Deivido Stagniūno olimpinė svajonė turbūt taip ir neišsipildys. Nors jau antrą kartą iškovojo teisę vykti į svarbiausią žiemos sporto renginį, jis Sočyje besivaržančius kolegas ir olimpiados tviskesį galės stebėti tikriausiai tik televizoriaus ekrane.
Ne, geriausias šiuo metu Lietuvos čiuožėjas netraumuotas. D. Stagniūnas negalės dalyvauti olimpiadoje, nes jo partnerė Isabella Tobias neturi Lietuvos pilietybės, tad ji negali atstovauti mūsų šaliai.
I. Tobias – ne pirmoji, prašiusi Lietuvos pilietybės ir sulaukusi neigiamo atsakymo. 2001 m. durys buvo užtrenktos krepšininkui Ericui Elliottui (neigiamą atsakymą gavo iš prezidento Valdo Adamkaus), krepšininkei Katherine Douglas (atsakyta 2006 m.), buvusiai to paties D. Stagniūno partnerei Katherine Copely („ne“ iš Dalios Grybauskaitės 2009 m.).
Besipriešinantys globalizacijai
Ar toks konservatyvus požiūris yra geras? Juk pasaulis globalėja ir daugelis valstybių vis dažniau suteikia pilietybę išimties tvarka žmonėms, kurie gali garsinti šalies vardą. O sportininkai dažnai stovi vieni pirmųjų tokių garsintojų eilėje.
Pažvelkime į daugiausia medalių 2012 m. Londono olimpinėse žaidynėse iškovojusių valstybių delegacijas. Tarkime, JAV savo pilietybę buvo suteikusios 40 iš 529 olimpiečių (daugiausia kinų kilmės stalo tenisininkams bei Kenijos ir Etiopijos bėgikams), Rusijai atstovavo 14 pilietybę gavusių sportininkų (nedaug trūko, kad būtų ir penkiolikta – Donata Rimšaitė). Bent po vieną „negryną“ atletą buvo kone visų rinktinių stovyklose. Visų, išskyrus Lietuvos. Taip, mūsų rinktinėje buvo lenkiško ar rusiško kraujo turinčių sportininkų, tačiau visi jie vos gimę tapo Lietuvos piliečiais pagal ius sanguinis (kraujo teisės) principą, kuris teigia, kad vaikas, kurio tėvai jam gimstant yra Lietuvos piliečiai, automatiškai gauna šios šalies pilietybę.
1387 m. Lietuva buvo paskutinė Europos šalis, priėmusi krikštą. Tuomet krikštas buvo civilizacijos ir globalizacijos simbolis, krikščioniškos šalys tarpusavyje glaudžiai bendradarbiavo, be krikšto valstybių vadovai neturėjo teisės karūnuotis ir t. t.
Galima išvesti nemažai paralelių su dabartiniu mūsų šalies Pilietybės įstatymu. Toks beatodairiškas ir užsispyrėliškas atsisakymas išimties tvarka suteikti Lietuvos pasą užsienio piliečiams, kurie nori atstovauti mūsų šaliai, tampa panašus į desperatiškus bandymus išsaugoti „tradicijas ir grynumą“. Taip, Konstitucija numato galimybę suteikti pilietybę už ypatingus nuopelnus, t. y. už tai, kas jau padaryta, o ne kas galbūt galės būti kažkada padaryta. Tačiau pažvelgus į kitas valstybes toks požiūris gali atrodyti kaip atgyvena.
Išdavikė ar karjeristė?
2011 m. geriausia Lietuvos penkiakovininkė D. Rimšaitė atsisakė Lietuvos pilietybės ir sutiko atstovauti Rusijai. Vieni (dažnai tai buvo aukščiausi Lietuvos sporto asmenys) sportininkę viešai smerkė ir vadino tėvynės išdavike, kiti teisino sakydami, kad atletė pasirinko tai, kas jai geriau – tobulas treniruočių sąlygas, aprūpintą gyvenimą, didesnius pinigus.
Nors sportininkė tuomet mušėsi į krūtinę ir sakė, kad nei Lietuvos paso, nei juolab savo šaknų ji neatsisako, jos likimas buvo nulemtas tada, kai ji pasakė „taip“ Rusijos šiuolaikinės penkiakovės federacijai ir sutiko iškeisti žalius Lietuvos rinktinės marškinėlius į raudonus Rusijos. Norint gauti kitos šalies pilietybę, privalu atsisakyti Lietuvos. Išimčių, bent jau D. Rimšaitei, niekas tikrai neketino daryti.
Ši istorija buvo labai eskaluojama ne tik dėl to, kad sportininkė atsisakė Lietuvos pilietybės ir nutarė atstovauti kitai šaliai. Daugumoje pasaulio valstybių tokia naujiena būtų pasirodžiusi viename paskutinių dienraščio puslapių ir būtų buvusi greitai pamiršta. Ir vėl prisiminta nebent sportininkui (-ė) laimėjus kokį nors apdovanojimą svetimai valstybei. Kaip britai vasarą atsiminė, kad jų šalyje gyvena tokia Rūta Meilutytė, kuri kažkodėl iškovoja medalius ne jiems, o Lietuvai.
Svarbiausias šios istorijos faktas buvo asmeniniai Lietuvos trenerių ir sporto funkcionierių kaltinimai D. Rimšaitei. Regis, jos pasirinkimas tapti kitos šalies piliete įžeidė juos pačius, tad šie nusprendė ne palinkėti sportininkei sėkmės ir pergalių, o laikytis jos įsikibus ir net bandyti tempti atgal.
Geriau silpnesni
Ar natūralizacijos procesas tikrai yra savo šaknų atsisakymas? Lietuvoje šiuo metu vyrauja būtent toks požiūris. Tiek į lietuvį sportininką, kuris sutinka atstovauti kitai šaliai, tiek į bet kurį natūralizuotą atletą užsienio valstybėse.
Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės treneriu tapus Jonui Kazlauskui, buvo pradėtos svarstyti rinktinės galimybės 2013 m. Europos čempionate ir prisiminta sena žaizda – įžaidėjo trūkumas. Žibalo į ugnį įpylė kitas treneris – Tomas Pačėsas, kuris užsiminė, kad Lietuva turėtų natūralizuoti įžaidėją: „O kodėl ne? Mums reikia rezultatų. Makedonija natūralizavo Bo McCalebbą, taip pat pasielgė ir kroatai. Kuo mes kitokie?“
Šie žodžiai sukėlė tikrą audrą pradedant interneto komentarais ir baigiant žiniasklaidos straipsniais. Užsienietis Lietuvos rinktinėje? Geriau jau būsime silpnesni, bet bent jau savi. Tai yra dabartinė Lietuvos sporto realijų aksioma.
Žinoma, pažvelgus, kaip kitos valstybės dalija pilietybes sportininkams, kurie net nėra buvę toje šalyje ir vargiai rastų jas žemėlapyje, kartais kyla šypsena. Galima prisiminti krepšininkų Earlo Rowlando (Bulgarija) ir Davido Logano (Lenkija) pavyzdžius. E. Rowlandas vos gavęs dokumentus asmeniniame interneto puslapyje juokėsi ir viešai stebėjosi, kad nuo šiol jį reikia vadinti bulgaru, o D. Loganas, paklaustas, kodėl sutiko atstovauti Lenkijai, pasakė, esą jam nesvarbu, kuriai šaliai mesti taškus, ir jis galėtų žaisti nors ir už Afganistano rinktinę.
Tačiau patiems lenkams, bulgarams ir makedonams tai, regis, nelabai rūpi. B. McCalebbas tapo didesniu makedonu net už Aleksandrą Makedonietį, kai 2011 m. vienas šios šalies rinktinę ištempė iki Europos čempionato pusfinalio. Rusai iki šiol atsimena fantastišką Johno Roberto Holdeno metimą 2007 m. Europos pirmenybių finalo paskutinę sekundę.
Kodėl to negalėtų būti Lietuvoje? Kodėl I. Tobias, jau pradėjusi mokytis lietuvių kalbos, negalėtų sulaukti sveikinimų dėl Lietuvai iškovoto žiemos olimpiados medalio? Ar kodėl Kauno „Žalgirio“ įžaidėjas Oliveris Lafayette’as negalėtų tapti Lietuvos rinktinės įžaidėju?
„Geriau kaip pas mus, kur visi esam natūralūs lietuviai, kad ir kaip mums sektųsi“, – Londone kalbėjo Austra Skujytė. Ar geriau kaip pas rusus, kuriems sekasi puikiai, kad ir kiek ten yra rusų?
