Tanoka, kurio vardas, išvertus iš Afrikos suahili kalbos reiškia „drąsus karys“, jau penktus metus iš eilės veda „Žalgirį“ į mūšius. Jis jau spėjo tapti svarbia Kauno komandos istorijos dalimi ir yra vienas iš nedaugelio legionierių, tokių ištikimų „Žalgiriui“. Amerikiečiui NBA yra nuobodi, o Eurolyga – žavi. Krepšininko gyslomis pulsuoja ir karštas kubietiškas kraujas, žaidėjas aikštėje dažnai negali nuslėpti savo emocijų, bet tik dėl didelio noro laimėti. Jis daug kartų galėjo palikti „Žalgirį“, bet niekad to nepadarė, nes jautė, kad čia yra reikalingas.
– Krepšinis – pirmoji meilė?
– Nuo pat vaikystės labai mėgau sportą, dažnai žiūrėdavau krepšinį. Pirmasis mano sportas buvo amerikietiškas futbolas – iki tol, kol išstypau, pasidariau per aukštas. Tada teko baigti trumpą futbolininko karjerą. (Juokiasi.) Tėtis kadaise atstovavo Baltimorės (JAV) miesto komandai ir turėjo didžiausią įtaką man pasirinkti būti krepšininku. Galima sakyti, pasekiau jo pėdomis.
– Dauguma legionierių iš JAV retai ilgesniam laikui užsibūna viename klube. Tačiau esi ištikimas „Žalgiriui“. Kodėl? Ką tau reiškia „Žalgiris“?
– Kaunas man artimas, jis primena gimtąjį miestą Ogdeną (Jutos Valstija, JAV). Jaučiu tvirtą ryšį su Lietuva ir su savo komanda. Su „Žalgiriu“ išgyvenau tiek geresnius, tiek sudėtingesnius laikus, tačiau niekad nenustojau didžiuotis, kad esu šio klubo dalis. Kasmet stengiamės sukurti tikrą komandą, keliame sau aukščiausius tikslus, nežiūrime atgal, o tik pirmyn. Dar prieš atvykdamas čia pirmą kartą, daug žinojau apie klubo istoriją, apie sirgalius, apie didžiausius laimėjimus Europoje. „Žalgiris“ ilgą laiką buvo geriausių trenerių ir žaidėjų kalvė. Šis klubas visuomet buvo vienas stipriausių visoje Europoje. Dabar, kai esu „Žalgiryje“ jau keletą sezonų, supratau, kiek daug ši komanda reiškia lietuviams. Girdėti kalbas apie tai, kaip „Žalgiris“, vedamas Arvydo Sabonio, pirmą kartą įveikė Maskvos CSKA, ir suprasti, kad atstovauju tam pačiam klubui, yra kažkas neapsakomo. Daugybę kartų, ypač šiame sezone, susidūrėme su neigiama aplinkinių reakcija į mus, į mūsų komandos pasirodymą Eurolygoje. Spauda, aistruoliai – visi mus kritikavo, tačiau visi šie dvylika vyrų neišsibėgiojo, nenuleido rankų, stengiasi kautis ir tinkamai pristatyti „Žalgirį“.
– O jei turėtum laiko mašiną ir galėtum ką nors pakeisti, tavo biografijoje vis dar būtų įrašytas „Žalgiris“?
– Žinoma. Nieko nekeisčiau. Turėjau daugybę šansų išvykti, palikti „Žalgirį“. Kiekvienais metais turėjau daug pasiūlymų iš kitų klubų, galėjau išvykti ir nebegrįžti. Tačiau visus pasiūlymus atmesdavau. „Žalgiris“ man – ne šiaip komanda, jis yra klubas, kurį gerbia kiekvienas varžovas ir žaisdamas su mumis žino, kad, norint pasiekti pergalę, teks gerai pakovoti. Man patinka komandos dvasia, ji išlieka stipri ir sunkiais laikais, o aš moku džiaugtis pergalėmis, tačiau nebėgu ir nuo sunkumų.
– Ar vis dar malonu žaisti krepšinį?
– Be abejo, netgi tokiu sunkiu metu, kokį kartu su komanda išgyvename dabar. Nelengva pralaimėti, aš nekenčiu to. Tačiau krepšinio grožį galima atrasti net nesėkmingai pasibaigiančiose rungtynėse. Jei dvikova pulsuoja energija, bekompromisė kova, kai atiduodi visas jėgas ir matai, kad lygiai tiek pat jų aukoja ir varžovas, tuomet žaisti malonu. Visuomet kovoju ir aikštelėje darau viską, kad laimėtume. Suprantu, koks mano vaidmuo „Žalgiryje“, ko iš manęs tikisi komandos draugai, todėl stengiuosi nekreipti dėmesio į neigiamus dalykus, į visas blogas šnekas, nukreiptas tiek prieš mane, tiek prieš komandą. Tai yra didžiausias skirtumas tarp profesionalių ir neprofesionalių komandų, tarp profesionalių ir neprofesionalių krepšininkų – pasitikėjimas vienas kitu ir žinojimas apie galimybes. Suprantu, kad mano žaidimo lygis nebėra toks aukštas, palyginti su tuo, kai buvau 31 metų. Dabar man 35-eri. Tačiau jaučiu, kad dar galiu padėti „Žalgiriui“, esu geros formos, galbūt geresnės nei kai kurie 28-erių metų krepšininkai.
– Dauguma pramogų verslo atstovų, žymių sportininkų nevengia socialinės veiklos, rengia įvairias labdaringas akcijas. Ar tu esi vienas iš jų?
– Taip. Kiekvieną vasarą per atostogas Ogdene surenkame vaikų grupes, rengiame krepšinio stovyklas.
Jie ne tik žaidžia krepšinį, bendrauja, tačiau yra mokomi pasirinkti tinkamą gyvenimo kelią, tapti tvirtais visuomenės nariais, nebijoti priimti sprendimus, nebėgti nuo problemų. Vaikai yra mūsų ateitis, norisi padėti jiems, kad ta ateitis būtų kuo geresnė.
– Ką veiksi, baigęs profesionalaus krepšininko karjerą?
– Vienerius metus neveiksiu visiškai nieko. Turiu savo verslą, muzikos įrašų studiją, todėl veiklos atsiras. Noriu likti aktyvus krepšinio pasaulyje. Norėčiau atstovauti Europos krepšininkams, kurie atvyksta į NBA.
– Koks didžiausias darbas dar liko nenuveiktas?
– Užauginti vaikus, kad jie taptų gerais žmonėmis. Tai pats sunkiausias ir didžiausias darbas.
– Legionieriaus karjerą pradėjai dar 1993 metais ir per tą laiką spėjai išmaišyti kone visą Senąjį žemyną (T.Beardas žaidė Italijoje, Turkijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Rusijoje). Kokius pagrindinius JAV ir Europos kultūrinius skirtumus galėtum išskirti?
– Labiausiai skiriasi žmonių mentalitetas. Jungtinėse Valstijose žmonės yra per daug arogantiški, nevertina gyvenimo. Mano, kad niekas jų negali paliesti, jiems turėti įtakos, kad jie yra galingiausios valstybės galingiausi piliečiai. Todėl 2001 m. rugsėjo vienuoliktosios terorizmo aktas susilaukė tokios reakcijos – tokio bejėgiškumo nebuvome pajautę iki tol.
Europoje yra visai kitaip. Čia žmonės supranta gyvenimą ne kaip natūralų dalyką, bet kaip dovaną. Gal todėl, kad šis žemynas buvo seniau paliestas įvairių konfliktų – Ispanijoje baskų separatistų teroristiniai išpuoliai, katalonų kova už nepriklausomybę, Izraelio ir Palestinos karas ir pan. Tačiau mes labiau mokame džiaugtis gyvenimu – pavyzdžiui, perkame įvairiausius niekučius vien tam, kad pasilinksmintume. Čia žmonės uždaresni, linkę kaupti pinigus, lygiai taip pat taupiai jie reiškia jausmus.
– Kokia moteris tave sužavėtų?
– Stipri moteris, bet ir moteriška, graži – ir išore ir vidumi. Tačiau tokia, kuri būdama stipri, sugebėtų vyrą priimti kaip lyderį.
– Ar esi susidūręs su rasizmu?
– Taip. Daug kartų čia, Lietuvoje. Kartais būna, kad tokiu atveju tiesiog įsiuntu, bet dažniausiai tik pasižiūriu į mane užgauliojančius žmones, pagalvoju, kad jie yra visiški kvailiai, neverti jokios mano reakcijos ar menkiausio dėmesio, ir nueinu.
– Jei kurtum dainą „Žalgiriui“, kokia ji būtų?
– Galiu parašyti dainą „Žalgiriui“. Jei tai daryčiau dabar, kūrinį veikiausiai pavadinčiau „Neturime pasiduoti“. Nepaisant visko, turime tęsti darbą, kad pasiektume žvaigždes – tokia būtų dainos pagrindinė mintis.
Parengė V.Kazlauskas
Nuotr. T.Beardas jau penktus metus atstovauja
„Žalgiriui”.
