Klystame, kai sakralizuojame visa, kas egzistuoja, laikydami tai vieninteliu teisingu dalyku, nors gyvenime daugelis jų (galbūt dauguma?) neteisingi ir net žalingi. Žiūrėdamas į mūsų švietimą daug ko nesupranti. Ko tik nemoko mokykloje! O kur pamokos, kuriose būsimosios kartos išmoktų žiūrėti garsių menininkų paveikslus, klausyti ir mėgti klasikinę muziką? Kodėl programoje neskiriama laiko bent kartą per savaitę klausytis Bacho, Beethoveno ir net išskirtinių mūsų laikų kompozitorių?
Kokia mūsų mokyklos prioritetų koncepcija? Žinoma, kad vaikai labai lengvai pasiduoda įtaigai, – ir jiems galima įteigti ką tik nori, jei tai darai protingai ir subtiliai. Šventa vieta nelieka tuščia. Jei jiems neįskiepysime gerų dalykų, kas nors kitas jiems įteigs blogus. Faktiškai kiekvieną dieną vyksta kova už būsimą žmogų.
Kokiais laikais gyvename? Ogi pinigų kulto ir pigios šlovės laikais. Žiniasklaida, televizija gadina mūsų vaikus ir jaunimą, primesdama jiems šį kultą. O ką tam priešpriešina mūsų mokykla? Geriausiu atveju – nieko. Blogiausiu – pati palaiko tą kultą.
Kodėl mokykloje nuosekliai, pradedant pirma klase, nenuvainikuojamas tas kultas? Kalbame ne apie grįžimą į sovietinius laikus, kai buvo propaguojamas neturtas ir draudžiamas verslas. Ir vis dėlto mūsų vaikams reikia nuo pirmos klasės įteigti, kad pinigai ir pigi šlovė negali atnešti tikrosios laimės. Iliustruoti tai pavyzdžiais iš įvairių pasaulinės literatūros kūrinių, filmų, o mažiesiems – iš animacinių filmukų.
Neįmanoma visų šalies gyventojų paversti Bacho ir Senekos mylėtojais. Bet tautoje turi būti kritinė dvasinių asmenybių masė.
Vyresnėse klasėse jau galima remtis filosofų pavyzdžiu, kurie paprastai niekino turtą ir šlovę. Bet menkino ne juos pačius kaip tokius, o jų pavertimą vienintelėmis, svarbiausiomis vertybėmis. Kodėl vyresniųjų klasių mokiniams nepasakojama apie antikos stoikų filosofiją? Pavyzdžiui, Seneka visą gyvenimą buvo turtingas, tačiau jis galvojo taip: jei yra turtas ir šlovė, jų atsisakyti neprotinga, bet jie neturi tau tapti tikra vertybe. Jei rytoj likimas juos iš tavęs atims, tavo vidinė ramybė, laimė nuo to neturi susidrumsti.
Mokyti gyvenimo išminties… Pasakysite, o kaip rasti laiko pamokoms šia tema? Ir kaip tas pamokas pavadinti? Apie laiką juokinga girdėti – pažvelkite, kiek nereikalingų dalykų dėstoma. Kam žmogui išmanyti aukščiausius fizikos ar matematikos viražus (ypač jei jis nesirengia rinktis tiksliųjų mokslų), bet į suaugusiųjų gyvenimą įžengti be orientyrų, nesuprantant gyvenimo prasmės, iš ko susideda tikroji laimė?
Mokykla turi formuoti ne matematikus, fizikus, o žmogų. Matematikais ir fizikais jie taps paskui, aukštosiose mokyklose, pasirinkę siaurą specialybę. Pasigendu tokio mokymo koncepcijos. Nedaug mokytojų, kurie prisiima atsakomybę ir vaikams suteikia tinkamus orientyrus. Bet nesu tikras, kad pas juos neateis direktorius ir nepasakys: „O kodėl mokote ne pagal programą? Kam ugdyti vaikų nemeilę pinigams? Šlovei?“ Tačiau ką gali tie nedaugelis mokytojų? Reikia sistemos – turi vykti reguliarios dvasingo žmogaus ugdymo pamokos. Ir jų turi būti daug.
Jau išaugo bedvasių jaunuolių karta, apgailėtinomis asmenybėmis laikanti visokio plauko neturtingus poetus ir filosofus, kurie „nemoka gyventi“ kaip jie, tai yra uždirbti pinigų. Matuoti viską aplink save pinigais ir pigia šlove. O priešinga vertybių sistema, kuri leido antikos laikais „vargšą poetą“ ir „vargšą filosofą“ prilyginti imperatoriui, gyvuoja tik nedidelėje tautos dvasinės širdies dalelėje. Bet ne lietuviškoje mokykloje, kuri daugiausia ugdo cinikus ir savimi patenkintus „gyvenimo šeimininkus“ (juolab kad šalia neretai pavyzdį parodo ne mažiau ciniški ir bedvasiai tėvai).
Neįmanoma visų šalies gyventojų paversti Bacho ir Senekos mylėtojais. Bet tautoje turi būti kritinė dvasinių asmenybių masė. Kai ji pasiekta, nacija tampa nacija ir jai nebaisi išorinių dalykų propaganda. Tokia kritinė masė lietuvių tautoje buvo dar neseniai – verta prisiminti poeto, bardo vaidmenį Lietuvoje prieš 20 ar 30 metų. Dabar ta masė sumažėjo iki minimumo, jauni žmonės jei ir užsuka į knygynus, jie baidosi lentynos su užrašu „šiuolaikinė lietuvių literatūra“ tarsi elektros iškrovos. Ir Bacho daugiau klausosi supaprastintos melodijos pavidalu, kai suskamba mobilusis telefonas. Daugelis svajoja „būti turtingi“ ir tapti žvaigždėmis, sudalyvavę televizijos šou…
Esama Lietuvos švietimo sistema – ne pati blogiausia pasaulyje. Bet jai nepakanka atsakomybės už būsimos kartos širdį ir protą.
