Ekonomikos profesorius Jurijus Maltsevas turėjo unikalią progą iš arti pamatyti ir patirti, kaip veikia du skirtingi ekonomikos modeliai – socializmas ir kapitalizmas. Apie šių dienų socializmo apraiškas ir pavojus jis pasakojo IQ ekonomikos redaktoriui Andriui Matuliauskui.
Per pastarąjį sunkmetį „socialinės rinkos ekonomikos“ terminas pradėtas kartoti kaip alternatyva amerikietiškajam kapitalizmui, kuris esą nepateisino lūkesčių. Kaip veikiantis socialinės rinkos ekonomikos modelis minimos Skandinavijos šalys. Kaip manote, ar įmanomas vidurio kelias ir ar toks modelis gali būti pritaikytas kitose šalyse?
– Tokiam modeliui nematau perspektyvų. Pamenu, kad dėl tokio modelio įgyvendinimo diskutavome bandydami reformuoti Sovietų Sąjungos ekonomiką. Tik jos vadovas Michailas Gorbačiovas tai vadino centriniu planavimu paremta rinkos ekonomika.
Abelis Aganbegjanas, geriausias to meto Sovietų Sąjungos ekonomistas, teigė, kad rusams reikia vadovautis švedišku ekonomikos modeliu. Bet net pats M. Gorbačiovas jo paklausė ir tai buvo pats linksmiausias dalykas, kokį tik kada nors esu girdėjęs iš jo, – o iš kur mes paimsime visus švedus?
Tai taikli pastaba, nes Skandinavijos šalys gana homogeniškos, paremtos liuteroniška darbo etika, jų visuomenė egalitarinė. Vis dėlto dirbti tokiomis sąlygomis, kokiomis dirba švedai ar danai, daugeliui nebūtų priimtina, nes ten valstybė kišasi į daugelį gyvenimo sričių, o asmeninio pasirinkimo galimybės suvaržytos.
Galima teigti, jei prie visiškos laisvės pridėtume šiek tiek kontroliuojamos vergovės, išeitų gera santvarka. Būtent tokia yra socialinės rinkos ekonomikos logika. Vis dėlto laisvė tiesiogiai susijusi su pasirinkimo galimybėmis, o socialinės ekonomikos modelis reiškia, kad tokių galimybių sumažės ir už tave pasirinks kas nors kitas.
Kaip manote, ar švedai socialinės ekonomikos modelį taikė nuo pat pradžių? Ar pirmiau pasiekė tam tikrą ekonominio išsivystymo lygį ir gerove pradėjo dalytis vėliau?
– Teisinga pastaba. Skandinavija ekonomiškai suklestėjo XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, daugelis skandinavų aukštą gyvenimo lygį pasiekė būtent tuo metu. Pirmos turto perskirstymo schemos buvo pradėtos taikyti po Didžiosios depresijos. Akivaizdu, kad jie negalėjo perskirstyti to, ko dar nebuvo.
Vis dėlto prie didesnio perskirstymo perėjusios Skandinavijos šalys sukūrė išlaikytinių grupes, kurios įprato gauti šį tą nemokamai iš kitų ir tapo priklausomos nuo gerovės sistemos. Dar daugiau, visa valdžios komunikacija nukreipta į tai, kad skatintų piliečius būti empatiškus ir teikti paramą kitiems, kurie dėl kokios nors priežasties to esą yra nusipelnę.
Jeigu į šį dalyką pasižiūrėtume filosofiškai, tai galima laikyti ir pamatinių žmogaus teisių klausimu. Pavyzdžiui, girdėjau, kad šiandien Lietuvoje turite aktyvų sveikatos apsaugos ministrą (Vytenis Andriukaitis – red. past.), kuris mano, kad visuotinai prieinamos gydymo paslaugos yra pamatinė žmogaus teisė.
Tai yra tiesiausias kelias į socializmą, nes tam, kad ši teisė būtų užtikrinta, kas nors turi už tai sumokėti. Ji yra įsivaizduojama, nes tikrosioms žmogaus teisėms užtikrinti, pavyzdžiui, žodžio laisvei, nereikia nieko paimti iš kito. Tai nekonkuruojanti teisė, nes, jeigu ja pasinaudoju, tai niekaip neriboja kitų žmonių galimybės taip pat turėti šią teisę.
Bet teisė į prieinamą būstą, nemokamas odontologijos paslaugas ar valstybės finansuojamą mokslą reiškia, kad jos gali būti įgyvendinamos tik už tai sumokant kitiems žmonėms, kurie ko nors turės atsisakyti. Anksčiau ar vėliau jie ims prieštarauti, tada reikės ko nors imtis. Jei perskirstymo lygis nedidelis, žmonės tai toleruos. Bet kai perskirstymas ims didėti, vienintelis būdas palaikyti tokią sistemą bus jėga. Tada žengti atgal nebus įmanoma.
Visas Lenino genialumas buvo tai, kad jis sukūrė sistemą, kurioje kelio atgal nebebuvo. Kaip sakė buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Wałęsa, lengva iš akvariumo išvirti žuvienę, tačiau iš žuvienės padaryti akvariumą neįmanoma.
Grįžkime prie Baltijos šalių, kurios nuo centrinio planavimo ekonomikos prie laisvosios rinkos ekonomikos modelio perėjo labai greitai. Yra nuomonių, kad toks spartus perėjimas nulėmė didesnę šalies piliečių nelygybę, todėl šį procesą reikėjo įgyvendinti pamažu, suteikiant daugiau laiko prisitaikyti. Kaip manote, ar šis perėjimas galėjo vykti lėčiau ir ne taip skausmingai?
– Šoko terapija yra vienintelis veiksmingas dalykas. Šalys, kurios netaiko šoko terapijos, dažniausiai patiria šoką be terapijos. Tuo galima įsitikinti pažvelgus į Baltarusiją, Kazachstaną ar Ukrainą. Jei tokį perėjimą įgyvendinsi iš lėto, tada gausi blogiausius ir socialiniu atžvilgiu labai daug kainuojančius rezultatus. Jei pažiūrėtumėte į šalis, kurios nuo vieno modelio prie kito perėjo iš lėto, jose atsirado daugybė oligarchų, kurie atrado būdų, kaip pasinaudoti ilgai trunkančiu privatizacijos procesu. Šalys, kurios pasiekė geriausių rezultatų, tai padarė kone per naktį.
Prieštaraučiau teiginiui, kad Baltijos šalys, išskyrus galbūt Estiją, perėjo akimirksniu. Lietuvoje, ypač Latvijoje, šis procesas buvo per daug ištęstas, o valdžioje buvę socialdemokratai, matyt, tikėjo, kad bando įgyvendinti švediškąjį modelį ir, užuot leidę žmonėms sukurti turtą, pradėjo nuo jo perskirstymo.
Vis dėlto neįmanoma nepastebėti, kokią pažangą yra padariusi Lietuva. Joje man teko lankytis daugybę kartų dar tada, kai ji priklausė Sovietų Sąjungai. Vaizdai miesto gatvėse, žmonės buvo gerokai skurdesni. Jei dabar palygintume vidutinį gyvenimo standartą Lietuvoje ir Rusijoje, pastarojoje šalyje jis būtų gerokai mažesnis. Galbūt Lietuvoje būti pesimistu yra kultūros dalis, nes man niekada neteko sutikti lietuvio, kuris būtų viskuo patenkintas. Kita vertus, tai nebūtinai blogas dalykas, nes tai gali skatinti ieškoti išeičių, kaip savo gyvenimą pagerinti pačiam.
Lietuvoje yra nemaža šešėlinės ekonomikos dalis ir ji, įvairiais skaičiavimais, gali sudaryti iki ketvirtadalio viso ūkio. Tai sovietinio mentaliteto padarinys ar tai lemia kitos priežastys?
– Manau, kad didelę dalį šešėlinės ekonomikos visada lemia valdžia. JAV šešėlinės ekonomikos dalis sudaro apie 20 proc., todėl ji panaši kaip ir Lietuvoje. Ką tik teko matyti korupcijos indeksą, kuriame tiek Estija, tiek Lietuva atrodo gana gerai. Todėl tokios šešėlinės ekonomikos dalies negali lemti didelis nesąžiningų piliečių skaičius.
Tam didelę įtaką turi valdžia, kuri labai dažnai yra pagrindinis korupcijos ir šešėlinės ekonomikos šaltinis. Kuo daugiau sukuri barjerų, kuo daugiau dalykų uždraudi, tuo didesnės atsakomosios reakcijos gali tikėtis. JAV yra du šešėliniai sektoriai. Vienas – nelegalių prekių ar paslaugų, tokių kaip narkotikai ar prostitucija, teikimas.
Antras sparčiai augantis sektorius yra legalių prekių ir paslaugų pardavimas neoficialiai išvengiant mokesčių. Viskas paprasta – kuo didesni mokesčiai, tuo daugiau noro jų vengti. Italija taiko labai didelius mokesčius, tad ten šešėlinės ekonomikos dalis sudaro apie 40 proc. bendrojo vidaus produkto. Šešėlinis sektorius didina ne tik nesurenkamus mokesčius, bet ir skatina smurtą, nes ten teisinės sutartys negalioja, todėl vienintelis būdas užtikrinti įsipareigojimus – pasitelkti jėgą.
Vis dėlto ar didelė šešėlinės ekonomikos dalis būtinai rodo didelius mokesčius? Jeigu vertintume statistiką, Lietuvoje surenkamų mokesčių dalis, palyginti su BVP, yra viena mažiausių ES, atskiri mokesčių tarifai taip pat vieni mažesnių.
– Apie mokesčius galima pasakyti tik du dalykus – arba jų nėra, arba jie per dideli. Nesutinku, kad apskritai gali būti toks dalykas kaip maži mokesčiai. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, iš mokesčių finansuojamas perteklinis valdžios sektoriaus išlaidavimas. Lietuvoje ši situacija dar liūdnesnė dėl to, kad turtas čia dar buvo nesukurtas, o biurokratai jį jau perskirsto.
Kiek žinau, Lietuvoje socialinio draudimo mokesčiai labai dideli ir sudaro trečdalį ar daugiau darbo užmokesčio. Tai reiškia, kad darbo jėgos kaina, palyginti su produktyvumu, ne tokia patraukli kaip kitur. Didelis darbo apmokestinimas yra blogiausias dalykas iš visų, mažiau žalos padaro vartojimo ar turto apmokestinimas.
Labai gerai, kad jūsų Vyriausybė galvoja apie mokesčių reformą, bet reikia nepamiršti ir kitos pusės – atidžiai analizuoti valstybės išlaidas. Valdžia dažnai labai kūrybinga šiuo atžvilgiu, o iš biudžeto finansuojami projektai sukuria klientų grupes, kurių vėliau labai sunku atsikratyti.
Pavyzdžiui, JAV akivaizdi kelininkų problema – jie nuolat arba taiso, arba tiesia naujus kelius. Kažkada kelių iš tiesų reikėjo, tam buvo įdarbinta didžiulė kelininkų armija, sukurta visa sistema, bet jos vėliau tapo labai sunku atsisakyti ir ji pati kuria dirbtinį šių paslaugų poreikį. Šiandien norėdamas iš Viskonsino valstijos, kurioje gyvenu, nuvykti į Čikagą, kurioje dirbu, galiu rinktis iš septynių alternatyvių kelių. Tiek kelių tikrai nereikia, tai yra ne tik išteklių švaistymas, bet ir gamtos niokojimas. Pats Čikagos meras juokauja, kad anksčiau turėjome du metų laikus – žiemą ir kelio darbų sezoną, bet dabar liko vienintelis sezonas. Galite spėti, kuris.
