Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai baigiasi ir jau galima susumuoti rezultatus. Ypač po Vilniuje vykusio Rytų partnerystės viršūnių susitikimo, kuris nuo pradžių laikytas Lietuvos pirmininkavimo kulminacija.
Jei spręstume tik iš užsienio žiniasklaidos antraščių, pasirodžiusių po Vilniaus viršūnių susitikimo, galėtų susidaryti įspūdis, kad Lietuvos pirmininkavimas patyrė nesėkmę. Būtent pastarasis žodis žiniasklaidoje dominavo po to, kai Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius vis dėlto atsisakė pasirašyti Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartis su ES.
Tačiau pačioje ES būtent Rytų partnerystės politika, kurią Vilnius pasirinko vienu svarbiausių pirmininkavimo prioritetų, atrodo, laikoma sėkmingiausiu Lietuvos veiklos pastarąjį pusmetį pavyzdžiu.
Paradoksas, tačiau net pats Vilniaus viršūnių susitikimas ES koridoriuose, skirtingai negu žiniasklaidoje, atrodo, laikomas sėkmingu.
Atvirai, bet anonimiškai
Rengdamas šį rašinį apklausiau keturis Vilniuje reziduojančius ES ir Rytų partnerystės šalių ambasadorius, pora ES institucijose Briuselyje pareigas einančių vakariečių, kelis ten pat dirbančius lietuvius ir penkis Briuselyje jau ilgus metus akredituotus ES valstybių žurnalistus.
Visi sutiko atvirai pasidalyti ne tik pagyrimais, bet ir pastabomis dėl Lietuvos pirmininkavimo, tačiau beveik lygiai taip pat visi, išskyrus 18 metų Briuselyje dirbantį Danijos laikraščio „Politiken“ žurnalistą Thomasą Lauritzeną ir Gruzijos ambasadorę Khatuną Salukvadzę, nepanoro, kad jų vardai būtų minimi.
Daugelis žurnalistų teisinosi, kad jiems ir toliau teks dirbti Briuselyje ir galbūt bendrauti su tais pačiais Lietuvos pareigūnais, kuriems jų vertinimai esą gali nepatikti. O jų darbas yra ne duoti interviu, bet informuoti skaitytojus, todėl jie nenori būti cituojami.
Velnias slypi detalėse
Kalbėdami labai bendrai, ko gero, galėtume teigti, kad pačioje ES Lietuvos pirmininkavimas vertinamas palankiai. Paprašius pateikti bendrą vertinimą, daugelis pašnekovų sutiko, kad jis – iš esmės teigiamas. Ne vienas minėjo, kad net „geresnis, negu buvo galima tikėtis“, kai kurie pareiškė, kad „kaip pirmą kartą – net labai geras“.
Tačiau, vos nuo išlygų pereidavome prie konkretesnių dalykų arba paprašydavau įvertinti pačias išlygas, tekdavo išgirsti pagyrimus, paremtus palyginimais su nesėkmėmis. Esą Lietuvos pirmininkavimas buvo geras todėl, kad „Kipro pirmininkavimas iš viso neegzistavo“ arba „Vengrija savo vidines problemas eksportavo į ES, o Lietuva sugebėjo to išvengti“, „Lenkija dažnai bandė ES primesti savo darbotvarkę ir net nuomonę, o Lietuva, kaip ir daugelis mažųjų šalių, ieškojo kompromiso tarp skirtingų nuomonių“.
Tačiau absoliuti dauguma apklaustųjų, net iš esmės girdami Lietuvą, aiškino, kad pirmininkaudami ES mūsų šalies pareigūnai dažnai veikė „netradiciniais metodais“, jiems kartais trūko lankstumo, patirties, kaip tokie klausimai ES sprendžiami dešimtmečiais, o kartais tiesiog profesionalumo. Todėl, be pagyrų, kad pirmininkavimas buvo neblogas, išgirdau ir tai, kad vis dėlto Lietuva nebuvo „stipri pirmininkaujanti šalis“.
Jaunatviškas įkarštis esą lėmė, kad Lietuva net kartais peržengė savo kaip pirmininkaujančios šalies kompetenciją. Tai esą ypač ryškiai pasireiškė per sudėtingas ekonomines ir finansines derybas. Kita vertus, net keli pašnekovai pripažino, kad pasiekti rezultatai, ypač derybų su Europos Parlamentu dėl biudžeto, iškalbingi, todėl per daug griežtai vertinti tų „netradicinių metodų“ tikrai negalima, juk esmė – rezultatas.
Ministrai – ne svarbiausi
Priminus, kad Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė net ministrus į postus skyrė pagal tai, kaip šie moka užsienio kalbas ir kaip išmano europinę darbotvarkę, daugelis pašnekovų teigė, kad jų vaidmuo šiuolaikinio ES šalių pirmininkavimo sėkmei gerokai sumenkęs, todėl sureikšminti Vyriausybės narių kandidatūrų tikrai nereikėtų.
Lietuvos atveju esą buvo ir labai gerų, ir labai blogų pavyzdžių. Briuselyje palankiai vertinti Linas Linkevičius, Vytenis Andriukaitis, Valentinas Mazuronis, Jaroslavas Neverovičius. Gana neblogai – Rimantas Šadžius. Ypač nepalankiai – Rimantas Sinkevičius.
Tačiau daug daugiau įtakos tiek teigiamiems, tiek neigiamiems pirmininkaujančios šalies vertinimams esą turėjo viceministrai ir žemesnio rango pareigūnai, tiesiog diplomatai. Jų pėdsakas – taip pat nevienareikšmiškas. Tai normalu – taip būna pirmininkaujant kone kiekvienai šaliai. Tad D. Grybauskaitės pasirinktas ministrų antrankos kriterijus, bent jau mano pašnekovų teigimu, nebuvo itin prasmingas.
Kita vertus, beveik visi minėjo esminį pačios D. Grybauskaitės vaidmenį. Esą ji Lietuvos pirmininkavimui suteikė Briuselyje gerai žinomą ir gerbiamą veidą, demonstravo asmeninį aktyvumą ir tai daug prisidėjo prie viso pirmininkavimo sėkmės.
Rytų partnerystės lūžis?
Ypač palankiai vertinamas Lietuvos pirmininkavimas Rytų partnerystės kontekste. Net nesėkme patį Vilniaus viršūnių susitikimą vadinantys žurnalistai pripažįsta, kad tai – ne Lietuvos kaltė, o mūsų šalis esą padarė viską, ką gali. Vienintelis priekaištas, kurį teko išgirsti, buvo tai, kad Rytų partnerystės viso pirmininkavimo kontekste buvo galbūt net per daug. Kartais net ne užsienio reikalų, o aplinkosaugos ministrai tam esą turėjo skirti ištisas valandas, nors tikros būtinybės lyg ir nebuvo.
Kai kurie kiti pašnekovai, pavyzdžiui, Gruzijos ambasadorė Vilniuje Kh. Salukvadzė, bet tikrai ne ji viena, teigė, kad Rytų partnerystės programoje Lietuvos dėka įvyko lūžis, kurį realiai išvysime tik vėliau. Toks vertinimas esą tinka kalbant tiek apie Gruziją ir Moldovą, tiek apie Ukrainos istoriją, kuri dabar laikoma nesėkme.
Dar palankiau įvertinta Lietuvos pozicija dėl agresyvių Rusijos veiksmų – vežėjų blokados ir vadinamojo pieno karo. Nors pačioje mūsų šalyje dėl to buvo daug aistrų ir net bandyta rodyti pirštais vieniems į kitus, kas ko nepadarė ir kas per mažai aktyvus, iš Briuselio perspektyvos tai atrodo visiškai kitaip.
Lietuva giriama už tai, kad per daug neįsijautė į aukos vaidmenį, nes tai Briuselyje niekuomet nesulaukia pritarimo. Taip pat pripažįstama, kad Vilniui pavyko labai greitai, sėkmingai ir efektyviai mobilizuoti ES paramą.
Vienas pareigūnas net teigė, kad dėl taip mobilizuotos paramos šalis galbūt išvengė antrosios vežėjų blokados bangos. Neoficialiais kanalais Europos Komisiją buvo pasiekusi informacija, kad Maskva rengiasi sugrąžinti visuotinę krovinių iš Lietuvos patikrą, bet, Briuseliui laiku įsikišus, to pavyko išvengti.
Įvaizdis ar esmė?
Kai kurie Briuselyje dirbantys lietuviai į mūsų pirmininkavimą ir jo sėkmę arba nesėkmę siūlo žvelgti visai kitaip.
„Čia kaip saulė žiemą – kartais šviečia, bet nešildo. Ar neatsitiks taip ir su pirmininkavimu?“ – retoriškai klausė vienas pareigūnas.
Anot jo, pirmininkavimas pirmiausia – ne įvaizdis ar mūsų vertinimas Briuselyje, o tai, ko per jį išmokome, ar pasisėmę patirties geriau išnaudosime narystės ES pranašumus siekdami savo tikslų. Galų gale ar turėsime savo viziją, kokios ES norime.
Kol kas tokių vilčių esą nedaug. Geriausias pavyzdys – Lietuvai pirmininkaujant dar laukiančios derybos dėl bankų sąjungos ir tolesnės diskusijos dėl ekonominės ir pinigų sąjungos.
„Nors Lietuva pirmininkauja ES, o pačioje Bendrijoje tai svarbiau net už biudžeto derybas, tačiau kas Lietuvoje apie tai girdėjo? Ar žinome, kokia mūsų šalies vizija šiuo kone svarbiausiu ES darbotvarkės klausimu? – retoriškai klausė Briuselyje dirbantis lietuvis. – Kartais atrodo, kad šalis tik formaliai yra ES narė. O jei taip atrodo net jai pirmininkaujant, visi įvaizdžio pranašumai nublanksta.“
