T. Janeliūnas.
Nepaisant koalicijos išlaikymo, įtampa tarp koalicijos partnerių išliks ir iki problemų sprendimų dar labai toli. Tačiau prezidentės įsitraukimas į koalicijos ginčus, nors ir savaite pavėluotas, leidžia tikėtis, kad pagaliau atsirado šviesa tunelio gale. Praėjusią savaitę koalicinė Vyriausybė vis labiau pati save spaudė į kampą ir mažino bet kokias galimybes, kad gali išlikti ligšiolinė jos sudėtis. Šachmatų terminais kalbant, koalicija pateko į cugcvango padėtį – kiekvienas būsimas ėjimas tik blogina situaciją, tačiau žaidėjai priversti juos atlikti. Vis dėlto šachmatuose tik vienas žaidėjas tuo pat metu gali atsidurti cugcvange, tuo metu kitas – jo priešininkas – labai tikslingai eina į pergalę.
Užtrukusioje politinėje krizėje abu konflikto dalyviai – tiek konservatorių partija, tiek liberalcentristai – blogino savo galimybes išsaugoti valdžią ir išlaikyti reputaciją. Net Liberalų sąjūdis, kuris tikrai buvo „ne prie ko“, ėmė kalbėti, kad trauksis iš koalicijos, jei tokia situacija užsitęs per ilgai. Ilgokai užsitęsusi abipusės žalos situacija, atrodė, kad galiausiai veda mažumos vyriausybės link. Andrius Kubilius jau praėjusios savaitės pabaigoje bemaž susitaikė, kad tokia išeitis būtų gana tikėtinas krizės sprendimas. Tačiau net ir mažumos vyriausybės sudarymas, jau nekalbant apie jos efektyvumą, vargiai galėtų būti laikoma „šviesa tunelio gale“, kalbant apie visą politinę krizę.
Niekas nenorėjo atleisti
Prezidentei atsisakius atleisti vidaus reikalų ministrą Raimondą Palaitį konservatoriai pasijuto tarsi gavę šlapiu skuduru per veidą. Jei netenkinamas premjero siūlymas atleisti vieną iš ministrų – tai kaip yra vertinamas pats premjeras? Seimo pirmininkė Irena Degutienė ne veltui užsiminė, kad toks prezidentės sprendimas kelia abejonių, ar pasitikima visa Vyriausybe. Kita vertus, prezidentė užbaigė visą ciklą formaliai nelogiškų neatleidimų ir subordinacijos piramidės statymo atvirkščiai procesą. Galime prisiminti – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovas Vitalijus Gailius atsisakė atleisti savo pavaldinį Vytautą Giržadą; tuomet „didesnis viršininkas“ R. Palaitis nusprendė atleisti FNTT vadovą, tačiau tam pasipriešino „dar didesnis viršininkas“ premjeras A. Kubilius nusprendė atleisti vidaus reikalų ministrą. Ir galiausiai „pati didžiausia viršininkė“ nusprendė neatleisti ministro ir taip visa valdžios piramidė tapo sudarkyta.
Tiesa, logiškai šiai sekai reikėjo dar vieno sprendimo – prezidentei pareikšti nepasitikėjimą premjeru ir taip pagaliau užbaigti neatleidimų grandinę. Tačiau Dalia Grybauskaitė nutarė, kad Vyriausybė gali dirbti, tiesiog jai reikia išsiaiškinti savo viduje.
Prezidentė užbaigė visą ciklą formaliai nelogiškų „neatleidimų“ ir subordinacijos piramidės statymo „atvirkščiai“ procesą.
Paskutinį ėjimą prieš skelbiant matą liberalcentristų galimybėms išlikti koalicijoje padarė R. Palaitis, suskubęs tvirtinti naujo konkurso dėl FNTT vadovo rezultatus. Šis sprendimas galbūt ir atitiko vidaus reikalų ministro įsitikinimus, kad jis teisus, tačiau politiškai buvo esminė klaida, jei liberalcentristai dar nuoširdžiai norėjo ieškoti kompromiso.
Sustabdyti konkursą dėl FNTT vadovo skyrimo buvo mažiausia, ką galėjo padaryti R. Palaitis, jei būtų ieškojęs išeičių iš prastėjančios situacijos. Tačiau, matyt, žmogiškas pyktis ar pernelyg toli nuvažiavusios politinės ambicijos jau nebeleido ramiai ir racionaliai vertinti galimybių. Po šio sprendimo liberalcentristai tapo nebeįsivaizduojami koalicijoje.
Užtrukęs lyderių sprendimas
Kaip žinia, į konfliktą įsijautusios šalys gali priimti tik tokius kompromisus, kurie leidžia abiems pusėms bent iš dalies „išlaikyti veidą“ ir nepasirodyti visiškais nevykėliais. FNTT vadovų konkurso sustabdymas būtų leidęs išlaikyti solidumą liberalcentristams ir kuriam laikui patenkinti konservatorių ambicijas. Žinoma, to nebūtų užtekę, tačiau be pirmo žingsnio neįmanomas joks sprendimas. Prezidentė šiuo atveju galėjo būti ta taikintoja, kuri būtų pasiūliusi vienus ar kitus kompromisinius variantus, jei tikrai norėjo šios Vyriausybės darbo tąsos. Net jei dėl to būtų tekę daryti tam tikras politines išlygas.
Tačiau D. Grybauskaitė tik pareiškė, kad nedalyvaus šiose grumtynėse. Matyt, „vienišos vilkės“ sindromas tąkart paėmė viršų ir politinės galimybės parodyti tikrąją lyderystę nebuvo išnaudotos iš karto. Ir staiga – praėjus lygiai savaitei po pirmojo prezidentės pareiškimo skelbiama, kad po susitikimo Prezidentūroje R. Palaitis vis dėlto nutarė trauktis, o liberalcentristai – likti koalicijoje. Toks netikėtas posūkis greičiausiai reiškia, kad prezidentė vis dėlto ėmėsi iniciatyvos ir suprato, kad be jos įsikišimo koalicija žlugs, o mažumos Vyriausybė – bus pasmerkta nuolat kyboti ant plauko.
Matyt, suvokta, kad mažumos vyriausybę nebus taip lengva suformuoti ir išlaikyti. Net jei formaliai Vyriausybei nebūtų prireikę iš naujo gauti įgaliojimus iš Seimo, prezidentė šį kartą turėtų atleisti jau nebe vieną, o mažiausiai tris liberalcentristų ministrus. Vis dėlto vienas ministras yra mažiau svarbu, nei visa Vyriausybė – šią tiesą vertėjo pripažinti dar prieš savaitę, tačiau geriau pavėluotas sprendimas, nei tolesnė krizės tąsa.
Prezidentės ryžtingas įsitraukimas turėjo būti lemiamas, įtikinant R. Palaitį pasitraukti. Būtent tokių veiksmų reikėjo iš Prezidentūros jau prieš savaitę. Kita vertus, galima būtų sveikinti prezidentę, kad ji rado ryžto įsitraukti į krizės sprendimą jau po to, kai, atrodė, galutinai nuo jos nusišalino ir paliko koaliciją aiškintis santykius tik tarpusavyje. Šiomis aplinkybėmis buvo rastas ir savotiškas balansas, leidžiantis tiek konservatoriams jaustis teisiems, tiek liberalcentristams išlaikyti minimalią savigarbą.
Konservatoriai pasiekė tai, ko norėjo iš pradžių – kad atsistatydintų R. Palaitis, o liberalcentristai vis dar gali laikytis nuostatų, kad sprendimai dėl FNTT vadovų gali būti naikinami tik teisinėmis, o ne politinėmis priemonėmis. Kitaip tariant, liberalcentristai paaukojo savo ministrą, tačiau išlaikė principą. Pati prezidentė pabrėžė, kad R. Palaitis atleisdamas V. Gailių ir V. Giržadą laikėsi visų būtinų įstatymų, todėl kol nebuvo jo paties prašymo atleisti iš pareigų, jis negalėjo būti atstatydinamas. Taip tarsi buvo pateiktas paaiškinimas, kodėl pasikeitė pačios D. Grybauskaitės pozicija ir kodėl liberalcentristai atsisako nuolat kartotų frazių, kad R. Palaičio nekeis.
Išlikusiai Vyriausybei – pasitikėjimo iššūkiai
Nepaisant koalicijos išlaikymo, įtampa tarp koalicijos partnerių išliks ir iki problemų sprendimų dar labai toli. Galima numanyti, kad bus sustabdyti R. Palaičio pradėti žingsniai dėl naujojo FNTT vadovo skyrimo, imtasi reorganizuoti visą FNTT ir potencialiai po pertvarkų V. Gailius ir V. Giržadas bus pakviesti grįžti į tarnybą. Tačiau ar jie galės tai padaryti? Ar VSD suteiks jiems iš naujo teisę dirbti su slapta informacija? Ar visos FNTT reorganizavimo procedūros neužtruks iki rudens, kada Vyriausybę gali formuoti visai kitos partijos? Ar naujasis premjeras apskritai norės matyti V. Gailių ir V. Giržadą FNTT vadovais? Bent jau teisine prasme chaoso tikrai nepritrūks ir jokia teisybė gali neprasiskverbti pro šiuos formalumų voratinklius.
Dar sudėtingesnis darbas gali laukti Vyriausybės bandant atkurti prarastą tarpusavio pasitikėjimą. Po kelių savaičių abipusių kaltinimų, svaidymosi įžeidinėjimais, nesusikalbėjimo ir susitarimų nesilaikymo sunku tikėtis, kad per akimirką bus grįžta prie buvusios situacijos. Prarastas pasitikėjimas greičiausiai dar ilgokai vers partnerius šnairuoti vieniems į kitus ir baimintis naujos išdavystės ar susitarimų nesilaikymo. Šį įtampa gali išlikti iki pat Seimo rinkimų, ir ypač išaugti priimant vadinamus strateginius sprendimus dėl energetikos. Tad koalicinei Vyriausybei dabartinis sprendimas nežada atokvėpio politikams – jiems teks įtempti jėgas, kad nepervažiuotų traukinys, kurį klaidingai laikė šviesa tunelio gale.
____________________
Dr. Tomas Janeliūnas yra IQ politikos redaktorius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas
