Keista rašyti apie įspūdžius iš kelionės po Izraelį dabar. Į šią skiltį. Pasilikęs ten porą savaičių ilgiau, pro mūsų viešbutėlio Tel Avive langą gal būčiau pamatęs į Viduržemio jūrą, tiesiog už poros šimtų metrų nuo kranto krintančią „Hamas“ raketą. O dar už poros dienų tokią pat sprogstančią gatvėje.
Na, bet karo reikalai ne šiai temai. Juolab kad niekas neprarasta – jei svajojote keliauti į Šventąją žemę, neverta atidėlioti – statistiškai tikimybė ten „pasigauti“ raketukę nepalyginamai mažesnė nei Vilniaus gatvėje būti taranuotam kokio ratuoto prietrankos. Izraelis – turistams saugi šalis, net ir eismas ten tvarkingas ir saugus kaip skandinavuose.
Izraelyje praleidau 10 dienų kartu su Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazistų ir mokytojų grupe, dalyvavusia projekte „Lietuva Izraelyje”. Sąsajų tarp abiejų valstybių ieškoję lietuviai jų surado daugiau, nei galima buvo tikėtis. Ir ne tik istorinių. Grupę pasitiko ir iki kelionės pabaigos globojo 1970-aisiais iš Lietuvos emigravę žydai – Jakovas, Rūta, Grigorijus ir dar gera dešimtis atlapaširdžių entuziastų savanorių iš organizacijos „IzraeLita“.
Visi laisvai kalba švaria turtinga lietuvių kalba, be jokio akcento, tik vienas kitas žodis jau užstringa. Kiekvienas vežėsi į savo miestą, apylinkes, pasakojo ir rodė vietinio gyvenimo ypatumus. Jokia turistinė agentūra tiek nepasiūlys. Taigi jei įtariate, kad gali nepakakti pasiplūduriavimo sūriame Negyvosios jūros kisieliuje ir „užsiregistravimo“ turistinėse šventovėse, spjaukite į visas kelionių agentūras ir piligriminius autobusus. Geriau pasiruoškite kelionei – perskaitykite bent keletą knygelių apie Lietuvos žydų kultūros paveldą, interneto platybėse susiraskite žydų išeivių iš Lietuvos kontaktus, pabendraukite su jais lietuviškai, praneškite, kada atvykstate ir, jei būsite nuoširdūs, greičiausiai turėsite užburiančiai turiningą pažintinę kelionę į Šventąją nešventų žmonių žemę. Neįkainuojamą galimybę pažvelgti į modernaus Izraelio visuomenę iš vidaus ir be pudros.
Jeruzalė – kelionės pabaigai
Mūsų maršrutas prasidėjo nuo Tel Avivo – nešvenčiausio Izraelio lopinėlio. Vietiniai apie tris didžiausius miestus sako taip: Haifa dirba, Jeruzalė meldžiasi, o Tel Avivas poilsiauja. Ir išties akivaizdu, kad linksmybių čia daugiausia. Ištaigingi viešbučiai Viduržemio jūros paplūdimyje, naktiniai klubai, prostitutės iš buvusių broliškų sovietinių respublikų… Nors architektūriniu požiūriu miestas nykokas. Susidaro chaoso įspūdis, regis, pastatus stato kaip kam į galvą šauna, kiek piniginė leidžia – be jokių „bendrųjų planų“. Ir nenuostabu – pats miestas iškilo visiškoje dykynėje XX a. pradžioje. Iš to laiko ir gražiausi pastatai – ištisos bauhauso stiliaus gatvės (būtina pasivaikščioti Rotšildo bulvare), kai kur galima pasijusti kaip Kaune.
Tiesa, prieš statant Tel Avivą, šalia buvo arabiškas Jafos miestelis su savo tūkstantmete istorija, dabar jau tapęs priemiesčiu. Arba – Tel Avivo Užupiu. Čia jau daug įdomiau. Restauruota Jafos dalis virto menininkų sala. Atviros dailininkų dirbtuvės, parduotuvėlės, barai (beje, čia veikia vienintelis Izraelyje „Sado-Mazo“ klubas, įkurtas išeivio vilniečio). Aplinkiniai Jafos kvartalai, kurie dar neišpirkti žydų, kitokie – apšepę ar apgriuvę pastatai – senieji pramaišiui su „chruščiovkėmis“, šiukšlės gatvėje, nevalyvos arabų užkandinės su geru maistu, nykiai ant plastikinių kėdžių gatvėje sėdiniuojantys ir kaljaną papsintys arabų jaunikaičiai… Sakytume – daugiau autentikos.
Patarimas: jei nesate prapuolęs estetas, nesibaidykite prasto arabiškų restoranėlių interjero – maistas Izraelyje beveik visur vienodai geras, tik pas arabą paliksite kiek mažiau šekelių. „Starteriai“ – salotos, pitos, humusas, užtepėlės pas arabus visur „įskaičiuota“, tad nepersivalgykite laukdami pagrindinio patiekalo. Beje – jei norėsite vyno, pas arabą gal ir negausite.
Nemanau, kad Tel Avive verta pasilikti daugiau nei parą kitą. Izraelis yra maža, beveik Žemaitijos dydžio valstybė, todėl būtų protinga apsistoti kur nors šalies viduryje, pavyzdžiui, prie Galilėjos ežero (kitaip vadinama Tiberijos jūra) kokioje geresnėje kaimo turizmo sodyboje ir važinėti į visas puses – ir pigiau, ir įdomiau (tik Jeruzalei tai netinka – tai jau visai kita istorija).
Iš Tel Avivo keliavome pajūriu į šiaurę, lankėmės Libano, Sirijos ir Jordanijos pasienio zonose. Toliau kaimai, Nazaretas, Tiberijos jūra ir palei Jordaną – Jeruzalės link.
Iš Tel Avivo vykstant į šiaurę verta aplankyti Cezarėją. Tai antikinis miestas, žydų karaliaus Erodo rezidencija. Išlikę amfiteatras ir hipodromas, didžioji senojo uosto dalis su pastatais nugrimzdę jūroje – nardytojų rojus. Modernaus meno gerbėjams verta aplankyti Rally muziejų, kuriame rasite Salvadoro Dali skulptūrų.
Taip pat dėmesio verta Haifa: panoramos nuo Karmelio kalno (ypač naktinės), Bahajų sodai, Technion – Izraelio technologijų institutas – Nobelio laureatų kalvė (tik vargu ar jus įleis – ten bemaž visos Izraelio paslaptys kuriamos). Pakeliui įdomu stabtelėti ir prie Acco (Acre) – tai didžiulis Teutonų ordino (kryžiuočių) vienuolynas-tvirtovė.
Patarimas: keliaujant į Izraelį verta apsispręsti, kuris istorijos laikotarpis ar bent jau tūkstantmetis labiausiai domina – antraip viskas neišvengiamai susipainios.
Kam reikalingas kastuvėlis
Pirmas reikalas artėjant prie Jeruzalės – nusipirkti kokį kastuvėlį. Kad ir mažą. Iš to bus didelė nauda: jei kartais Šventojoje žemėje, o ypač Jeruzalėje, jus ištiktų (nesišaipykite, tai labai tikėtina) poreikis ar pagava atsiduoti šventybei, kad ir kaip ją suprastumėte, jums nereikės turistų ir neaiškių piligrimų minioje besistumdant spausti iš savęs dvasingumo Nebepamenukienovardo šventovėje virš kokio nors neišvaizdaus akmens, menančio kurį nors biblinį įvykį – vis vien greit susipainiosite, kurį.
Juolab kad beveik visos tos įvairių konfesijų šventyklų apgaubtos vietos turi savo antrininkus – konkuruojančias autentiškumu vietas ir šventyklas. Pavyzdžiui, bent dvi vietos, iš kurių Marija buvo paimta į dangų (Jeruzalėje), dvi vietos, kur būta gimtųjų Petro namų (Kafernaume), dvi vietos, kur Kristus buvo krikštytas (Jordane – tarp jų bemaž 100 km). Vietoj varginančių pastangų sekti, kur kas buvo, turėdami kastuvėlį galėsite bet kur Izraelyje, nuošalesnėje vietoje, nedaug pakrapštę atrasti kokį akmenį, sukurti savą legendą ir minios nestumdomas, suvenyrų prekeivių netrikdomas išgyventi savąjį susitikimo su Šventybe katarsį. Tikrai. Čia Šventoji žemė, čia vyksta stebuklai, be juoko. Sakau, nes pats tai patyriau. O jau visą šventyklų šurmulį galėsite stebėti tiesiog smalsaus stebėtojo žvilgsniu ir nebus pagundos piktintis ar juoktis.
Jeruzalėje būtina aplankyti Yad Vashem Holokausto muziejų (kad gyvenimas per lengvas nesirodytų – verta). Senamiestyje dieną paslampinėti po veikiantį turgų, naktį paklaidžioti be žemėlapio bandant suvokti, kur žydiško, arabiško, armėniško ir krikščioniško kvartalų ribos, kelio klausiant vietinių prekeivių (nesibaiminkite, čia saugiau nei Vilniaus centre – kas šimtą metrų ginkluoti kareivėliai, draugiški arabai prekeiviai). Prie Raudų sienos įdomesnė programa vyrams – čia yra labai įspūdinga žydų religinė biblioteka, kur moterų neįleidžia. Naktį suraskite Siono vartus – šalia jų galima užsikabaroti ant gynybinės sienos: čia puiki naktinė panorama į Alyvų kalną. Na, o vaizdas nuo jo į senamiestį geriausias saulei leidžiantis. Būtų idealu, jei kelionė šiuo vaizdu galėtų ir baigtis.
Kitame savaitraščio numeryje – įspūdžiai apie pačią keisčiausią pasaulyje visuomenę – paprotinę segregaciją, žydiškus kolchozus-kibucus, etninius kaimus, išprievartautą žaliuoti dykumą, kilnaus patriotizmo ir šovinizmo apraiškas, rietenas bei minų laukus pasienyje.
