologo, būtent Rusijos ir Baltarusijos karinė modernizacija artimiausiu metu gali būti pagrindinė įtampos didėjimo priežastimi. Rusija ir Baltarusija technologiškai siekia pertvarkyti savo kariuomenes, kad jos prilygtų NATO šalių lygiui. Artimiausiu metu planuojama kariuomenės naudojimui pateikti parengtus keturis „Mistral“ klasės laivus ir desantinius junginius prie jų, ketinama smarkiai išplėsti nepilotuojamų lėktuvų skaičių, atnaujinti ryšių sistemas ir daugelį kitų karinės technikos elementų. Tačiau šie žingsniai yra bendros strateginės politikos dalis, nukreipti ne konkrečiai prieš Lietuvą, o bandant iš principo tapti pajėgiu galios centru ar potencialiai palaikyti balansą su NATO. Jau dabar dėl NATO priešraketinės gynybos sistemos regione prasidėjo mažosios ginkluotės varžybos. Tačiau, anot J. Ševcovo, kol du kariniai blokai nejuda rimto konflikto link, Lietuvai neturėtų kilti realių karinių grėsmių.
Viena didžiausių grėsmių Lietuvai gali tapti pačios Lietuvos blaškymasis. 2012 m. rudenį Seimo rinkimus greičiausiai laimės dabartinės opozicinės partijos ir valdančioji dauguma bus formuojama aplink socialdemokratus. Jau dabar socialdemokratai atvirai kalba, kad nepritaria šios kadencijos Seimo sprendimui pagal ES trečiąjį energetikos paketą atskirti dujų tiekėjus ir skirstymo tinklus.
„Prieš gerą pusmetį Seimui priimant Gamtinių dujų įstatymą, leidžiantį išskaidyti „Lietuvos dujų“ veiklą pagal griežčiausią ES energetikos paketo direktyvą be pereinamojo laikotarpio, sakiau, kad šis sprendimas neatsakingas ir nesuteiks didesnės energetinės nepriklausomybės, – viename iš savo komentarų teigia socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius.– Kartojau ir kartosiu, jog, neturint alternatyvų dujų tiekimui į Lietuvą, jokios konkurencijos tarp dujų tiekėjų nėra. Kartu atkreipiau dėmesį, kad reikės iš naujo pradėti dialogą su kol kas vieninteliu dujų tiekėju „Gazprom“ ir tai padaryti nebus lengva.“
Derybų dėl ilgalaikio Lietuvos įsipareigojimo pirkti tik „Gazprom“ dujas kaip tik ir laukia Rusijos dujų verslo atstovai. Neišvengiamai kaip pagrindinė derybų sąlyga Lietuvai bus spaudimas atidėti įstatymo dėl dujų sektoriaus skaidymo įgyvendinimą. Tuomet, kaip ir latviai, galbūt galėsime gauti dujų 10 ar 15 proc. pigiau. Žinoma, įsipareigoję pirkti ir didesnius kiekius, nesvarbu, reikia jų mums, ar nereikia – na, kad nesugalvotume šildytis pigesniais vietiniais resursais. Ir ne mažiau kaip 15 ar 20 metų. Tuomet nebereikės nei suskystintų dujų terminalo, nei dujotiekio su Lenkija.
Būtent šie socialdemokratų ketinimai gali prilygti tikrai išdavystei siekiant sumažinti Rusijos įtaką energetikos sektoriui ir ilgainiui sukurti alternatyvius tiekimo šaltinius. Su šūkiu „atpiginsime dujas!“ ketindami laimėti Seimo rinkimus socialdemokratai gali plačiai ir ilgam atverti vartus „Gazprom“ šeimininkavimui Lietuvoje. Todėl nenuostabu, kad dabartinė Vyriausybė skuba kuo greičiau peržengti ribą, nuo kurios būtų nebegalima grįžti prie pradinės „suskilusios geldos“.
Jau tampa tradicija, kad, pasikeitus Lietuvos valdžiai, bandoma „pagerinti“ santykius su Rusija. Iki šiol visada tai baigdavosi vienodai – Rusijos interesams nesikeičiant buvo suvokiama, kad Lietuvos gerinimasis nieko nepakeis. Tačiau būsimos valdžios noras dar kartą išbandyti to paties grėblio tvirtumą gali baigtis eiliniu guzu – tik šį kartą jo pasekmės gali ilgam atblokšti Lietuvą nuo pastangų integruotis į ES energetikos rinką.
