Kartais vizitas pas gydytoją tampa didelių pastangų reikalaujančiu iššūkiu. Po kryžiaus žygių pas gydytojus patekę pacientai lieka nusivylę valdiškomis sveikatos priežiūros įstaigomis – žmonės nepatenkinti mediko bendravimu ir teikiamomis paslaugomis.
Didžiausios mieste gydymo įstaigos – apskrities ligoninės ir Konsultacijų poliklinikos lokalaus medicininio audito vadovas Algirdas Žemaitaitis tvirtina, kad kuo geriau žmogus žino savo teises, tuo labiau linkęs pamiršti pareigas.
Valstybinėms įstaigoms, stokojančioms darbuotojų, sunku konkuruoti su privačiomis klinikomis, apsupančiomis klientą dėmesiu.
Valdiškose įstaigose dirbantiems gydytojams, slaugytojams būti atidesniems neleidžia milžiniški darbo krūviai.
Išsiaiškinti korektiškai
nepavyko
Prieš devynerius metus Giedrius Butavičius patyrė traumą, iki krūtinės jo kūnas paralyžiuotas. Prieš aštuonerius metus gautas vežimėlis sulūžo, jau trečia savaitė Giedrius važinėja kitu. Šį jam išdavė prieš metus, tačiau vaikinas vežimėliu nesinaudojo. Dabar, Giedriui priaugus šiek tiek svorio, jis tapo per ankštas. Tačiau problema ne vien dėl patogumo. Vežimėlis pavojingas sveikatai – ranktūriai remiasi į paralyžiuotą kūno dalį, nuo trinties gali atsirasti pragulų. Jos neįgaliesiems dažnokai tampa mirties priežastimi.
Vežimėlį reikia pakeisti į didesnį, tačiau dėl to vaikinas į Panevėžį važiuos jau ketvirtą kartą. Pirmieji trys vizitai nedavė jokių rezultatų.
„Nežino gydytoja, ką daryti, kaip elgtis su neįgaliaisiais“, – nusivylęs pacientų aptarnavimu rajono poliklinikoje vaikinas. Jau devintus metus neįgalus esantis Giedrius žino, kad keičiant vežimėlį būtina ligonį išmatuoti. „Aš gydytojai taip ir pasakiau. O ji – kaip aš tave matuosiu, tiek metų dirbu, niekam nereikėjo, tau vienam prisireikė. Kas tu toks būsi? – pasakojo savo vargus dėl didesnio vežimėlio G.Butavičius. – Nuvažiavau į Globos ir rūpybos skyrių. Jie sako – kam mums atvežei tuos popierius, jie blogi. Siuntinėja iš vieno galo į kitą. Mums per mėnesį skiria 32 Lt transporto išlaidoms, negi už tiek į Panevėžį kasdien privažinėsi? Reik samdyt, kad kas nors nuvežtų.“
Panevėžio rajono savivaldybės poliklinikos reabilitologė Regina Uleckienė tikina, kad išraše turi būti nurodytas tik vežimėlio tipas ir kuriam laikui ši techninė pagalba neįgaliajam skiriama.
„Niekaip negalime išsiaiškinti, atrodo, kažkoks stebuklas. Juk išmatuoti jį turi Techninės pagalbos centro specialistai, o visi dokumentai jam jau atiduoti“, – neįžvelgė problemos su „Sekunde“ kalbanti reabilitologė.
Techninės pagalbos neįgaliesiems centro Panevėžio skyriaus vedėja Dalia Tamulienė patvirtino, kad neįgaliųjų gydytojai matuoti neprivalo.
„Jei jau tokia situacija, mes galime atvažiuoti į vietą ir išmatuoti. Gydytojų pareiga – išduoti formą, joje aprašyta paciento sveikatos būklė. Būtų gerai, kad medikai pateiktų ir optometrinius matmenis. Pasakytume ačiū, bet įstatymiškai jiems tai nepriklauso. Be to, būna, kad gydytojai suklysta, mes patiksliname“, – paaiškino vedėja. Ji teigė, kad dabar kokių vežimėlių, kokių reikia Giedriui, yra dešimt. Tačiau jų plotis, dydis, sėdynės ar kiti parametrai neįgaliajam gali netikti, tuomet centras kai ką pataiso ar tinkamesnio vežimėlio ieško kituose skyriuose. Tačiau bet kuriuo atveju suteikti pagalbą siekiama kuo skubiau.
Teisė rinktis – teorinė
Marijai Ch., senyvo amžiaus panevėžietei, jau senokai pasivaikščiojimai neteikia malonumo. Ji kelerius metus kenčia dėl sudilusių klubų ir kelių sąnarių. Visai neseniai moteris baigė procedūrų ciklą, už jį sumokėjo pati. Tačiau pensininkės sveikata tik šiek tiek pagerėjo. Šeimos gydytoja jai pasiūlė valstybės finansuojamas procedūras. Iš kelių ambulatoriniam gydymui siūlomų vietų Marija Ch. pasirinko Panevėžio apskrities ligoninę.
„Čia patogiau, yra kas vežioja, nereikia laipioti laiptais, viskas viename pastate, visos durys iš eilės. O pas mus poliklinikoje vyksta remontai, procedūros skirtinguose aukštuose, įėjimas iš kitos pusės“, – argumentuoja savo pasirinkimą moteris. Kelialapį reikia užregistruoti toje gydymo įstaigoje, kurioje pacientas ketina gydytis. Pirmą kartą to padaryti nepavyko – iš Reabilitacijos skyriaus nusiųsta į gydyklą, kur vyksta procedūros, Marija Ch. nieko nepešė.
„Nuėjau prie kabineto, pasibeldžiau, man atidarė duris, bet į vidų neleido. Pasakiau, kad noriu užregistruoti kelialapį. Man atvėrusi duris moteris atsisuko į prie stalo sėdinčiąją ir sušuko: „Daktare, priimsit?!“ Tačiau medikė pasiūlė ateiti rytoj iki dvylikos. Antradienio rytą ateinu, buvo be penkiolikos dešimt. Durys užrakintos. Galų gale atsirado medikė, bet kelialapio neužregistravo, nusiuntė mane vėl į ketvirtą aukštą, pas gydytoją Vaitkevičienę. Ji man pasakė, kad registracijos laikas baigėsi“, – tvirtino panevėžietė.
Marija Ch. aiškino, kad dar prieš dešimtą valandą laukė apačioje, tuomet gydytoja garsiai pasvarstė, ką čia dabar padarius, negi vėl reikės leistis į gydyklą. Paėmusi iš pacientės dokumentus, medikė pasiūlė reabilitaciją atlikti Nemuno poliklinikoje.
„Pas mus nėra vietų, jums ana poliklinika prie pat namų, galite tenai ir reabilituotis“, – pasakė pensininkei gydytoja Vaitkevičienė. Skyriaus vedėjas pakartojo tą patį: pas mus nėra vietų“, – tikino ligonė.
„Įdomu sužinoti, kodėl taip kategoriškai atsisakė ir nepriėmė. Juk motina nereikalavo priimti tuoj pat, gal yra eilė, gal galima palaukti? Mes naudojamės teise rinktis, mums ten patogiau. Ar neviršija gydytojai savo įgaliojimų, skirstydami: tam duosiu, tam neduosiu?“ – svarstė Marijos Ch. dukra.
Plačiau skaitykite lapkričio 25 d.
„Sekundėje“.
Lina RUMBUTYTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. G.Butavičius, kad gautų tinkamą vežimėlį, iš Krekenavos į Panevėžį važiavo keletą kartų – niekaip nepavyko išsiaiškinti, kas privalo neįgalųjį matuoti.
