Birželio mėnesį Panevėžio aklųjų ir silpnaregių vaikų globos bendrija „Žvilgsnis“ minės dvidešimtąsias įkūrimo metines. Į šventę susirinks ir dabartinė organizacijos bendruomenė, ir tie, kuriuos „Žvilgsnis“ globojo pirmais ir vėlesniais gyvavimo metais.
Atvažiuos susitikti
Iškilmingame renginyje bus minima ir dar viena reikšminga sukaktis – bendrijos įkūrėjos ir vadovės Stanislavos Tamoliūnienės darbo su aklais ir silpnaregiais vaikais 45-metis.
Prieš tiek metų jauna tiflopedagogė atėjo dirbti į tuometį Panevėžio aklųjų kombinatą. Jai reikėjo organizuoti turiningą laisvalaikį regėjimo problemų turintiems vaikams, taip pat įmonės darbuotojų atžaloms. Iš to kasdienio darbo patirties, susitikimų su silpnaregiais vaikais bei jų tėvais ir gimė idėja steigti bendriją. Juk pasikeitus laikams ir situacijai žlungantis aklųjų kombinatas jau nebegalėjo tinkamai rūpintis dar ir regėjimo negalią turinčiais vaikais.
Tokios dvi Panevėžio akliesiems ir silpnaregiams svarbios datos sutapo su dar viena šiųmete sukaktimi. Prieš 85 metus Lietuvoje duris atvėrė pirmoji neregių mokymo įstaiga – Kauno aklųjų institutas. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių centro taryba, įvertinusi šios jubiliejinės sukakties istorinę reikšmę ir aktualumą, 2013-uosius paskelbė Aklųjų švietimo metais.
Panevėžietė S. Tamoliūnienė aklųjų švietimui atidavė didelę dalį savo laiko, jėgų ir gyvenimo.
Specialistų neberengia
Akliesiems ir silpnaregiams žodis „žvilgsnis“ turi kiek kitokią prasmę nei sveikiesiems, tačiau ji ne mažiau reikšminga. Renkant bendrijai pavadinimą ties šiuo žodžiu apsistota neatsitiktinai – „Žvilgsnis“ patiko ir pirmiesiems bendrijos nariams, ir jų tėveliams.
„Bendrija vienija ne tik vaikus, bet ir jų šeimas. Kartu bėdos lengviau įveikiamos“, – „Sekundei“ sakė S. Tamoliūnienė.
Gamta ne visiems dosni akių šviesos, pasitaiko, kad nuo pat gimimo žmogus į pasaulį gali žvelgti kaip pro rūką ar tamsią skraistę, o kartais ir visai nieko nematydamas. Svarbiausias tokio asmens gyvenime yra tas, kuris šalia jo, kuris auklėja, moko, padeda.
Tiflopedagogai – akluosius ir silpnaregius mokantys specialistai. Kai S. Tamoliūnienė įgijo šią specialybę tuomečiame Šiaulių pedagoginiame institute, tai buvo pirmoji šių specialistų laida šalyje. Išleidus dar keletą laidų pasirodė, kad tiflopedagogų jau yra per daug, tad tokie specialistai nustoti rengti. Norintysis Lietuvoje įsigyti šią specialybę dabar to padaryti negalės.
Tiflopedagogė S. Tamoliūnienė moko nereginčius vaikus, o dažnai ir jų tėvus skaityti Brailio raštu, supažindina akluosius su visais jų kelyje pasitaikančiais reiškiniais, atstumais, gamta, aukščiais, kliūtimis, moko apsitarnauti ir kt.
„Kai nebegalės dirbti mano kartos specialistai, nežinia kas padės silpnaregiams“, – svarstė S. Tamoliūnienė. Tiesa, ji prisimena, kad dabar rengiami specialieji pedagogai mokomi dirbti su įvairių negalių turinčiais vaikais.
Nepamiršo nė vieno
Per dvidešimt gyvavimo metų bendrijos „Žvilgsnis“ veikloje dalyvavusių vaikų vadovė nepamiršo. Su jauduliu laukia susitikimo su jau seniai užaugusiais, savarankišku gyvenimo keliu pasukusiais bendrijos nariais. Jai visi vis dar vaikai.
Birželio 15 dieną vyksianti šventė taip ir pavadinta: „O kur jūs, mano vaikai?“ „Neužtruks vaikai juk kelyje, tikrai atvažiuos susitikt“, – rašoma šventės programėlėje.
S. Tamoliūnienė tikisi, kad į susitikimą atvažiuos pirmosiomis „Žvilgsnio“ gyvavimo dienomis užsiėmimus lankęs Vilmantas. Tada jis buvo pradinukas, o dabar – magistrantūros studijas universitete baigiantis filosofas. Laukia vadovė ir Dovilės, muzikės specialybę aukštojoje mokykloje įsigijusios buvusios bendrijos narės.
Tikisi, kad atvyks ir nereginti, nepaprastai gabi jos mokinė Raminta, kurią jau penkerių metų mokė ir iš karto į antrąją klasę parengė. Kaip tvirtino S. Tamoliūnienė, ji žavėjosi mergaitės sugebėjimais ir jos mamos pasiaukojimu. Raminta jau studentė – Šiaulių universitete studijuoja anglų kalbą. Laukia vadovė Regimanto, Viliaus, Dainiaus ir daugybės kitų aktyviai dalyvavusių „Žvilgsnio“ veikloje.
Dažnai kartu
Bendrijos veikloje dabar dalyvauja apie šešiasdešimt vaikų ir jų tėvų. „Mūsų daug, kai susirenkame kartu – pilnutėlė centro salė. O kai suvažiuos ir buvusieji, džiaugsimės visi, kad turime taip reikalingą bendriją“, – sako tiflopedagogė.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pastate, esančiame Kultūros centre, keli kambariai skirti ir bendrijai „Žvilgsnis“. Yra virtuvė, kurioje vaikai mokosi gaminti valgį – kepa ir verda. Silpnai regintiesiems ar visai nematantiesiems svarbu išmokti pasirūpinti savimi.
„Pabandykite užrištomis akimis pasidaryti sumuštinį ar išsikepti kiaušinienės. Kiekvienas regintiesiems įprastas ir paprastas darbas iš aklojo pareikalauja kur kas daugiau jėgų, reikia žinių ir patirties. Ne taip paprasta drabužius išskalbti, indus suplauti, kambarius sutvarkyti. Reikia mokytis ir atstumus įveikti, kelią nuo stotelės iki namų išmokti. Kiek lengviau orientuotis vaikams, kurie gali matyti vaizdus, tegul ir kaip šešėlius, pro langą sklindančią šviesą“, – pasakojo tiflopedagogė.
Po pamokų vaikai važiuoja į „Žvilgsnį“. Nors užsiėmimai kasdien ir nevyksta, čia atėję jie suranda ką drauge veikti.
Užsiėmimų dienomis vaikai mokomi pinti iš vytelių, sportuoja, vaidina, piešia, daro įvairius rankdarbius. „Tai, ko išmoks, galbūt kada nors gyvenime ir duonos kąsnį padės pelnyti“, – vylėsi vadovė.
Visi, be abejo, labiausiai laukia vasaros – kasmet „Žvilgsnis“, padedamas rėmėjų, organizuoja poilsį prie jūros ir mieste.
Suranda patys
Kelią į bendriją vaikai ir jų tėvai dažniausiai suranda patys. Duomenų apsaugos įstatymas apribojo galimybę prieiti prie nereginčio, silpnai reginčio vaiko ar jo tėvų ir pakviesti į globos bendriją „Žvilgsnis“. Anksčiau apie tokius vaikus bendrija sužinodavo mokyklose, poliklinikose, ligoninėse.
Atsakingi tų įstaigų darbuotojai paskambindavo, pasakydavo: „Yra labai silpnai matantis vaikas, jam tiktų bendrija. Pats, matyt, nedrįsta ateiti, nors ir pasakėme apie jūsų veiklą.“ Sužinoję apie tokį eidavome, kalbindavome jį, tėvus, kviesdavome įsijungti į bendriją ir pirmą kartą atėjęs dažniausiai tapdavo nuolatiniu užsiėmimų lankytoju“, – prisimena S. Tamoliūnienė.
Dabar nei mokyklos, nei medicinos įstaigos apie regėjimo problemų turinčius vaikus niekam nepraneša. Įstatymas įpareigoja slėpti visų asmenų, o ypač mažiausiųjų, duomenis.
___________________________________
Faktai
- Remiantis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos filialų ir regionų centrų ataskaitų statistiniais duomenimis, šalyje 2013 metų sausio 1 dieną buvo 450 neregių ir silpnaregių vaikų, iš jų 360 – mokyklinio amžiaus.
- Regėjimo negalią turintys vaikai mokosi specialiuose aklųjų ir silpnaregių ugdymo centruose, šalies bendrojo lavinimo mokyklose, kitose specialiose įstaigose ar namuose.
- Baigę mokyklas nemaža dalis jaunimo pasirenka studijas įvairiuose Lietuvos universitetuose, kolegijose, kitose aukštosiose mokyklose.
- Apytiksliais duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra apie 100 regėjimo negalią turinčių studentų.
___________________________________
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
