Numirti sau pačiam, pripažinti klaidas ir pradėti gyvenimą iš naujo – tai buvęs narkomanas Elijus vadina sunkiausiu dalyku gyvenime. Kaip išbristi iš priklausomybės liūno?
Kalnaberžės reabilitacijos bendruomenės nariams taikoma darbo terapija, padedanti atrasti gyvenimo prasmę ir naujus tikslus. U. Mikaliūno nuotr.
Juodžiausios akimirkos
Elijus – buvęs narkomanas, kaip pats sako, pasiekęs visišką dugną, gyvenimo prarają, voliojęsis pasmirdusiuose rūsiuose, patvorėse ir nematęs jokios vilties. Tačiau jam pavyko atsitiesti. Savo istoriją jis vadina stebuklinga. Atrodo, kad ir dabar vyrui sunku suvokti savo sėkmę – patekti į Kalnaberžės reabilitacijos centrą „Vilties švyturys“. Fortūna, sutapimas, o gal likimas išplėšė jauną žmogų iš mirties nagų.
„Maždaug prieš penketą metų reabilitacijos bendruomenė vykdė akciją Vilniaus čigonų tabore“, – pasakojimą, kaip atsidūrė Kalnaberžėje, pradėjo iš Šiaulių kilęs maždaug 30-ies vyras.
Reabilitacijos centro autobusiukas važinėdavo po taborą, dalydavo arbatą ir naujus švirkštus priklausomiems nuo narkotikų žmonėms, kad jie neužsikrėstų.
Elijus buvo pasiekęs visišką dugną, gyvendavo landynėse ir nematė jokios vilties, kaip išsivaduoti iš narkotikų. Dabar jaunas vyras padeda reabilitacijos bendruomenės naujiems nariams adaptuotis ir atrasti motyvaciją.
„Susipažinau su žmonėmis iš reabilitacijos centro. Kai jau buvau giliame dugne ir kokius trejus metus gyvenau gatvėje, man pasiūlė vykti kartu. Atėjau atsigerti arbatos, ta moteris, slaugytoja, kuri buvo autobusiuke, paklausė, kaip gyvenu. Tada išsakiau savo beviltišką situaciją. Užsimezgė dialogas. Sužinojusi mano istoriją, pasiūlė vykti į reabilitacijos centrą. Taigi įsėdau į autobusiuką ir atvažiavau į Kalnaberžę“, – ramiai, tvirtu balsu dėstė Elijus.
Kelerius metus, kai visą jo gyvenimą užgožė kvaišalai, jaunuolis laiką leido Vilniuje.
„Buvau tokią stadiją pasiekęs, kad reikėjo arba eiti blaivybės keliu, arba numirti. Ačiū Dievui, kad tuo momentu sutikau reabilitacijos centro slaugytoją. Autobusiukas atvykdavo savaitgaliais, nežinau, ar dar kito būčiau sulaukęs, galbūt mano gyvybė būtų užgesusi kur nors gatvėje ar landynėje. Visko galėjo atsitikti“, – tamsiausias gyvenimo akimirkas atskleidė buvęs narkomanas.
Sunkiausia – įveikti save
Atvykus į centrą, laukė sunkus, ilgas kelias siekiant išsivaduoti iš kvaišalų priklausomybės. Reikėjo keisti vertybes, senus įpročius – pamiršti keiksmažodžius, nebemeluoti, išmokti būti sąžiningam, paklusti.
„Tą padaryti nebuvo lengva. Mokiausi visko iš naujo, nes narkotikai tave izoliuoja. Tiek socialiai, tiek dvasiškai, tiek emociškai tu esi degradavęs žmogus. Kai pradedi reabilitacijos kelią, turi kaip mažas vaikas mokytis elementarių dalykų: ir ant abiejų kojų stovėti, ir suklupęs atsikelti. Tas faktas įstumia į nepatogią padėtį: suvoki, kiek tau metų, o privalai visko iš naujo mokytis, turi pajusti viltį, kad gali pakeisti save. Tai labai sunku“, – prisipažįsta Elijus.
Jis prisiminė naujojo gyvenimo pradžią. „Pirmiausia reikėjo įsisąmoninti, kad ėjai ne tuo keliu, kuriuo turėjai. Privalėjai tą garsiai sau pripažinti. Man buvo sunku suvokti, kad dariau blogai, gyvenau netinkamai, nors pasąmonėje įsivaizdavau, kad taip ir turiu gyventi, viskas gerai.
Tačiau atėjo laikas, kai privalėjau pripažinti, kad nemoku pats susitvarkyti ir man reikia pagalbos. Tas buvo sunkiausia, nes buvau išdidus. Paauglystėje buvau judrus, labai pasitikėjau savimi ir ilgai nepripažinau savo klaidų“, – apie reabilitacijos pradžią ir lemtingą lūžį „Sekundei“ pasakojo jaunas vyras.
Atrado gyvenimo prasmę
Elijaus pagrindinė motyvacija stengtis, nesustoti ir negrįžti atgal – tai prisiminimai, iš kokio dugno jis išsikapstė.
„Jeigu kartais pasimirštu, iš kur atėjau, iškart mintimis grįžtu į praeitį, kai niekam nereikalingas ir visų užmirštas gulėjau landynėse. Tada svarsčiau, ar pasitraukti iš gyvenimo, ar eiti toliau. Tokie prisiminimai – mano pagrindinė motyvacija nesustoti“, – teigė gyvenimo audrų mėtytas vyras.
Erdvioje salėje reabilitacijos bendruomenės narius kartais pradžiugina muzikinės grupės, neretai čia vyksta bendri seminarai. „Vilties švyturio“ nuotr.
Laikui bėgant Elijus atrado būties prasmę, suprato, kas jam svarbu.
„Atradau savo pašaukimą dirbti su tokiais pat žmonėmis, koks pats buvau. Labai gerai jaučiuosi tai darydamas, dabar – tai pagrindinis mano variklis: būti blaiviam ir padėti tokio pat likimo žmonėms“, – apie savo dabartinį gyvenimą pasakojo Elijus. Jis – socialinių darbuotojų ir psichologų padėjėjas. Pagrindinis jo darbas – bendruomenės narių, ypač ką tik atvažiavusių į centrą, motyvavimas.
„Negalima pamokslauti. Svarbiausia yra supratimas, jų palaikymas, patarimas. Atvyksta įvairių žmonių, kai kurie dar nepasiekę to dugno, kuriame aš buvau. Tokiam sakau: nenoriu, kad atsidurtum ten, kur aš buvau įkritęs. Papasakoju apie savo patirtį. Būna ir klaikesnių istorijų nei mano.
Kai pats esi perėjęs tą reabilitaciją, žinai, kai žmogus manipuliuoja, kai yra nesąžiningas. Tą lengva pastebėti. Toks mano darbas. Kai matai, kaip žmonės keičiasi, užplūsta geras jausmas“, – apie savo darbą Kalnaberžėje pasakojo Elijus.
Galbūt jo planuose – ir psichologo karjera? Pašnekovas šypsosi: „Norint būti psichologu, reikia baigti mokslus, tad nemažai tektų studijuoti. Iki psichologo – tolimas kelias. Tai ateities svajonės“, – rimtai kalbėjo sužalotas sielas gydantis vyras.
Statistika niūri
Tačiau Elijaus istorija – viena iš nedaugelio sėkmės atvejų. Reabilitacijos centro psichologas Donatas Lučunas tiesiai šviesiai sako: nesugrįžti atgal net ir įveikus visą reabilitacijos kursą nėra lengva.
Ar žinote, kodėl psichologai netrykšta noru dirbti su buvusiais narkomanais, alkoholikais? Pasak Donato, nes darbo rezultatai nėra tokie, kuriais galėtų didžiuotis.
Visiško pasveikimo, sėkmingo grįžimo į visuomenę statistika – labai ginčytina. Remiantis pasauliniais tyrimais, reabilitacijos centrų efektyvumo rodiklis labai skirtingas. Jis priklauso nuo statistinių duomenų rinkimo.
Donatas Lučunas – vienas iš kelių priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenės psichologų, su besivaduojančiais iš alkoholio ir narkotikų liūno jis dirba daugiau nei dešimtmetį.
„Dažnai dirbtinai keliami rodikliai. Pavyzdžiui, į efektyvumo tyrimą patenka visi nuo antrojo reabilitacijos etapo. Taip atkrenta daug žmonių, kurie galbūt suklumpa jau pirmajame reabilitacijos etape ir sugrįžta prie blogų įpročių. Arba kai kuriuose tyrimuose dalyvauja tik perėję visą reabilitacijos kelią per dvejus trejus metus. Tokie pasveikimo, sėkmingos integracijos rodikliai, žinoma, gali būti aukšti, apie 80– 90 procentų“, – pažymi specialistas.
„Konkrečiai neminėsiu, bet yra Lietuvoje, kas giriasi 80–90 procentų siekiančiais pasveikusiųjų rodikliais. Neįmanoma to pasiekti. Realiai, sąžiningai pasakius, iš visą reabilitacijos programą baigusiųjų apie 30 procentų visiškai nevartoja kvaišalų, o 70 nuošimčių pasmerkti grįžti prie senųjų įpročių. Kitas dalykas, tik apie 30 procentų visų, patekusių į reabilitacijos centrą, įveikia visą sveikimo programą. Taigi iš 100 žmonių trys dešimtys baigia reabilitacijos kursą, iš jų, tai yra iš 30-ies, dar trečdalis sėkmingai integruojasi į visuomenę ir nebevartoja kvaišalų. Vadinasi, iš 100 žmonių vos 9– 10 sėkmingai adaptuojasi. Reikia turėti omeny, kad iš tų, kurie nebaigia reabilitacijos kurso, irgi yra sėkmingai grįžusiųjų į visuomenę. Kai kuriems pakanka įveikti pusę programos, kad atsisakytų priklausomybės. Tad sėkmingai pasveikusiųjų gali būti 20–30 procentų“, – skaičiuoja D. Lučunas.
Keturių žingsnių kelias
Kalnaberžėje esančioje priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenėje dirba profesionalūs psichologai, socialiniai darbuotojai. Buvę pacientai, sėkmingai įveikę sveikimo kelią, neretai tampa socialinių darbuotojų, psichologų padėjėjai.
Nuo 2002-ųjų veikiančioje bendruomenėje dabar gali apsistoti 45 žmonės. Psichosocialinė reabilitacija netrumpa – jai prireikia metų. Tačiau tai ne visiems įveikiamas kelias, labai dažnai nemažai žmonių įveikia tik dalį šios programos, o ją sudaro keturios fazės.
Pirmoji, trunkanti pusantro mėnesio, apima adaptaciją bendruomenėje. Per antrąją fazę leidžiama trumpam palikti bendruomenę, bendrauti su artimaisiais, tačiau prižiūrint kitiems gyventojams arba darbuotojams. Ji gali trukti apie keturis mėnesius.
Trečioji fazė – atsakomybės. Jos metu leidžiama savarankiškai išvykti iš bendruomenės, prieš tai ją informavus. Ketvirtoji fazė apima socializaciją ir integraciją visuomenėje. Tada žmogus per du mėnesius privalo susirasti darbą mieste arba pradėti mokytis profesinio rengimo kursuose.
Pasak psichologo Donato, net ir išbuvus čia mėnesį ar tik dvi savaites, tai yra didelė nauda žmogui, tačiau jo šansai atkristi, grįžti prie kvaišalų – nemaži. Remiantis tyrimais, kuo daugiau laiko praleidžiama reabilitacijoje, tuo mažesnė tikimybė grįžti prie blogų įpročių.
Išorinę motyvaciją keičia vidinė
Nuo ko prasideda sveikimo kelias? Pirmas dalykas – kvaišalų priklausomybės kankinamo žmogaus motyvavimas, kai jį skatina keistis šeima, artimieji ar jis pats ryžtingai nusprendžia atsisakyti savo įpročių. Pasak Donato, iš pradžių labai svarbi išorinė motyvacija: žmogus čia atvažiuoja dėl to, kad jį grasina iš namų išvaryti ar gresia skyrybos. Arba žmogus, vartojantis narkotikus, nebegali rasti pinigų kvaišalams, už vagystes jam ant kulnų lipa policija, tad belieka vienintelė išeitis – kreiptis į bendruomenę.
Kambariukai nedideli, dažniausiai pritaikyti gyventi dviem arba trims asmenims. Tvarką ir švarą palaiko patys gyventojai.
Tačiau išorinės jėgos nėra tokios svarbios: po mėnesio galbūt šeima priims atgal arba pasibaigus teisiniams procesams dėl vagysčių gali apimti atoslūgis, ir žmogus nesuvaldys noro grįžti į tą patį kelią – vartoti narkotikus ir vogti.
„Išorinė motyvacija reabilitacijos centre pereitų į vidinį norą pasveikti. Žmogų į priekį turi stumti ne baimė vėl atkristi, o nauji gyvenimo planai, tikslai. Vien baimės faktorius prarasti šeimą ar vėl įklimpti į kvaišalų liūną yra per mažai. Svarbu atrasti gyvenimo džiaugsmą, tikslus, prasmę“, – teigė D. Lučunas.
Antras etapas apsisprendusiesiems – detoksikacija. Priklausomybės ligų centre ar psichiatrijos klinikose žmogus praleidžia dvi savaites arba mėnesį. Čia jam išvalomas organizmas, ir fiziškai nebejaučiamas potraukis vartoti kvaišalus.
Kartais psichiatro siuntimu iškart žmogus atvyksta į bendruomenę su medikamentais, o čia atsisako priklausomybės. Bendruomenės centras nepriima sergančiųjų ūmiomis infekcinėmis ligomis, kad negrėstų pavojus užsikrėsti aplinkiniams.
Svarbus atstumas
Pasak D. Lučuno, į Kalnaberžę atvyksta reabilituotis iš visos Lietuvos. Kadangi Vilniaus regione didesnė žmonių koncentracija, čia daugiau yra vilniečių. Taip pat nemažai iš Visagino, nes ten šiuo metu reabilitacijos bendruomenė atlieka motyvacinę programą.
Bendruomenėje netrūksta narių iš Klaipėdos, Kauno, tolesnių šalies kampelių. Tačiau kėdainiečiams siūloma vykti į Kauno ar dar tolesnius reabilitacijos centrus. Atstumas irgi svarbu. Kai žmogui pablogėja būsena, kartais atstumas sulaiko nuo staigaus sprendimo priėmimo. Pavyzdžiui, jis nusprendžia sulaukti ryto, neišvykti naktį. Atsikėlęs mąsto šviežia galva, persigalvoja, pakeičia nuomonę, sprendimą ir lieka reabilitacijos centre. Jei Kalnaberžėje būtų kėdainiečių, jie pėsčiomis galėtų pasiekti už keliolikos kilometrų esantį miestą.
Panašiai su vilniečiais, kuriems sudėtinga reabilituotis sostinėje, nes vietinis žino, iš kur gauti narkotikų. Pablogėjus būklei nebūtų sudėtinga pabėgti ir skubėti pas narkotikų pardavėjus. Tad atstumas yra svarbus.
Kalbant apie bendruomenės narių sudėtį, žinoma, moterų yra 5–6 kartus mažiau. Tačiau, pasak psichologo, jos labiau pažeistos priklausomybės ligų. Kai kurie psichoterapeutai teigia, kad moterims pasveikti nėra jokių galimybių.
Joms reabilitacijos centre kur kas sudėtingiau dėl kelių aspektų. Užsimaniusios pinigų kai kurios pradeda pardavinėti save. Neretai jos prisiplaka prie vartojančių vyrų. Dažniausiai vogti eina vyrai, juos pagauna, tada moteris prisiplaka prie kitų. Tad jai labai sudėtinga save motyvuoti. Turi patekti į labai gilią duobę, kad nebesugebėtų gauti nei pinigų, nei narkotikų.
Nė dienos – be plano
Reabilitacijos periodu labai svarbi aplinka ir griežta dienotvarkė. Tipiška diena prasideda rytine mankšta, pusryčiais. Tada vyksta bendruomenės narių ir psichologų, socialinių darbuotojų susirinkimas. Čia sprendžiami kylantys sunkumai, smulkūs konfliktai, skiriamos nuobaudos ar paskatinimo priemonės. Planuojama diena, kas ką dirbs, kas eis į terapijas. Kadangi bendruomenė nemaža, ji suskirstyta į grupeles.
Po susirinkimo vyksta darbo terapija: tvarkoma teritorija, kažkas ruošia malkas, kažkas virtuvėje randa darbų. Kita dalis konsultuojama psichologų, socialinių darbuotojų.
Vidurdienį – pietūs, po jų laukia poilsis. Antroje dienos pusėje vyksta individualūs užsiėmimai: dailės, muzikos, darbo terapija. Vėliau – darbas su savimi: žmonės dirba dvylikos žingsnių programoje, rašo savo pastebėjimus, skaito psichologines knygas.
Dar vėliau gali sportuoti salėje, yra štangos, svarmenys, keli treniruokliai. Jei vyresnis ar fiziškai silpnesnis žmogus – lauke vaikšto ar žaidžia stalo žaidimus. Tada ateina metas vakarienei. Po jos – vėl bendras susirinkimas, prabėgusios dienos aptarimas. Galiausiai vakare – laisvas laikas. Savaitgaliais jo daugiau. Pati bendruomenė susigalvoja, ką tomis dienomis veikti: ar surengti sporto varžybas su vietos gyventojais, ar nueiti visiems prie upės pasikepti dešrelių. Kartais užkuriama pirtis. Penktadienio, šeštadienio vakarais galima žiūrėti filmus. Sekmadieniai taip pat laisvesni. Bendruomenės nariai susiplanuoja savo laiką, ką nori veikti.
Dalis perėjusiųjų į trečiąjį reabilitacijos etapą savaitgaliais išvyksta namo, vyksta palaipsninė integracija. Vėliau pasidalina įspūdžiais su socialiniais darbuotojais apie kilusius sunkumus, neigiamas emocijas ar pavojingas situacijas, su kuriomis susidūrė išvykę.
Po reabilitacijos nerekomenduojama skubėti kurti naujų santykių. Narkotikų ir alkoholio užslopinti hormonai dvigubai stipriau atgyja per reabilitaciją ar jai pasibaigus. Tokiam vyrui bet kokia moteris atrodo gražuolė. Reikia laiko, kol hormonų audros aprimsta.
Nauja banga – atėjus šalčiams
Donatas, Kalnaberžėje dirbantis jau nuo 2003-iųjų, pastebi kintančias tendencijas: prieš 8–10 metų buvo labai populiarus aguonų nuoviras.
„Per metus pastebėdavome du tokius pikus: vienas pavasarį, kai baigdavosi aguonų atsargos, žmogus norom nenorom turėdavo pradėti gydytis. To jau nebeliko, nes šiuo metu rinką užėmė heroinas, o jo yra visada, sezonai įtakos neturi. Kita banga – prieš žiemą, prieš šalčius. Šeima, išvarydama priklausomą nuo kvaišalų artimąjį, gerai padaro. Šis kurį laiką gyvena bet kur, o atėjus šalčiams ieško galimybių kažkur prisiglausti, bando grįžti į šeimą, tačiau ji nepriima arba iškelia sąlygas, kad turi pirma pasveikti, reabilituotis“, – pasakojo 34-erių psichologas.
Pasak jo, vasarą naujokų mažiausiai. Priklausomam nuo kvaišalų žmogui tada lengviau rasti nakvynę, gali bet kur prisiglausti, vasarą lengviau ką nors pavogti.
Retai kada tenka laukti vietos Kalnaberžėje, nes visoje Lietuvoje yra apie 20 tokio pobūdžio reabilitacijos bendruomenių. „Mes – viena iš didžiausių, kitos mažesnės – iki 10–15 žmonių bendruomenės“, – pasakojo D. Lužunas. Tad jei nėra vietos Kalnaberžėje, jos administracija žmogų siunčia į kitą Lietuvos reabilitacijos bendruomenę.
Vairuoji girtas – esi priklausomas nuo alkoholio
Oficiali statistika skelbia, kad Lietuvoje narkomanų galėtų būti apie 6 tūkstančius: tokie, kurie patenka į policiją arba patys kreipiasi į priklausomybės ligų centrą. Tačiau manoma, kad priklausomų nuo narkotikų žmonių yra 10 kartų daugiau.
Oficialių alkoholikų – apie 50–60 tūkstančių. Tačiau realus skaičius gali būti kelis kartus didesnis. Būna tokių, kurie stipriai priklausomi nuo alkoholio, tačiau kažkaip sugeba derinti darbą, kenčianti šeima prisitaiko prie jo, neieško galimybių jam pasveikti.
„Jei žmogus sėda prie automobilio vairo neblaivus, tai jau yra ženklas, kad priklausomas nuo alkoholio. Organizme yra stiprus savigynos instinktas. Sėsti prie vairo neblaiviam yra labai didelė rizika patekti į avariją, susižaloti, gauti didžiulę baudą, o ta savigyna, kontrolė jau nebeveikia, vadinasi, alkoholis ją užgožia“, – pažymi D. Lučunas.
Jeigu galvojate, kad Kalnaberžėje – pagyvenusių nuo alkoholio priklausomybės besivaduojančių narių bendruomenė, kurioje vienas kitas narkomanas, klystate. Bendruomenėje – jauni, 25– 30 metų žmonės, yra ir vos dvidešimties sulaukusių likimo nuskriaustųjų. Čia dažniau apsistoja buvę narkomanai, šiek tiek mažiau – priklausomų nuo alkoholio.
Pasak Donato, pirmosios dvi savaitės skirtos apsispręsti. „Naujokui padeda vyresnis narys, jau ilgiau esantis bendruomenėje. Jis tampa globėju, papasakoja apie tvarką. Jei naujokas mato, kad jam bendruomenės gyvenimas nepriimtinas, jaučiasi nepatogiai, prievartos čia nėra, žmogus gali išvykti. Tai savanoriška reabilitacija, pagrįsta pačio žmogaus valia, o ne medicinos įstaigų ar teisėsaugos sprendimų“, – kalbėjo psichologas D. Lučunas.
U. Mikaliūno nuotr.:
Linas JOCIUS
