Lietuvos krepšinio rinktinėje artėja permainų metas. Paskui komandą paliekančius Šarūną Jasikevičių, Rimantą Kaukėną ir Darių Songailą netrukus pasuks dar keli patyrę žaidėjai. Kas toliau?
Juos pakeis jaunesni ir kupini noro žaisti bei ginti šalies garbę talentai. Kai kuriuos jų (pavyzdžiui, Joną Valančiūną) jau matėme žaidžiančius nacionalinėje komandoje. Dabar atėjo laikas į areną žengti kitiems. Pamiršus Londono olimpiados nesėkmes ir atslūgus nusivylimo emocijoms, reikia pradėti žiūrėti į priekį.
Žvilgsnis į Lietuvos rinktinės ateitį nuteikia optimistiškai. „Nė viena sporto šaka jokioje šalyje nebuvo tokia saugi ir užtikrinta, kaip dabar yra krepšinis Lietuvoje, – IQ drąsino krepšinio treneris ir Sostinės krepšinio mokyklos sporto direktorius Rūtenis Paulauskas. – Mes turime puikią infrastruktūrą, nuostabių jaunų talentų, todėl galime būti tikri, kad Lietuvos rinktinės galimybės yra tikrai geros.“ Jam antrino ir kitas krepšinio ekspertas Linas Kvedaravičius, sakydamas, kad, nors dar iki galo nėra aišku, nei kas treniruos rinktinę, nei kokie žaidėjai jai atstovaus, Lietuvos komanda išlaikys savo veidą.
Po Š. Jasikevičiaus pasitraukimo opiausia rinktinės problema yra įvardijamas įžaidėjų stygius. Vienintelis Mantas Kalnietis šiuo metu yra tikras įžaidėjas, o jį pavaduoti nelabai yra kam. L. Kvedaravičiaus nuomone, tai puikiai jau artimiausioje ateityje darys kitas žalgirietis Adas Juškevičius: „Adas jau šiemet buvo rinktinės stovyklose, pamatė lygį, nuolat buvo šalia komandos. Manau, kad taip jis buvo rengiamas tam, kad sėkmingai vadovautų komandos žaidimui. Kita vertus, dar yra jaunas ir perspektyvus Vytenis Čižauskas. Tačiau kol kas sakyti, kad jis jau vertas rinktinės marškinėlių, gerokai per anksti. Vis dėlto krepšininkas turi visas galimybes atstovauti savo šaliai – jei per artimiausius metus dvejus jis patobulės tiek, kiek iš jo tikimasi, debiutas rinktinėje tikrai bus netoli.“
R. Paulauskas savo ruožtu išskyrė kitą dalyką kalbėdamas apie rinktinės įžaidėjus: „2010 m. pasaulio čempionate treneris Kęstutis Kemzūra sukūrė tokį žaidimo modelį, kad iš esmės tikro įžaidėjo ir nereikėjo – žaidimas buvo greitas, dinamiškas, nebuvo daug statiško pozicinio krepšinio, kuriam reikalingas aiškiai išreikštas aikštės generolas kaip Š. Jasikevičius ar argentinietis Pablo Prigioni. M. Kalnietis yra kitoks žaidėjas.“
Viltis – J. Valančiūnas
Kita nerimą kelianti pozicija – vidurio puolėjas. Netekus R. Javtoko tiek per draugiškas varžybas, tiek ir olimpinio turnyro metu pasimatė, kad komanda prarado nepakeičiamą ramstį po krepšiu. Nors Londone gerai žaidė D. Songaila ir netikėtai sublizgėjo Antanas Kavaliauskas, priekinė komandos linija dažnai nusileisdavo savo varžovams ūgiu ir jėga. O žinant, kad R. Javtokui – jau 32-eji ir jis dar galbūt padės komandai kitąmet ar (optimistiniu požiūriu) 2014-ųjų pasaulio čempionate, jau dabar reikia pradėti galvoti apie tai, kas bus po jo. Taip, yra J. Valančiūnas – vienas didžiausių viso pasaulio talentų. Ateinantis sezonas NBA jam bus sunkus, tačiau ir labai naudingas.
„Pažiūrėsime, koks bus pirmasis Jono sezonas NBA. Jis ten sustiprės, įgaus pasitikėjimo savimi ir grįžęs į Lietuvą atneš dar daugiau naudos komandai“, – teigė L. Kvedaravičius. R. Paulauskas mano, kad komandai geriau turėti vieną tokį vidurio puolėją kaip J. Valančiūnas nei penkis prastus: „Atsiminkime, buvo laikai, kai „Žalgiris“ ir Lietuvos rinktinė turėjo tik vieną vidurio puolėją. Ir tai buvo Arvydas Sabonis.“
Kitos rinktinės pozicijos nerimo lyg ir nekelia. Martynas Pocius, Jonas Mačiulis ir Linas Kleiza jau yra rinktinės senbuviai, tačiau jiems – tik 26–27 metai. Tai reiškia, kad atakuojančių žaidėjų fronte nieko naujo ir blogo. Jei kalbėtume apie tuos krepšininkus, kurie dar gali papildyti šią grandį, žvilgsniai krypsta į jau Venesueloje žaidusį Deividą Dulkį bei dvidešimtmečių čempionate puikiai žaidusius perspektyviuosius Dovydą Rediką, Edgarą Ulanovą ir Arną Butkevičių. Vis dėlto jiems – dar viskas prieš akis. Tiek L. Kvedaravičius, tiek R. Paulauskas, vertindami šių talentų galimybes, sakė, jog svarbiausia yra kaupti patirtį ir daug rungtyniauti savo klubuose.
„Lietuvos rinktinę nuolat į priekį tempdavo krepšininkai, kurie rungtyniaudavo elitiniuose klubuose ir būdavo savo komandų lyderiai – Š. Jasikevičius, R. Šiškauskas ar L. Kleiza. Tad jei krepšininkai nori prasimušti į vyrų rinktinę ir groti ten pirmaisiais smuikais, jie privalo pasiekti pačią savo galimybių viršūnę“, – konstatavo R. Paulauskas.
Ar reikia naujo trenerio?
Vis dėlto svarbiausias dalykas bet kokiam orkestrui yra dirigentas. Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) spaudos atstovas Dalius Matvejevas teigė, kad rinktinės treneris bus paskirtas rudenį. Specialistų ir gerbėjų nuomonės šioje situacijoje išsiskiria. Vieni sako, kad K. Kemzūra sukūrė rinktinės paveikslą tokį, kokį matėme prieš dvejus metus Turkijoje ar pernai Lietuvoje vykusiame Europos čempionate (pamirškime nelemtą pralaimėjimą makedonams, tai tik vienerios rungtynės).
Kiti teigia, kad dvejus metus iš eilės lūkesčių nepateisinusios komandos vairininkas turi pasitraukti. IQ kalbinti specialistai šiuo klausimu taip pat nesutarė. „Klausimas yra ne tas, ar LKF turi ir nori matyti K. Kemzūrą vyriausiojo rinktinės trenerio poste. Klausimas yra tas, ar pats Kęstutis nori likti komandoje. K. Kemzūra yra aukščiausios klasės specialistas, ir tai, kaip jis atlaikė didžiulį spaudimą ir įtampą, verta didžiulės pagarbos. Rinktinės treneris Lietuvoje nuolat yra dėmesio centre, tad Kęstas pats turi nuspręsti, ar jis nori to dėmesio. Tai, kad rinktinė nukrito į aštuntą poziciją Londone, nieko neįrodo“, – teigė R. Paulauskas.
Ekspertas pateikė Rusijos rinktinės trenerio Davido Blatto pavyzdį: „D. Blattas atėjo į Rusijos rinktinę ir iškart laimėjo 2007 m. Europos čempionatą. Tačiau kitų metų Pekino olimpiadoje jie liko tik devinti. Paskui dvi septintosios vietos 2009 m. Europos čempionate ir 2010 m. pasaulio. O tada – dvi bronzos iš eilės. Treneris kryptingai dirba savo darbą ir juo yra pasitikima. Toks požiūris turi būti ir Lietuvoje.“
L. Kvedaravičius, priešingai, netiesiogiai užsiminė, kad K. Kemzūra turi užleisti vietą kitam specialistui: „Trenerių kaita nėra blogai. Yra posakis, kad nauja šluota šluoja naujai, o Lietuvos krepšinyje susiklosčiusi tokia situacija, kad naujas treneris iš karto atneša gerą rezultatą – prisiminkime Antaną Sireiką, Ramūną Butautą. Tas pats Kęstutis, 2010 m. debiutavęs rinktinėje kaip vyriausiasis treneris, iškart padovanojo bronzą. Todėl LKF dabar svarbiausia yra surasti tą specialistą, kurio propaguojamas braižas labiausiai tiktų mūsų rinktinės krepšininkams.“
Kandidatai į rinktinės trenerio postą
Kęstutis Kemzūra. Rudenį turi paaiškėti, ar rinktinės treneris liks savo poste. Viena vertus, komanda yra pripratusi prie jo ir jis – prie komandos, bet du čempionatus iš eilės pasirodyti blogiau, nei tikimasi, Lietuvoje yra sunkiai atleidžiama nuodėmė.
Rimas Kurtinaitis. Turbūt garsiausiai tariama pavardė, kai užsimenama apie galimą K. Kemzūros keitimą. Tačiau R. Kurtinaitis savo šansus mažina pats, niekada nepraleisdamas progos pakritikuoti dabartinę Krepšinio federacijos vadovybę.
Tomas Pačėsas. Jaunas, valdingas ir perspektyvus treneris – puiki paspirtis bet kokiai komandai. Svarbios pareigos VTB Vieningoje lygoje kelia abejonių, ar specialistas pats artimiausiu metu norės grįžti prie trenerio darbo.
Jonas Kazlauskas. Patyręs krepšinio profesorius Lietuvoje yra matomas kaip išgelbėtojas iš bet kokios padėties. 1997–2001 m. rinktinei dirigavęs J. Kazlauskas turbūt jau seniai užvertė šį savo gyvenimo lapą. Tačiau atsisveikinęs su Maskvos CSKA J. Kazlauskas yra bedarbis. Ruošiasi darbui rinktinėje?
