Sveikinasi lietuviškai
Visuomet tikėjau sava šalimi ir ne kartą atsisakiau draugų
kvietimo išvykti į užsienį. Atvirkščiai – kitus įkalbinėjau grįžti ir kurti
geresnę Lietuvą.
Dabar nebesmerkiu tų, kurie vieną Dievo duotą gyvenimą nori
praleisti turtingai ir turiningai. Tiesiog patriotizmo beliko lašelis, nes jį
išmušė nuolatinis siekis kažkokiu būdu sudurti galą su galu.
Dievaži, nemaniau, kad, baigusi aukštuosius mokslus ir įgijusi
ne vieną specialybę, kada nors norėsiu emigruoti. Vis dėlto emigranto duonos
paragauti teko.
Švediją pasirinkau ne atsitiktinai – nusekiau paskui draugą, ne
kartą užsienyje dirbusį statybose. Daugiau nei devynis milijonus piliečių
globojančią šalį teko aplankyti keturis kartus: du sykius joje ilsėjausi ir du –
dirbau.
Palyginti su lietuviais, švedai atrodo daug laisvesni,
paprastesni, atviresni. Jie nedaug dėmesio skiria išvaizdai, aprangai, apavui,
makiažui, tačiau daug daugiau šypsosi, neskuba. Todėl ir minioje nesunku
atpažinti atvykėlius lietuvius, rusus ar lenkus, kurių Švedijoje – apstu.
Laimei, sutikti emigrantams priešiškų švedų neteko, nors Malmės
miestas nuo 2009-ųjų vasaros visame pasaulyje garsėja vis pasikartojančiais
žiauriais išpuoliais prieš tamsiaodžius atvykėlius.
Malmės rajonuose, vadinamuose getais, kur daug musulmonų, kur
gyvena dešimtys tūkstančių imigrantų iš Jugoslavijos, Somalio, Irano, Irano,
Kroatijos, Indijos, Afganistano, švedai retai lankosi.
Ten juos traukia tik dieną atidaromi spalvingi šviežių vaisių
ir daržovių turgūs, rytietiškų mažmožių, drabužių, filmų, muzikos parduotuvės
bei gardūs, egzotiški patiekalai.
Akivaizdu, kad tamsiaodžių imigrantų apgyvendintose gatvėse
klaidžiojo ne vienas lietuvis: užėję į indišką kavinukę ar arabišką parduotuvėlę
ne kartą išgirdome lietuvišką „labas“, kai smalsiam pardavėjui prisipažinom
atvykę iš Lietuvos.
Nemėgsta nelegalų
Tūkstančius imigrantų priglaudusioje Švedijoje net ir per krizę
darbą susiranda visi norintieji. Mus įdarbinę žmonės patikino lietuvius ypač
vertinantys.
Esą mūsiškiai net ir neraginami už pačius švedus dirba triskart
greičiau, o nuo didelio tempo kokybė nenukenčia. Be to, lietuviai yra labai
universalūs, kone visų galų meistrai.
Užsidirbti Švedijoje nesunku, nes net ir švedams mokamas
minimalus atlygis – beveik 5 tūkstančiai litų – lietuviams atrodo dideli
pinigai.
Sąžiningai dirbantys juodadarbiai kraštiečiai turi galimybę per
mėnesį gauti 10 tūkstančių ar daugiau. O maisto, būsto nuomos kainos nuo
lietuviškų beveik nesiskiria.
Kai kas kainuoja net mažiau, pavyzdžiui, apranga, batai,
kosmetika. Brangiausias Švedijoje yra alkoholis ir tabakas, todėl tokias
lauktuves švedai mielai priima.
Tiesa, Švedijoje nemėgstami ne imigrantai, o nelegalūs
darbuotojai. Statybose įsidarbinusio draugo darbdavys, nekilnojamojo turto
įmonių vadovas Bo patikino, kad nelegaliai dirbančiųjų Švedijoje tikrai nėra
daug.
„Mes mokame didžiulius mokesčius, vienas darbuotojas darbdaviui
daug kainuoja. Tačiau daug mokesčių surenkanti valstybė geriau ir laikosi. Be
to, pradedantiems verslininkams sudaromos tam tikros sąlygos plėtoti verslą.
Pavyzdžiui, pirmus metus jie atleidžiami nuo daugybės mokesčių. Kiek žinau,
Lietuvoje klesti korupcija. Švedijoje su kyšiais toli nenuvažiuosi. Čia viską
reikia daryti pagal reikalavimus, kitaip tik pačiam bus blogiau“, – kalbėjo
Bo.
Mus priglaudusio ir globojusio švedo teigimu, tikrosios krizės
jo kraštiečiai ir nepajuto. Juk beveik dešimtį milijonų gyventojų turinčioje
Švedijoje sunkiausiu krizės metu nedarbas siekė maždaug 9 procentus, o tris
kartus gyventojų mažiau turinčioje Lietuvoje – apie 15 procentų.
„Kai ko tiesiog teko atsisakyti, buvo trumpam apstojusios
statybos, krito namų kainos. Tačiau tai atnešė tik didesnius nuostolius, bet ne
bankrotus“, – sakė Bo.
Smulkieji verslininkai klesti
Akivaizdu, kad Švedijoje smulkiesiems verslininkams vietos daug
daugiau nei Lietuvoje. Palyginti nedideliame Lundo mieste pilna gatvelių,
kuriose įkurtos nedidelės parduotuvėlės, kavinukės, sendaikčių prekyvietės,
siuvyklos, dirba auksakaliai, floristai, veikia ne viena šokių ar kovos menų
mokykla.
Malmėje smulkioji prekyba tiesiog klesti: didžiuliuose
pastatuose dešimtys prekeivių įsikūrę vienas greta kito.
Įprastai Švedijoje darbo šurmulys prasideda 7 valandą, kai
prekeiviai net gatvelėse išdėsto savo prekes. Po darbo dienos pailsėti norintys
gyventojai susitinka jaukiose kavinukėse arba eina sportuoti.
Užmiestyje gyvenantieji prie vienkiemių sodybų paprastai turi
pievų, kuriose ganosi žirgai. Jodinėti švedai mokomi nuo mažumės.
Pusiau danai
Dirbti ir gyventi apie keturis mėnesius teko Švedijos pietuose,
maždaug Panevėžio dydžio, apie 100 tūkstančių gyventojų turinčiame Lundo
miestelyje.
Lundas – akmenimis grįstomis gatvėmis, nepaprastai žalias ir
jaunatviškas, nes trečdalis gyventojų yra Švedijos ir iš įvairiausių šalių
atvykę studentai. Jiems pačiame centre įkurtas didžiulis, kelių pastatų
universitetas, biblioteka.
Studentų dėka gyvenimas mieste verda nuolat: dieną
organizuojami įvairūs renginiai, o vakarais staiga išdygstančiose lauko
palapinėse vyksta diskotekos.
Viena gražiausių miesto lankytinų vietų – seniausia Švedijoje
Lundo katedra. Kadangi miestelyje beveik visi namai yra raudonų plytų, ryškūs,
katedra išsiskiria keistai pažaliavusiomis sienomis.
Vis dėlto labiausiai ji nustebino ne architektūra.
Katedroje lankiausi sausio mėnesį, tačiau viduje buvo
nepaprastai šilta. Kaip ir Lundo bažnyčioje, kur temperatūra siekė apie 25
laipsnius šilumos, tad per Mišias teko nusivilkti paltą ir pasikabinti vietoje
esančioje drabužinėje.
Lundas įkurtas trečio pagal dydį Švedijos miesto Malmės
pašonėje. Greituoju traukiniu į Malmę nuvykti įmanoma per dešimt minučių, o dar
per dvidešimtį – atsidurti Danijoje, jos sostinėje Kopenhagoje.
Švedai neslepia, kad Danijoje už darbą atlygis dėl tvirtesnės
valiutos yra kur kas didesnis, todėl nemažai Malmės bei jos apylinkių gyventojų
vyksta dirbti į Kopenhagą. O danai nepraleidžia progos atvažiuoti apsipirkti į
Malmę.
Kelionė yra paprasta lyg miesto autobusu, nes greitasis
traukinys rieda Malmę ir Kopenhagą per Eresūno sąsiaurį jungiančiu, prieš
dešimtmetį atidarytu didžiausiu Europoje Eresūno tiltu.
Dėl glaudaus Malmės ir Kopenhagos ryšio šiaurinės Švedijos
gyventojai savo pietinius kraštiečius laiko pusiau danais ir tikina su jais
sunkiai susikalbantys – per daug skiriasi tarmė.
Tiesa, net ir kelis mėnesius pabuvus Švedijoje, švedų kalba
primena besiliejantį garsų kratinį. Ne tik sudėtinga suprasti, apie ką kalbama –
sunku atskirti, kur baigiasi vienas žodis ir prasideda kitas. O ir nereikia –
nesutikau nė vieno Lundo gyventojo, kuris nesuprastų ir negalėtų kalbėti
angliškai.
Dievina dviračius
Pasiekus Lundą, į akis iš karto krenta tuščios, be mašinų ir jų
spūsties gatvės. Nors vos už keliolikos kilometrų nuo jūros esantis Lundas yra
prestižinis, vienas iš brangesnių miestelių ir jo gyventojai iš tiesų gali
puikuotis išskirtiniais automobiliais. Vis dėlto mašinos dažniau stovi
aikštelėse ir garažuose, nes švedai tiesiog dievina dviračius.
Miesto centre aikštelės įrengtos dviračiams, o ne automobiliams
statyti. Dvirates transporto priemones, kurios nebetelpa prigrūstose aikštelėse,
jų savininkai prirakina gatvėse prie kelio ženklų, suolelių ar namus juosiančių
tvorų.
Dviračiais švedai važinėja ir žiemą, ir vasarą, specialiais
karučiais vežasi vaikus ar gyvūnus. Visus miesto užkaborius raizgo
nesibaigiantys dviračių takai.
Galbūt todėl susidaro įspūdis, kad pagrindiniai eismo dalyviai
yra dviratininkai ir pėstieji. Todėl niekada nekyla sunkumų norint pereiti gatvę
– vairuotojai labai mandagūs, noriai praleidžia, o pėstieji nepamiršta
padėkoti.
Lundas – Panevėžio dydžio miestas, tačiau sudaro jaukaus,
nedidelio miestelio įspūdį dėl švedų nuoširdumo, mandagumo, noro bendrauti.
Atrodo, kad nuolat visi su visais sveikinasi.
Galvą linkteli net ir nepažįstami praeiviai, jei nors keliomis
sekundėmis ilgiau užlaikomas žvilgsnis. Kiek neįprasta ir tai, kad su tuo pačiu
žmogumi per dieną sveikinamasi kaskart susitikus. Nusukti žvilgsnį ir nepasakyti
trumpučio „hey“ yra nemandagu, nedraugiška ir įžeidžiama.
Džiaugiasi ir išvykstantieji
Net ir trumpai pagyvenus Švedijoje, šalis padaro puikų įspūdį.
Pavydėti jiems galima ne turtų, o ramybės dėl šviesaus rytojaus. Švedijoje
pamačiau, kaip atrodo ir jaučiasi visavertį, ramų, užtikrintą gyvenimą
gyvenantys žmonės.
Neabejoju, kad iš turtingų ir stiprių valstybių daugumai į
namus grįžusių lietuvių norisi verkti ne tik iš laimės, bet ir iš gailesčio
tautiečiams, artimiesiems, sau.
Todėl lietuviai emigrantai džiaugiasi grįždami į tėvynę ir ne
itin liūdi turėdami galimybę ją palikti. Į Švedijos uostą Karlshamną iš Rygos,
ir atgal plaukiantys keltai įprastai knibžda nuo besilinksminančių, puikiai
nusiteikusių emigrantų tautiečių.
Justė BRIEDYTĖ
J. Briedytės nuotr. Svetingas. Lundas – ypač
jaunatviškas miestas, nes trečdalį gyventojų sudaro Švedijos ir iš įvairiausių
šalių atvykę studentai.
