Mūsų ausis pasiekė garsiai ištartas klausimas: Kas yra hepaceptas? Tas kone magiškai suskambęs žodis nuo kitame jaukios restorano salės kampe stovinčio stalelio tiesiog pabrėžė ir be galo savimi pasitikinčios septyniasdešimtmetės damos buvusią ar esamą profesiją, ir Druskininkų dvasią. Kokybiškai dažyti tamsūs, bet ne per juodi plaukai, geras makiažas, vyšninės spalvos kostiumėlis – viskas kuo puikiausiai derėjo. Išskyrus pernelyg pabrėžtiną pokalbio garsą. Jos partneris, taip pat nekantriai ir garsiai laukiantis krevečių salotų, galėjo būti šios beskonybės priežastimi: jis garsiai atsakinėjo į mobiliojo skambučius, bet užtat labai trumpai. Į damos garsiakalbį pritariamai linktelėdavo įterpdamas vos vieną kitą žodį. Galėjo būti panašaus amžiaus, galėjo būti ir apykurtis. Aišku, kad buvo medikas ir iš Kauno. Keliskart tai paminėjo pokalbyje.
Apsisprendėm dėl amino rūgščių…. trenkė per kepenis… – pasigirdo tuo metu, kai jau žiojausi diktuoti savo pasirinkimą „Violetos“ restorano padavėjui (juoda ir balta apranga, baltos staltiesės, ramūs klasikiniai balti indai). Vos neleptelėjau, kad pritildytų salės garsą, bet sėkmingai susilaikiau šyptelėjęs šalia sėdinčiai draugei. Tiesą sakant, ši aštuntą dešimtį įpusėjusi dvasios aristokratė ir buvo priežastis atsidanginti į kaip ant mielių kylantį kurortą, kol naujas pramogų verslas čia neišvaikė Dzūkijos miškų dvasių, dėl kurių ir rusai, ir lenkai, ir izraeliečiai įsimyli Druskininkus.
Mano draugė nebuvo linkusi pietauti – tik salotos. Galvoje sukosi redakcijos pinigų skaitiklis ir profesinis savanaudiškumas šnibždėjo, kad skanauti kompanijoje visada efektyviau: galima paragauti daugiau patiekalų, nei vienas galėtum apžioti. Įtikinau pradžioje paimti mocarelos ir pomidorų salotų (su sausais bazilikais ir alyvuogių aliejumi) už 10 litų, o kalmarą su kepsninėje keptomis daržovėmis citrinų bei petražolių padaže kaip pagrindinį patiekalą už 16 Lt. Žinoma, šviežiai spaustos morkų sultys jai, ir vanduo be burbulų man. Jos medicininė atmintis gerai fiksavo mano buvusius polinkius ir kepenų fermentų likimą, tad pabrėždamas dėkingumą už senus ir naudingus patarimus negėriau vyno.
Kol pagyvenusi porelė kitame salės kampe reguliavo ausines ir garsiakalbius, į restoraną įėjo dviese. Vienas savo kojomis, kitas – su lazda. Abu mano amžiaus ir abu su treningais. Vieno kelnės su šoniniais dryžiais, kito su sportiniais ženklais kliošuose. Abejos tamsiai mėlynos. Pagalvojau apie Dostojevskio laikų Baden Badeną arba Pilsudskio laikų Druskininkus. Ir užsisakiau trintą pievagrybių sriubą su mėlynojo pelėsio sūriu (6 litai), steiką (t. y. jautienos išpjovos kepsnį su bulvių bokšteliu, brokoliais ir raudonojo vyno padažu) už 26 litus.
Pirmiausia grybštelėjau mocarelos salotų iš svetimos lėkštės. Aliejus labai švelnus, bet kokybiškas. Ir be Modenos balsamico, ir be žalėsių buvo visai malonus kąsnis. Mano sriuba buvo puiki, sūrio aitrumas derėjo su skiediniu, keli smulkūs pakeptų pievagrybių trupiniai suteikė spalvos ir skonio.
Vėl ta pati praktika: jos kalmaras plonoje fritiūre apkeptos tešlos luobelėje buvo įtikinantis, na, nebent būtų 15 sekundžių trumpiau keptas. Pomidorai, saliero šaknis, cukinija, pakaitintos ant grotelių, susikalbėjo su švelnaus baltojo padažo šaukštu. Puiku už 16 litų. Jūros maistas Dzūkijos širdyje. Mano steikas taip pat išėjo kiek daugiau keptas – kraujas nesiliejo per kraštus. Bet tai iš tiesų nebuvo didelis minusas: mėsa sultinga, brokoliai tiko gerai, o bulvių bokštelį palikau piramidžių garbintojams. Kol kepė obuolių pyragą ir ruošė vaisių desertą, kalbėjome apie Nemune įšalusį peizažą su vienu laivu tolimame krante ir apie praplaukusį laiką. „Violetos“ meniu tam nesipriešino. Jis buvo santūrus: 6 salotų pozicijos (nuo 10 iki 14 Lt), 4 šalti užkandžiai (nuo 9 iki 18 Lt), didesnis nei įprasta sriubos pasirinkimas – net 7 (nuo 5 iki 12 Lt), bendras pagrindinių patiekalų sąrašas iš 10 pozicijų, su aiškiai išreikšta žuvies viešpatyste. Bet čia pat ir kalakutas (21 Lt), ir antis (28 Lt), ir kepta ėriuko nugarinė su rozmarinų padažu už 35 litus.
Per anksti davėm antibiotikų, – pagyvenusios brunetės balsas iš kito kampo privertė pagalvoti, kad ji turėjo būti kokio nors skyriaus vedėja ir giliai širdy nemėgo nepaklusnių pacientų. Bet obuolių pyragas buvo puikus, o mano trinti kiviai ir braškės – gaivūs. Saulė pribaiginėjo paskutinį panemunių sniegą, o žydras dangaus lopinėlis pro pušies guotą buvo tiesiog tobulas. Džiaugiausi, kad atvažiavau. Gėriau espreso, negailėjau pinigų arbatpinigiams. Mano išmintinga draugė paklausė, ar nemanau, kad Vilniaus šurmulį senatvei vertėtų pakeisti į Druskininkus. Niekad nežinai, atsakiau. Nebent koks vinkus linkus taptų meru ir pramogaujanti nuvorišų minia mane atstumtų.
Pakilome išeiti. Solidi „Violetos“ restorano salė ir geraširdis padavėjo veidas tiesiog badė akis teigdamas, kad gyvenimas gali būti gražus ir Lietuvoje, ir prieš pabaigą. Čia viskas sveika, pagalvojau nutrindamas kablelį iš pavadinimo žodžių tarpo.
