Įvaikintieji – tarsi pažymėti
Įvaikinimas ar globa nesibaigia užvėrus teismo ar vaiko teisių
apsaugos tarnybos duris. Tai – tik ilgo ir dažnai nelengvo kelio pradžia.
Remdamosi savo patirtimi taip teigia šeimos, jau auginančios įvaikintus ar
globojamus vaikus.
Panevėžio rajono gyventojai Audronė ir Kęstas (tikrieji vardai
ir pavardės redakcijai žinomi) prieš šešerius metus įsivaikino tuomet trimetį
Matą, o prieš trejus į savo namus parsivežė septynmetę Kristiną. Dabar jų sūnui
yra 9 metai, dukrai – 10 metų.
Šeima nenori viešumo, nors niekada nuo nieko neslėpė, kad
augina ne savo biologinius vaikus. Audronė ir Kęstas tiesiog nori apsaugoti juos
nuo bendraamžių, o galbūt ir suaugusiųjų, perdėto smalsumo. Nenori, kad jų
vaikai jaustųsi kitokie.
Dėl tos pačios priežasties savo ir įvaikinto sūnaus, kuriam jau
eina šešiolikti metai, pavardžių neatskleidžia ir panevėžietė tarnautoja
Regina.
„Mano sūnus žino, kad ne aš jį pagimdžiau. Tai ne paslaptis ir
mano giminėms, draugams, kolegoms. Bet, patikėkite, nenoriu, kad po straipsnio
kitą dieną į mano sūnų bendraklasiai spoksotų išpūtę akis arba mėtytų replikas“,
– sakė prieš dešimt metų į savo namus parsivedusi mažą berniuką ir tapusi jam
mama moteris.
Svetimus vaikus pasiryžusi auginti Audronė su vyru ir šeimos
nesukūrusi Regina dabar gerai žino gyvenimo pilnatvės, kurią suteikia mažieji,
kainą. Jie kartu su vaikais išgyveno ir išgyvena visokių akimirkų. Tačiau
tvirtina, kad nebeįsivaizduoja gyvenimo be jų.
Kita vertus, jie įsitikinę, kad nereikia žmonių dirbtinai
skatinti, įtikinėti paimti auginti svetimus vaikus.
„Tikrai negalima aklai
sekti Holivudą apsėdusia įsivaikinimo mada. Tam būtina subręsti, suvokti, kad
galėsi atverti svetimam vaikui ne tik savo namų duris, bet ir širdį“, – kalbėjo
Regina.
Po sūnaus netekties neskubėjo
Audronės ir Kęsto šeimoje Matas atsirado praėjus šešeriems
metams po jų pradinuko sūnaus mirties. Vyras ir žmona, iš pažįstamų sužinoję
apie mažą, vaikų globos namuose atsidūrusį berniuką, ilgai nesvarstę nuvažiavo į
įstaigą ir sustingo iš nuostabos pamatę, koks jis panašus į jų mirusį sūnų.
Netrukus jie mažylį parsivežė pas save ir pradėjo tvarkyti dokumentus, kad
galėtų įsivaikinti.
Iš tiesų sutuoktinių sprendimas auginti svetimą vaiką nebuvo
spontaniškas. Tam jie dvasiškai brendo visus tuos metus, kai gyveno dviese.
Audronė pasakojo, kad Matas jų šeimoje adaptavosi labai lengvai ir greitai.
Viskas ėjosi sklandžiai ir džiaugsmingai. Įtėviai apgaubė meile savo sūnų, o šis
atsakė jiems tuo pačiu.
Dabar devynerių metų sulaukęs Matas jaučiasi tarsi biologinis
jų vaikas. Įtėviai nuo berniuko niekada neslėpė, kad jis nėra jų tikras sūnus,
tačiau dabar sako ir patys pamiršę, kad taip yra.
Tačiau visiškai kitokią patirtį sutuoktiniai įgijo po kelerių
metų pasiėmė auginti dar vieną vaiką – tuomet septynmetę Kristiną.
Mergaitei buvo kur kas sunkiau pritapti naujoje šeimoje. Nors
jau praėjo treji metai, Kristina iki šiol prisimena savo velionę motiną, ilgisi
sesers. Ji dažnai priešgyniauja prašoma susitvarkyti kambarį ar išplauti
puodelį, iš kurio gėrė arbatą.
„Aš jums reikalinga tik kaip tarnaitė“, – pyksta mergaitė.
Audronė ir Kęstas baigia ilgai užtrukusią jos įvaikinimo
procedūrą. Kristina pageidauja, kad dokumentuose būtų palikta ir jos tikroji
pavardė.
Audronė, paklausta, kodėl ji su vyru vaikams nenorėjo būti tik
globėjais, atsakė, kad jiems nepriimtinas globėjų statusas.
Moteris svarstė, kad tokiu atveju išlieka tam tikra siena tarp
vaiko ir netikrų tėvų. Jie vaikus priėmė visa širdimi ir norėjo jiems būti
pačiais tikriausiais tėvais. „Manau, kad vaiko globa vis tiek turi baigtis
įvaikinimu“, – įsitikinusi ji.
Audronė nesistebi, kad šeimos dažniausiai pageidauja mažų
vaikų. Pasak jos, mažyliai greičiau ir lengviau adaptuojasi.
Neištekėjusi Regina juokauja, kad jau dešimt metų jai labai
patinka būti vieniša motina. Paauglystės sulaukęs įsūnis jai nekelia ypatingų
rūpesčių, bet vaikystėje būta visko.
Berniukas turėjo elgesio ir sveikatos problemų. Regina jį
vežiojo pas daktarus, psichologus. Reikėjo laiko, kantrybės, kol visa tai buvo
įveikta.
Regina pritaria Audronei, kad mažam vaikui lengviau prigyti
naujoje šeimoje nei vyresnio amžiaus.
Užsieniečiai ne tokie reiklūs
Panevėžio A.Bandzos vaikų globos namų direktoriaus pavaduotoja
Salomėja Jareckienė sako, kad pastaruoju metu lietuvių šeimos, norinčios
įsivaikinti, ypač retos viešnios. Sumažėjo ir norinčiųjų globoti svetimus
vaikus.
Šiemet įvaikinti tik du vaikai, abu juos pasiėmė užsieniečiai.
Dar vieną ketina priglausti lietuvių pora. Pavaduotoja nesiima spręsti, ar
lietuviai labai atsakingai žiūri į įvaikinimą ir globą, ar toks mūsų tautos
mentalitetas.
„Lietuviai nori mažų vaikų, iki trejų metų. Būtinai sveikų,
gražių. Pageidauja, kad jų biologiniai tėvai nebūtų narkomanai, psichikos
ligoniai ir panašiai. Geriau, kad vaikai neturėtų brolių ir seserų.
Tokių beglobių retai kada galime pasiūlyti. Todėl nenuostabu,
kad užsieniečiai pas mus vis dažnesni svečiai. Jie nekelia ypatingų reikalavimų
vaiko amžiui ir sveikatos būklei“, – „Sekundei“ pasakojo S.Jareckienė.
Daugiausia globėjų – giminės
A.Bandzos vaikų globos namų darbuotojai pastebėjo, kad
pastaruoju metu sumažėjo ir pageidaujančiųjų globoti svetimus vaikus. Tai
patvirtina ir miesto bei rajono vaikų teisių apsaugos specialistai.
Panevėžio vaiko teisių apsaugos skyriaus duomenimis,
praėjusiais metais 46 vaikai apgyvendinti globos įstaigose, 29 globoti pasiėmė
giminaičiai: seneliai, tetos, dėdės, seserys, broliai. Tik du vaikai prieglobsti
rado visiškai jiems svetimų žmonių šeimose.
Šiais metais iš 52 dėl įvairių priežasčių tėvų globos netekusių
vaikų 31 buvo apgyvendintas globos įstaigose, 21 priglaudė giminaičiai ir tik du
vaikus panoro globoti su jais giminystės ryšiais nesusijusios šeimos.
Tos pačios tendencijos ir Panevėžio rajone. Pernai buvo
įformintos globos 35 vaikams, iš jų tik vieną vaiką priglaudė jam svetima šeima.
Visus kitus arba pasiėmė giminės, arba jie buvo apgyvendinti
vaikų globos namuose. Šiais metais globėjai surasti 28 vaikams.
Panevėžio rajono vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėja Nijolė
Stakytė mano, kad žmonių nenorą paimti į šeimą svetimą vaiką lemia ne tik
psichologinės, bet ir ekonominės priežastys.
„Sunkmečiu daug šeimų sunkiai verčiasi. Už vaiko globą mokamai
500 litų nebėra jau tokie dideli pinigai. Juolab kad tie vaikai dažnai turi
specialių poreikių, sveikatos problemų. Globėjams tenka juos vežioti pas
įvairius specialistus, o tai kainuoja“, – sakė ji.
Beje, Panevėžio rajone nė vienas giminaičių globoti paimtas
vaikas nebuvo jų įvaikintas.
Kursai padeda pasitikrinti
Lietuvoje norintieji vaiką globoti ar įsivaikinti privalo
baigti specialius kursus. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos
duomenimis, pernai mokymuose dalyvavo 410 globėjų (272 šeimos) ir 242 įtėviai
(125 šeimos). 2008 metais tokių žmonių buvo tris kartus mažiau.
Globėjų šeimų amžiaus vidurkis – 41 metai, įtėvių – 36
metai.
Kursų lankytojai turi išklausyti 10 sesijų įvairiomis temomis,
taip pat jie yra individualiai konsultuojami. Mokymų dalyviai atlieka namų
darbus, juos aptaria ir analizuoja kartu su grupės vadovais individualių ir
grupinių užsiėmimų metu.
Ne visi pradėjusieji mokymus juos baigia. Pernai 26 norėjusios
globoti šeimos ir 3 ketinančios įsivaikinti šeimos per kursus atsisakė savo
planų.
Dar 9 būsimų globėjų ir 4 įtėvių šeimos buvo pripažintos
netinkamomis auginti svetimus vaikus.
Kursų metų paaiškėjo, kad jos nesugebės užtikrinti vaikui
saugios aplinkos, sužinota, kad kai kurie vyrai ir moterys serga priklausomybės
ligomis.
Šių kursų specialistai teigia, kad meilė, gailestis, noras
padėti vaikui yra labai svarbu, tačiau ne mažiau svarbu šeimai suprasti, kokią
atsakomybę ji prisiima, labai aiškiai suvokti savo galimybes.
Ne paslaptis, kad yra svetimus vaikus auginančių šeimų, kurios
pavėluotai suvokia paskubėjusios paimti globoti ar įsivaikinti. Tokiose šeimose
kenčia visi – ir suaugusieji, ir vaikai.
Tiesa, palyginti reta tokia šeima ryžtasi grąžinti vaiką atgal
į globos namus.
Panevėžyje toks atvejis yra buvęs prieš kelerius metus. Tuomet
viena išsilavinusi, pasiturinti kauniečių šeima Vaiko teisių apsaugos tarnybos
specialistėms atvežė 10 metų įvaikį ir pareiškė jo atsisakanti.
Sutuoktiniai motyvavo, kad vaiko būdas nepakenčiamas, skundėsi,
kad jis nuolat terorizuoja jų biologinį sūnų.
Inga SMALSKIENĖ
P. Luko nuotr. Egzaminas. Būti įtėviais ar globėjais
taip pat nelengva, kaip ir auginti savus vaikus.
