Pirmadienio popietę Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje buvo sausakimša – tikintieji čia plūdo pamatyti šv. Bosko relikvijų ir paprašyti jo malonių. Tikima, kad stikliniame karste gulinti vaškinė kunigo Jono Bosko figūra, kurios viduje, širdies pusėje, yra dešiniosios rankos, laiminusios vaikus, geradarius, bičiulius, kaulai, turi stebuklingų galių. Tik tai ne magija ar burtai, o tikėjimo stebuklai.
Tikima, kad J.Bosko dešinioji ranka, kuri pagarbiai įdėta į vaškinę kunigo figūrą, daro stebuklus ir laimina žmones. U.Mikaliūno nuotr.
Stebuklingų galių turinti relikvija
Kaip susirinkusiems į Kristaus Karaliaus katedrą sutikti šv. Bosko relikvijų tikintiesiems pasakojo kunigas Luka Baronė SDB, relikvijos iš Italijos, Turino, kur ir gimė J. Boskas, kelionę pradėjo dar 2009 m. ir jau aplankė 132 šalis. Lietuvoje relikvijos apkeliaus visas vyskupijas ir toliau tęs kelionę po kitas valstybes, kuriose dirba saleziečiai, ir galiausiai grįš į Italiją, kur kitų metų rugpjūčio 16 d. bus švenčiamas J. Bosko 200 metų gimimo jubiliejus.
Prie J.Bosko relikvijų, kurios dvi dienas buvo Kristaus Karaliaus katedroje, nusidriekė minios tikinčiųjų, norinčių šventojo paprašyti malonių ir užtarimo. U.Mikaliūno nuotr.
„Šios relikvijos buvo atskraidintos ir į Lietuvą, kad tikintieji galėtų paprašyti Dievo per šventąjį J. Boską malonių. J. Boskas, daugybę metų linkėdamas jaunimui ir visiems tikintiesiems būti laimingiems žemėje ir amžinybėje, ir dabar yra gyvybingas. Dešinioji ranka, kuri daugybę kartų buvo pakelta, kad galėtų palaiminti žmones, ypač jaunimą, ir dabar laimina visus tikinčiuosius, atėjusius prie jo urnos“, – pasakojo L. Baronė.
Iš Italijos atvykęs kunigas L. Baronė teigė, kad prie relikvijų reikia eiti tik su tvirtu tikėjimu širdyje. Ne šventieji daro stebuklus, bet Dievas per jų artumą. Todėl prie relikvijos kiekvienas tikintysis turėtų pasimelsti, apmąstyti ir atnaujinti savo tikėjimą, prašyti šv. Bosko užtarimo, kad Dievas suteiktų malonių.
„Nieko bendro su magija čia nėra, tik su tikėjimu. Dievas išklauso maldas, pasakytas prie relikvijos, per J. Bosko užtarimą. Prašykime kunigo J. Bosko užtarimo, kad kiekvienas galėtume tapti šventuoju, kaip ir daugybė paprastų žmonių, paveikti jo charizmos ir minties“, – paragino L. Baronė.
Kelionė po pasaulį
Kaip pasakojo Vilniaus šv. Jono Bosko parapijos kunigas klebonas Alesandras Barelis, šv. Jonas Boskas mirė 1888 m. sausio 31 d. Turine. Jį palaidojo vienoje koplyčioje už miesto ribų. 1929 m. kunigas Boskas buvo paskelbtas palaimintuoju, o 1934 m. – šventuoju. Jis buvo perlaidotas Turino mieste, Marijos Krikščionių Pagalbos bazilikoje. Jo kaulai buvo surinkti į dėžutę ir padėti į urną vaškinėje Bosko figūroje. 2009 m. balandžio 17 d., artėjant šv. J. Bosko gimimo jubiliejui, nutarta, kad jo relikvijos gali keliauti. Prasidėjo piligriminės relikvijų kelionės po visą pasaulį, į visus žemynus. Jau trejus metus rengiamasi didžiajam 200 m. J. Bosko jubiliejui: 2011–2012 metai buvo skirti šventojo istorijos šaltiniams, 2012–2013 – jo pedagogikai, o 2013–2014 m. – jo dvasingumui. Visos bažnyčios, kur keliavo šventojo relikvijos, būdavo pripildytos žmonių, tad saleziečiai suprato, kiek daug dvasinių malonių žmonės jaučia per savo didelį pamaldumą.
Be stiklo urna sveria 360 kg, jos ilgis – 2 m 50 cm, plotis – 97 cm, aukštis – 1 m 25 cm. Šventojo figūrai sukurti buvo pasirinkti dirbtiniai sakai, o ne vaškas, kuris lydosi. Iš šv. Jono Bosko pomirtinės kaukės padarytas veidas. Todėl jis yra toks, koks atrodė pirmą dieną po mirties.
„Kunigas, pažadėjęs, kad visas savo jėgas skirs jaunimo gerovei, ištesėjo savo pažadą. Šiandien kunigas J. Boskas yra šventasis. Mes galime prašyti jo užtarimo, nes jis yra danguje“, – sakė A. Barelis.
Tiki stebuklais
Norinčiųjų prisiliesti prie relikvijos ir paprašyti jos malonių nusidriekė didžiulė eilė maldininkų. Nors didžioji dalis tikinčiųjų buvo senjorai, netrūko ir jaunimo, tik dažnas jų prie relikvijos ėjo vedami smalsumo.
Kaip teigė panevėžietė Staselė Ryliškienė, ji yra tikintis žmogus ir daug skaičiusi apie J. Boską ir jo gerus darbus, tad atėjusi į bažnyčią pamatyti relikvijos, keliaujančios po visą pasaulį.
„J. Boskas buvo didis žmogus, labai tikiuosi, kad jo asmenybė įkvėps ir kitus žengti jo pavyzdžiu. Manau, kad jeigu ir mūsų laikais būtų toks žmogus kaip J. Boskas, visi gyventume daug geriau. Labai trūksta tokių gerų pavyzdžių“, – mano S. Ryliškienė.
Kita „Sekundės“ kalbinta panevėžietė Monika Patapovienė sakė, kad prie J. Bosko relikvijos atėjusi paprašyti sau ir savo šeimai sveikatos ir darnos. Pasaulyje nemažai stebuklų, kurių protu paaiškinti negalima, tačiau jie iš tiesų įvyko tik todėl, kad žmogus tuo nuoširdžiai tikėjo. J. Bosko relikvija – ne išimtis. Todėl moteris tikisi mažo stebuklo.
„Po prisilietimo prie to stiklinio karsto, kur guli J. Bosko relikvija, pajutau palengvėjimą ir ramybę. Todėl tikiu, kad mano maldos buvo išklausytos“, – sakė M. Patapovienė.
Panevėžiečiai pamatyti J. Bosko relikviją ir paprašyti jos malonių galėjo iki antradienio popietės, kai po šv. Mišių, skirtų Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti, ji iškeliavo į Kaišiadorių vyskupiją.
***
Saleziečių pradininkas
J. Boskas gimė 1815 m. rugpjūčio 16 d. neturtingų valstiečių šeimoje.
Tais metais šalyje buvo nederlius ir skurdas. Po dvejų metų nuo plaučių uždegimo mirė jo tėtis.
Mama Margarita iš paskutiniųjų stengėsi auginti be tėvo likusius sūnus. Motinos pavyzdys turėjo didelę įtaką renkantis kunigystės kelią.
Motina J. Boską nuvedė pirmos išpažinties ir komunijos. Prieš šventinimus mamos pasakyti žodžiai, kad aukoti šventas mišias, vadinasi, kentėti su Kristumi, įstrigo visam gyvenimui.
J. Boskas suprato, kad jo pašaukimas – kunigystė. Kunigo darbą jis pradėjo Turine, kuris tiesiog sprogo nuo industrializacijos.
Į miestą atvyko daug jaunuolių, čia ieškančių laimės ir darbo. Tačiau dažniausiai nerado nei darbo, nei namų, nei žmogaus, kuris juos mylėtų ir neišnaudotų.
Kunigas J. Boskas pastebėjo tuos jaunuolius ir pakvietė juos sekmadieniais susėsti prie kuklaus vaišių stalo, pasimokyti ir pasimelsti. Kiekvieną sekmadienį jaunuolių būrys tik didėjo.
J. Boskas suprato, kad šiems jaunuoliams trūksta šeimos ir namų, tad savo namuose įkūrė jiems prieglaudą. Jaunuolius mokė ne tik skaityti ir rašyti, bet ir amato. Net pats išmoko taisyti batus, kad šio amato galėtų išmokyti ir jaunuolius.
Tarp gausaus būrio jaunuolių, kurie J. Boską laikė savo mylinčiu tėvu, atsirado ir tokių, kurie norėjo su kunigu likti visą gyvenimą, tad buvo nuspręsta įkurti saleziečių kongregaciją, kuri veikia 132 pasaulio šalyse.
Kunigas J. Boskas mirė 1880 m. sausio 31 d. Gydytojas, pasirašęs jo mirties liudijimą, J. Boską apibūdino kaip visiškai sunešiotą drabužį, mat visą gyvenimą visas jėgas ir energiją J. Boskas skyrė jaunimui, visai netausodamas savęs.
Lina DRANSEIKAITĖ
