Pliušinių meškiukų akcijos sumanytojas Švedijos viešųjų ryšių kompanijos „Studio Total“ vadovas Peras Cromwellis IQ apžvalgininkei Laurai Čekanavičienei teigė, kad Baltarusijos diktatūros reakcija į „pliušinį desantą“ tik dar labiau išryškino jos absurdiškumą ir bejėgiškumą.
Jūsų skrydis įžiebė diplomatinį karą tarp Švedijos ir Baltarusijos, keli žmonės pasodinti į kalėjimą, Aliaksandras Lukašenka švaistosi grasinimais. Kaip vertinate tokias pasekmes?
– Norėjome, kad akcija iškiltų į viešumą – kuo plačiau, tuo geriau. Dabar apie ją žino, kalba – manau, režimas nesidžiaugia jausdamas tiek daug dėmesio ir spaudimo. Tai, ką padarėme mes, buvo tik nauja provokacijos rūšis – tačiau jokiais būdais ne baisus nusikaltimas, kaip Baltarusija bando pateikti. Dėl pasekmių kaltas pats režimas. A. Lukašenka yra paskelbęs, kad oro erdvės apsaugai stiprinti buvo skirta 20 mlrd. eurų. Bet vis dėlto nesugebėta sureaguoti į savadarbį lėktuvėlį, pripildytą pliušinių meškučių!
Kodėl pasirinkote tokią provokacijos formą?
– Siekėme atkreipti dėmesį į spaudos, žodžio laisvės suvaržymus šalyje. Norėjome išjuokti A. Lukašenką, parodyti jo silpnąsias savybes. Manau, mums tai pavyko – Minskas smarkiai supyko. O pliušiniai meškiukai tarsi įkūnija patį A. Lukašenką, kitus, paklūstančius režimui, – kuo labiau jie pyksta, tuo juokingesni atrodo. Negi su tokiu meškiuku rimtai pakariausi?
Norėjome išreikšti paramą Baltarusijos opozicijai, parodyti, kad situacija šalyje rūpi ir gyvenantiems svetur. Antra, norėjome dar kartą atkreipti dėmesį į situaciją Baltarusijoje. Trečia, kaip ir sakiau, siekėme, kad A. Lukašenka visų akyse prarastų orumą ir stiprybę, juokindamas kova su meškiukais.
Nesibaiminote neteisėtai pasirodyti Baltarusijos oro erdvėje?
– Mes net neabejojome, kad būsime pastebėti. Tačiau skridome dieną po nacionalinės šventės – Baltarusijos nepriklausomybės dienos, paminėtos kariniu paradu. Greičiausiai visi šventė iki vėlaus vakaro, o mes pasirodėme ankstų rytą – manėme, kad pastebėję karininkai tiesiog nežinos, ką daryti. Prieš šaudydami jie būtų turėję gauti viršininkų leidimą, tačiau po šventės, manau, būtų buvę sunku su jais susisiekti.
Buvote numatę juodąjį scenarijų?
– Jei į lėktuvą būtų šauta, jis nukristų, pilotai žūtų. Taip pat bijojome būti pasodinti į kalėjimą. Rizika buvo didelė, tačiau apie grėsmę pagalvojome iš anksto.
Meškiukas – naujas Baltarusijos režimo priešas.
Bet kodėl pliušiniai žaislai?
– Taip prisiminėme opozicionierių Pavelą Vinogradovą. Jis šiuo metu kalėjime, nes Minske surengė protesto akciją, susodindamas pliušinius meškiukus su šūkiais, raginančiais kovoti už žodžio laisvę. Tad mūsų projektas – duoklė režimo priešininkų kovai.
Nei Baltarusijos opozicija, nei Europos Sąjungos viršūnės neranda priemonių, kaip būtų galima pakreipti šalį demokratijos link. Jūs tokių būdų matote?
– Didžiausia režimo problema – A. Lukašenka, visą galią koncentruojantis aplink save. Kol jis nebus pakeistas arba pats nepasitrauks iš posto, Baltarusijoje jokie demokratiniai procesai negali atsirasti. Kitų šalių demonstruojamas spaudimas iš išorės, įvairios sankcijos ar šiurkšti diplomatija verčia šalį užsisklęsti. Mes tik siekėme dar sumenkinti A. Lukašenkos kuriamą stipraus lyderio įvaizdį pasišaipydami iš jo – juk galiausiai jis įniršo dėl pliušinių meškiukų.
Akcijos užsakovu buvo įvardijama opozicinė Baltarusijos organizacija „Charter97“, tačiau jūs tai neigiate.
– Neturėjome jokio kliento – esame ir projekto autoriai, ir užsakovai. Plano įgyvendinimas atsiėjo 100 tūkst. eurų, ruošdamiesi užtrukome metus. Bet buvo verta tiek paaukoti.
Turite kitų idėjų dėl Baltarusijos?
– Ne, kol kas ne. Išleidome didelę dalį savo santaupų, sugaišome metus – indėlis didelis. Neabejotinai darysime ką nors panašaus ateityje, bet nežinia, ar tai bus susiję su Baltarusija.
