Prie Panevėžio apygardos teismo vairo šią savaitę stojo naujas vadovas – 45-erių Artūras Ridikas. Vienas iš jauniausių teismų pirmininkų naujas pareigas vertina kaip didžiulę atsakomybę ir iššūkį sau.
Panevėžio apygardos teisme šiomis dienomis savotiškas sujudimas. Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo dekretu Panevėžio apygardos teismo pirmininku paskyrė šio teismo teisėją Artūrą Ridiką, pasikeitė ir Civilinių bei Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai.
Kaip teigė naujasis teismo vadovas, nors tokie pokyčiai teismo darbui įtakos neturėjo, tačiau jam pačiam dar reikės laiko apsiprasti eiti kitas pareigas.
„Sakyčiau, toks lengvas chaosas, nes daug naujų dalykų, spręstinų klausimų. Panevėžio apygardos teismas, palyginti su kitais teismais, dirba gana gerai, o buvęs pirmininkas viską puikiai sutvarkė, tad man daug lengviau, bet pirmosios dienos niekada nebūna lengvos“, – prisipažino A.Ridikas.
Jo teigimu, nors vadovai keičiasi, problemos lieka tos pačios – lėšų ir žmogiškųjų išteklių trūkumas. Jau keleri metai stebima tendencija, kad baudžiamųjų bylų tik daugėja. Ne gana to, pernai prie Panevėžio apygardos teismo buvo prijungti dar keturi apylinkių teismai, tad dabar Apygardos teismui priskiriama 11 apylinkių teismų. Tačiau darbuotojų nedaugėja.
„Bene opiausia problema – teisėjų padėjėjų trūkumas. Teisme yra numatytos 97 pareigybės, tačiau dirba tik 74 žmonės, vadinasi, kam nors tenka nudirbti ne tik savo darbus. O kur dar teisėjų ligos, atostogos, įvairūs nenumatyti atvejai. Jeigu žmogus turi iškrauti priekabą plytų ir tą dieną jis neateina į darbą, vadinasi, rytoj jam teks iškrauti dvi priekabas plytų. Taip ir teisėjų darbe – bylų ant darbo stalo tik daugėja“, – pagrindinius iššūkius, su kuriais susiduria teismo darbuotojai, įvardijo A. Ridikas.
Kaip tvirtino teismo pirmininkas, vadovo kėdė nebuvo jo siekiamybė. Jis Panevėžio apygardos teisme dirba tik truputį ilgiau nei metus, tačiau kažkam imtis atsakomybės reikėjo.
„Pirmoji atranka į Panevėžio apygardos teismo pirmininko vietą vyko dar šių metų pradžioje, bet naujo vadovo nebuvo. Ta nežinia tikrai nepagerino darbo atmosferos, todėl ir apsisprendžiau dalyvauti konkurse. Tai nėra asmeninės garbės troškimas, suprantu, kokia atsakomybė manęs laukia“, – atvirai kalbėjo A. Ridikas.
Nebijoti netradicinių sprendimų
Stodamas mokytis, A. Ridikas į teisėjo mantiją iš karto nesitaikė. Anot jo, geras teisėjas gali būti tik tas, kuris praktiškai perėjo visas teisėsaugos grandis: nuo tardytojo iki prokuroro.
Todėl sąmoningai po studijų pradėjo dirbti Vilniaus miesto 2-ojo policijos komisariato Tardymo skyriuje, vėliau perėjo į Pasvalio rajono policijos komisariatą. Dar po trejų metų netikėtai sulaukė pasiūlymo pereiti į Panevėžio prokuratūrą ir galiausiai – į teismą.
„Tardytojo karjerą pasirinkau sąmoningai. Manau, kad teisinėje struktūroje teisėjas yra aukščiausia pakopa, nes jis priima galutinius sprendimus. Supratau: jeigu noriu tapti teisėju, pirmiausia turiu būti geras tardytojas ir prokuroras, savo kailiu patirti, kaip viskas vyksta nuo pradžių: kaip užvedama byla, kaip vyksta tyrimas ir kiti procesiniai dalykai“, – „Sekundei“ pasakojo A. Ridikas.
Jo teigimu, ne pareigos yra svarbiausia. Visų pirma jis yra teisėjas ir jam svarbiausia žmogus. Jeigu pajus, kad žmogus nebesvarbus, vadinasi, pats laikas atsisakyti šio darbo.
„Manau, yra svarbu teisėjas, žmogus, kuris nagrinėja jo bylą, o ne kokias administracines pareigas eina. Aišku, nuo vadovo daug priklauso viso kolektyvo darbas, atmosfera, klimatas“, – įsitikinęs Panevėžio apygardos teismo pirmininkas.
A. Ridiko manymu, žmogus, kad būtų pastebėtas, įvertintas ir jam būtų galima patikėti aukštas pareigas, visų pirma neturi bijoti priimti ir netradicinių sprendimų, jam reikia vidinės drąsos ir tikėjimo tuo, ką darai.
„Drąsos reikia ne tik pasakyti savo nuomonę, bet ir ją apginti. Jeigu manau, kad esu teisus, jaučiuosi gana tvirtai ir patogiai. Manau, svarbiausia yra tikėti tuo, ką darau“, – pabrėžė A. Ridikas.
Knygos ir gamta
Vadovauti įstaigai, kurioje sprendžiami žmonių likimai – nelengvas darbas. Anot A. Ridiko, kad ir kaip gyventojai vertintų teismą, abi byloje dalyvaujančios pusės yra nukentėjusios: viena jau patyrusi vienokį ar kitokį smurtą, o kitai gresia už tai tam tikros pasekmės.
„Puikiai suprantu, kad už viso to slypi daugybė tragedijų. Taip, kaltinamasis kažką nuskriaudė, kokia forma tai būtų, nelabai ir svarbu, bet šalia jo yra artimi žmonės, vaikai, jie taip pat kenčia. Kiekvienas teisėjo sprendimas turi būti pagrįstas įstatymu, tačiau nereikia pamiršti, kad įstatymas taikomas ne kam nors, o žmogui, todėl sprendimas turi būti priimamas labai atsakingai“, – kalbėjo pašnekovas.
Kasdien matyti tik neigiamą gyvenimo pusę nėra lengva. Anot A. Ridiko, nors blogų dalykų teisėjai į namus stengiasi nesinešti, ne visada tai pavyksta.
Nuo darbo atitrūkti teisėjas stengiasi skaitydamas gerą knygą ar su fotoaparatu leisdamasis į gamtą. Jis juokauja, kad pomėgių turi tiek daug, jog negali visiems skirti laiko.
Studijuodamas buvo užsikrėtęs vandens ir pėsčiųjų kalnų turizmu, todėl yra išvažinėjęs, išplaukiojęs ir išvaikščiojęs Sibiro platybes, Uralo kalnus ir net už poliarinio rato pabuvojo.
„Dabar keliauti šiek tiek sudėtinga, todėl kiek įmanoma daugiau stengiuosi būti gamtoje, o forma ne tiek svarbi – ar su fotoaparatu pasileisti laukais, ar su meškere prie vandens telkinio atsisėsti“, – „Sekundei“ pasakojo teismo pirmininkas.
Kaip juokauja A. Ridikas, dar viena užklasinė veikla – jau kelerius metus trunkantis bendradarbiavimas su Norvegijos vertėjais, jie verčia iš lietuvių į norvegų kalbą teisinius terminus. A. Ridikas yra savotiškas patarėjas, kaip tiksliau išversti. Ši veikla padeda plėsti ir profesinį akiratį: kaip kitose šalyse dirba teisėsaugos institucijos, kokia teisinė praktika ir kiti dalykai.
Nuo sporto – į teisę
Teismo pirmininkas sako, kad laiko sau lieka labai nedaug, nes dar yra šeima, vaikai, kurie tėčio dėmesio visada stokojo. 18-metis sūnus ir 16-metė dukra, matydami, koks sunkus ir atsakingas tėčio darbas, jo pėdomis žengti neplanuoja.
„Kai tik pradėjau dirbti su baudžiamosiomis bylomis, laiko šeimai likdavo vis mažiau. Nežinau, ar buvo galima kaip nors kitaip susiplanuoti laiką. Bent jau iš pradžių mano darbo diena trukdavo po 12–14 valandų. Būdavo, kad į darbą išeidavau šeštą ryto ir grįždavau tik kitos dienos šeštą vakaro“, – prisiminė A. Ridikas.
Nors oficialios teismo darbo valandos yra nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro, tačiau ir čia dirbti reikia neskaičiuojant laiko. Pasak teismo pirmininko, daugelis įsivaizduoja, kad pagrindinis teisėjų darbas yra dalyvauti posėdžiuose, tačiau daugiausia laiko atima susipažinimas su byla, jos nagrinėjimas.
„Posėdžiai tik maža mūsų darbo dalis, didžiąją dalį sudaro darbas, kurio niekas nemato“, – sakė „Sekundės“ pašnekovas.
Kad ir kokie sunkumai ir kliūtys iškyla darbe, A. Ridikas niekada nenuleidžia rankų. Teismo pirmininko manymu, daugelį problemų susikuria pats žmogus, todėl norint jas išspręsti pirmiausia reikia nugalėti save.
Savybę niekada nepasiduoti jis išsiugdė dar paauglystėje, kai būdamas penkiolikos metų paliko tėvų namus Joniškėlyje ir persikėlė į Trakus, kur mokėsi profesionalaus irklavimo.
„Labai norėjau sportuoti, o tais laikais kaime tokios galimybės nebuvo. Nors man trūko ūgio, tačiau kaip kaimietis buvau labai tvirtas“, – juokiasi A. Ridikas.
Bet dveji metai armijoje buvo per ilgas laikas, kad būtų galima grįžti į profesionalų sportą. Nežinia, gal Lietuva dabar būtų turėjusi dar vieną olimpinį čempioną.
„Dilemos tapti profesionaliu sportininku ar teisininku net nebuvo. Pašaukus į armiją tapo aišku, kad irkluotoju netapsiu. Bet įgyta patirtis padėjo gyvenime. Kad ir sunku, skauda, bet žinau, kad galiu nugalėti save. Jeigu nepasiseka, niekada nereikia nuleisti rankų, o atsikelti ir vėl eiti“, – kalbėjo A. Ridikas.
Lina DRANSEIKAITĖ
