Artėja momentas, kai bus vertinama Lietuvos pažanga ir pasiruošimas įstoti į euro zoną, tačiau nemaža dalis šalies gyventojų dvejoja euro privalumais, kai kurie ekspertai siūlo palaukti, o tam tikrų interesų grupės tam netgi atvirai prieštarauja. Kodėl kuo greitesnė narystė Ekonominėje ir pinigų sąjungoje (EPS) ir euras Lietuvai yra ne tik svarbus strateginis prioritetas, bet ir geriausia alternatyva, atsako “Swedbank” Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.
“Visų pirma, prisijungimas prie euro zonos sumažintų Lietuvos skolinimosi kainą. Bendra Lietuvos užsienio skola praėjusių metų pabaigoje viršijo 85 milijardus litų. Jei skolinimosi kaina sumažėtų bent puse procentinio punkto, o tai yra gana konservatyvi prielaida, Lietuvos įmonės, gyventojai ir Vyriausybė per metus galėtų sutaupyti apie 425 milijonus litų”, – argumentuoja jis.
N. Mačiulio teigimu, tikėtina, kad didžiausią tiesioginę naudą gautų Vyriausybė – jos užsienio skola siekia 31 milijardą litų, o jos kainai sumažėjus vienu procentiniu punktu per metus, skolos aptarnavimo išlaidos sumažėtų 300 milijonų litų.
“Už sutaupytas lėšas, pavyzdžiui, būtų galima visas senatvės pensijas padidinti 5 procentais. Žinoma, skolinimosi kainą labiausiai lemia valstybės finansų tvarumas, tačiau Lietuvos įstojimas į euro zoną padidintų pasitikėjimą ja”, – įsitikinęs ekonomistas.
Pasak N. Mačiulio, dar vienas argumentas yra tai, jog Lietuvos įmonės ir gyventojai kiekvienais metais keičia litus į eurus ir atvirkščiai už keliasdešimt milijardų litų, o tai jiems kainuoja iki 100 milijonų litų. Gyventojų, įmonių ir valstybės tiesioginė finansinė nauda, tikėtina, viršysianti bent pusę milijardo litų, tikrai nėra menka, todėl jos negalima ignoruoti.
Trečia, ekonomisto nuomone, netiesioginė finansinė nauda, susijusi su tiesioginių užsienio investicijų srautu, galėtų būti dar didesnė. Užsienio įmonėms, investuojančioms į besivystančias rinkas, yra svarbus tos šalies valiutos stabilumas – valiutos devalvacija sumažina toje šalyje įsigyto turto vertę, todėl tokio įvykio tikimybės egzistavimas mažina šalies patrauklumą.
Galiausiai, atsisakius lito būtų prarandamas pats pavojingiausias ir destruktyviausias pinigų politikos instrumentas. Lietuvoje 18 metų galioja lito patikimumo įstatymas, užtikrinantis, kad neatsakingi politikų veiksmai nepakenks šalies stabilumui ir gyventojų gerovei.
“Deja, kai kurie politikai ir interesų grupės pastaruoju metu įvardija, kad lito kurso keitimas tam tikromis sąlygomis būtų toleruotinas ar net sveikintinas. Anaiptol – lito devalvacija smogtų paskolas eurais turintiems gyventojams ir įmonėms, nes apie 70 procentų visų paskolų yra išduota būtent šia valiuta, tad jų paskolos dydis išaugtų tokiu pačiu dydžiu, kiek vertės prarastų litas”, – teigia ekonomistas.
N. Mačiulis taip pat pabrėžia, kad lito nuvertėjimas pabrangintų visą importuojamą produkciją – investicines prekes, dujas, elektrą ir net daugelį maisto produktų.
“Sparti infliacija ne tik sumažintų gyventojų perkamąją galią bei padidintų skurdą, bet ir ištirpdytų jų turimas santaupas. Todėl Lietuvai būtų naudinga prarasti net teorinę galimybę pakenkti šalies valiutos stabilumui”, – mano N. Mačiulis.
Be abejonės, pasak jo, nacionalinės valiutos atsisakymas ir euro įvedimas yra susijęs ne tik su nauda, bet ir kaštais. Įstojusi į euro zoną Lietuva turėtų prisidėti prie Europos stabilizavimo mechanizmo, per penkerius metus pervesdama apie milijardą litų. Tačiau svarbu suprasti, kad šios lėšos nėra Lietuvos mokesčių mokėtojų pašalpa skolų problemų kamuojamoms euro zonos valstybėms. Lietuvos indėlis šiame fonde būtų jos turtas, o fondas, skolindamas lėšas euro zonos valstybėms, uždirbtų palūkanų pajamas.
Dar svarbiau, Lietuvai tapus visaverte EPS nare, šio fondo lėšos galėtų būti naudojamos Lietuvos poreikiams finansuoti, jei, pavyzdžiui, pasikartotų 2009 metų scenarijus ir skolinimosi kaina finansų rinkose taptų nepakeliama našta.
Šiemet pradėsiantis veikti Europos stabilizavimo mechanizmas bei pasirašyta fiskalinės drausmės sutartis yra pirmieji, bet labai svarbūs žingsniai kuriant fiskalinę sąjungą, labiau integruotą ir atsparesnę Europą.
“Euro zonos ir bendros valiutos žlugimo tikimybė yra itin maža, todėl neaišku, ko laukti turėtų Lietuva ir dėl kokių priežasčių jai kasmet reikėtų atsisakyti bent pusės milijardo litų”, – reziumuoja N. Mačiulis.
ELTA
