Iš trijų liks tik vienas.
Vyriausybė, užsimojusi gerokai praretinti verslą kontroliuojančių institucijų gretas, per metus pasiekė įspūdingų rezultatų – jų skaičius sumažėjo kone perpus. Tačiau šis pokytis didžiąja dalimi įvyko tik „popieriuje“. Atprasti stovėti verslui už nugaros yra ne taip jau lengva.
Dar 2006 metais Ūkio ministerija atliko studiją, kurioje nustatė, kad verslą Lietuvoje kontroliuoja 152 institucijos. Ištraukusi stalčiuje dulkantį dokumentą, Vyriausybė praėjusių metų pradžioje šį skaičių pažadėjo gerokai sumažinti. Institucijų gretas praretinti buvo patikėta dviem ministerijoms – Ūkio ir Teisingumo.
Šių metų pradžioje paskelbta, kad verslo prievaizdų būrys sumažėjo kone per pusę – liko 79 verslą kontroliuojančios institucijos. Tačiau toks įspūdingas rezultatas didžiąja dalimi yra tik „popieriuje“. Realybėje per praėjusius metus panaikinta ar sujungta 11 institucijų (žr. lentelę). Likusios 60 institucijų dingo, nes paaiškėjo, kad kai kurios jų į minėtą sąrašą įtrauktos nepagrįstai, nes nevykdo kontrolės funkcijų arba jų priežiūros sritis nėra susijusi su verslu, kitos buvo priskirtos į kelias grupes ir dėl to suskaičiuotos po kelis kartus, trečių per tą penketą metų apskritai tiesiog neliko.
Pagirtina, kad valstybė pagaliau nustatė, kiek verslo kontrolierių veikia po jos iškaba. Tačiau tokie valdžios laimėjimai didesnei daliai verslininkų įspūdžio nepadarė. Ūkio ministerijos atliktoje verslininkų apklausoje dėl pokyčių per 2010 metus priežiūros institucijų veikloje daugiau kaip 53 proc. apklaustųjų nurodė, kad pokyčiai buvo tokie maži, jog jie jų negalėtų įvardyti arba kad jokių pokyčių jie apskritai nepastebėjo. Dažniausiai respondentų įvardijamas teigiamas pokytis buvo susijęs su išaugusiu elektroninių paslaugų kiekiu ir kokybe (32,6 proc.).
Tai, kad didelių pokyčių verslo administravimo srityje per pastaruosius metus neįvyko, rodo ir Lietuvos ekonomikos tyrimo, kurį atliko Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI), rezultatai. Šio tyrimo duomenys parodė, kad per 2009–2010 metus administracinė našta verslui Lietuvoje išaugo 4 proc. Instituto ekspertai paaiškino, kad tokius rezultatus nulėmė tai, jog bandymas jungti ir naikinti verslo kontrolės institucijas susidūrė su dideliu pasipriešinimu, be to, net ir sujungtų institucijų funkcijos mažai tepasikeitė – jos buvo perskirstytos, tačiau nepanaikintos.
Teisingumo ministro patarėja Eglė Mackuvienė pateikė ir dar vieną priežastį, kodėl šis procesas vyksta lėčiau, negu buvo tikėtasi iš pradžių. Pasak jos, iš 79 institucijų yra vos kelios, kurių funkcijos įtvirtintos žemesnės teisinės galios akte negu įstatymas, todėl institucijų reorganizavimas ir jungimas yra susijęs su įstatymų keitimu. Kai kurioms institucijoms sujungti reikia pakeisti ne kelis, o kelias dešimtis įstatymų. Pavyzdžiui, artimiausiu metu Seime bus bandoma tartis, kaip sujungti Ryšių reguliavimo tarnybą, Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją ir Valstybinę energetikos inspekciją. Išvardytos institucijos turėtų tapti Infrastruktūrų reguliavimo tarnyba. Kad taip įvyktų, reikėjo parengti ir Seimui pateikti net 16 įstatymų pakeitimų.
Valstybės reguliavimo ištakos
Galutinį žodį dėl kontrolės institucijų ateities turi tarti Seimas, o būtent jo sprendimu daugelis šių institucijų gavo teisę gyvuoti. Poreikis reguliuoti pirmiausia įtvirtinamas įstatymais, kurių nuostatas vėliau kažkam tenka vykdyti.
„Jeigu Seimas priima įstatymą, kuriame yra mažytė nuostata, kaip turi būti pateikiami maisto produktai ar kaip turi būti teikiamos finansų paslaugos, tai faktiškai reiškia, kad kažkokiai institucijai bus užkrauta ši pareiga prižiūrėti įstatymo vykdymą“, – žurnalui IQ prieš tapdamas ūkio viceministru aiškino buvęs LLRI viceprezidentas Giedrius Kadziauskas.
Pamatinis reguliavimo poreikis kyla iš valstybės ir jos gyventojų požiūrio į verslą ir jų pačių kasdienį gyvenimą.
Šiame žurnalo IQ numeryje kalbinamas naujasis Konkurencijos tarybos vadovas Šarūnas Keserauskas pastebėjo, kad praktiškai visose posovietinėse šalyse toleruojamas didesnis valstybės kišimasis, kai senas liberaliosios demokratijos tradicijas turinčių šalių gyventojai priešinasi net ir menkiausioms iniciatyvoms labiau kontroliuoti jų gyvenimą. Dėl to vien tik institucijų skaičiaus mažinimas menkai tepadės, jeigu Lietuvoje ir toliau trūks noro labiau pasitikėti ir leisti bendrovėms veikti laisviau.
Kaip tvirtino E. Mackuvienė, Vyriausybė siekia keisti šį požiūrį jai pavaldžiose institucijose. Vyriausybė yra priėmusi sprendimą laikytis naštos nedidinimo principo: jei numatoma įvesti verslo sąlygas sunkinančią normą, turi būti išbraukta viena jau esama. Kitas Vyriausybės nutarimas, priimtas praėjusių metų rudenį, skelbia, kad visi naujai įvedami verslą apsunkinantys reguliavimai turi įsigalioti ne dažniau nei du kartus per metus, apie juos pranešama likus ne mažiau kaip trims mėnesiams iki įsigaliojimo. Didžiausias permainas E. Mackuvienė linkusi sieti su dviem įstatymais – 2009 metų pabaigoje priimtu Paslaugų įstatymu ir nuo šių metų įsigaliojusiu Viešojo administravimo įstatymu. Pirmasis įstatymas skirtas lengviau steigti įmones ir teikti paslaugas, veiklos laisvei didinti, antrasis keičia priežiūros institucijos sampratą iš prižiūrėtojo baudėjo į prižiūrėtoją konsultantą.
Vis dėlto Teisingumo ministerijos atstovė konstatavo, kad toks Vyriausybės požiūris priimtinas ne visiems ir, pavyzdžiui, praėjusių metų pabaigoje Seime atsirado anksčiau minėto Viešojo administravimo įstatymo pataisa, kuria būtų nustatyta išimtis atleisti alkoholio ir tabako kontrolės institucijas nuo skaidrių ir objektyvių verslo priežiūros principų laikymosi, t. y. iš anksto nepranešti apie rengiamą patikrinimą, rengti neplanuotus patikrinimus. Šių pataisų autoriai – Seimo nariai Julius Veselka ir Antanas Matulas. Pastarojo politiko iniciatyvos dėl įvairių su alkoholio prekyba ir reklama susijusių suvaržymų ketina Lietuvą paversti keista išimtimi visoje Europoje.
Svarbu tai, kad noro pasitikėti ir leisti verslui veikti laisviau pirmiausia trūksta ne politikams, kurie balsuoja už griežtesnę verslo priežiūrą numatančius įstatymus, o nemažai daliai šalies gyventojų. Už griežtesnę valdžios ranką pasisakantys politikai į Seimą patenka tik dėl to, kad tokie jų pažadai imponuoja pakankamai didelei rinkėjų grupei.
Požiūrį lemia vadovas
Kaip minėjo Teisingumo ministerijos atstovė, Viešojo administravimo įstatymas kontroliuojančias institucijas iš baudėjų turėtų paversti konsultantais. Žurnalui IQ ne iš vieno verslininko teko girdėti, kad nemažą pažangą šioje srityje yra padariusi Valstybinė mokesčių inspekcija. Pastaroji institucija daugiausia teigiamų įvertinimų surinko ir Ūkio ministerijos verslininkų apklausoje. Joje prasčiausiai įvertintos institucijos buvo Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba, Viešųjų pirkimų tarnyba ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.
Atvejų, kai institucijos perėjo nuo baudžiančiojo prie patariančiojo vaidmens, būtų galima rasti ir daugiau, tačiau šie pokyčiai kol kas labiau priklauso nuo institucijų vadovų. „Požiūris labai keičiasi dėl vadovų, vadovas daro labai didelę įtaką tam, kaip veikia institucija, ir viešojo administravimo prasme ji greičiausiai per didelė. Jeigu dvi šalia veikiančios kontroliuojančios institucijos gali būti visiškai skirtingos pagal tai, kaip vykdo kasdienes funkcijas, nagrinėja skundus, kaip aiškina reikalavimus, tai yra viešojo administravimo problema“, – sakė G. Kadziauskas.
Yra vilties, kad šįmet bus permainų ir čia. Vyriausybė praėjusių metų pabaigoje priėmė nutarimą, kuriame įtvirtino vertinimo kriterijus kontroliuojančių institucijų vadovams ir vadovaujantiems specialistams. Nutarime numatyta, kad vertinant jų veiklą bus matuojama, kaip buvo siekta mažinti administracinę naštą, planuoti patikrinimus ir teikti konsultacijas, identifikuoti problemas ir teikti pasiūlymus, kaip keisti teisės aktus, kad šie nebūtų našta verslui.
