Amžius dažnai tampa patogia priežastimi atidėti svajones: „per vėlu“, „nebe tie metai“, „jau nebe man“. Tačiau panevėžietis Vilius Pranckevičius įrodė priešingai. Kai daugelis bendraamžių skundžiasi prastėjančia sveikata, jis gerina rekordus, o prieš dešimtmetį pradėtas kelias į sporto salę tapo ne trumpalaikiu iššūkiu, bet gyvenimo būdu.
Dar prieš dešimtmetį panevėžietis Vilius Pranckevičius nė negalvojo apie medalius, rekordus ar pasaulio čempiono titulą.
Į sporto salę jis atėjo vedinas labai žemiško tikslo – sustiprinti kūną ir priaugti svorio.
Tuo metu panevėžietis svėrė mažiau nei 70 kilogramų ir, prisipažįsta, nebesijautė gerai žvelgdamas į save veidrodyje.
Šiandien 52-ejų V. Pranckevičius sveria beveik 116 kilogramų, jo sąskaitoje – pasaulio čempiono titulas kultūrizmo varžybose, vienuolika Lietuvos rekordų jėgos trikovėje ir dešimtmetis griežtos disciplinos.
Tačiau pats Vilius įsitikinęs, kad svarbiausias laimėjimas nėra medaliai.
„Čempionu galima būti ir be medalio. Svarbiausia, ką jauti viduje, kai tuo gyveni ir viską darai iš širdies“, – sako V. Pranckevičius.
Nuo svarmenų namuose
Su specialiu svarsčiu raumenų jėgai ugdyti Vilius pirmą kartą susipažino dar paauglystėje, tačiau tuomet sportas jo neįtraukė. Viskas pasikeitė prieš dešimt metų. Jis nusipirko svarmenis, suoliuką ir pradėjo sportuoti namuose. Apie varžybas ar sportines aukštumas negalvojo – norėjo tik sustiprėti ir priaugti bent šiek tiek svorio. Netrukus suprato, kad vien namų sąlygų neužtenka.
„Visada buvau maksimalistas. Jeigu jau kažką darau, noriu daryti gerai. Pamačiau, kad sportas duoda rezultatų, todėl nusprendžiau eiti į sporto salę. Tuomet atsirado noras siekti vis daugiau“, – pasakoja panevėžietis.
Per dešimtmetį jo kūno svoris padidėjo net 42 kilogramais. Tačiau, pasak Viliaus, vien treniruočių tam neužtenka.
„Kuo daugiau įdedi pastangų, tuo didesnę grąžą gauni. Sporte galioja tie patys dėsniai kaip ir gyvenime“, – tvirtina sportininkas.
Diena prasideda naktį
Kasdienis Viliaus režimas daugeliui gali pasirodyti ekstremalus.
Žadintuvas suskamba dar prieš trečią valandą paryčiui.
Penktą valandą V. Pranckevičius jau būna sporto salėje, o po treniruotės vyksta į darbą.
Panevėžietis dirba silpnų srovių specialistu – sportas jam niekada netapo profesija, tik didžiausia gyvenimo aistra.
Treniruotėms jis skiria maždaug dvi valandas per dieną.
„Tikrai kiekvienas galime rasti tas porą valandų. Greičiausiai daugiau laiko praleidžiame naršydami telefone“, – šypteli pašnekovas.
Jis neslepia sulaukiantis didelio palaikymo ir darbovietėje.
Kolegos džiaugiasi jo pasiekimais, o vadovybė visada išleidžia į varžybas.
„Geriau kolektyve turėti sportininką negu pijoką. Bent jau gėdos nedaro, o kai parsiveža medalį – garbė visiems“, – juokiasi Vilius.
Nors daugelis klausia, iš kur semiasi motyvacijos, pats sportininkas tikina, kad ji seniai nebėra svarbiausia.
„Motyvacija reikalinga tik iš pradžių. Vėliau lieka disciplina. Kai pripranti sportuoti, nebeįsivaizduoji gyvenimo kitaip“, – tvirtina V. Pranckevičius.
Gyvenimas pagal laikrodį
Drausmės reikalauja ne tik treniruotės, bet ir mityba.
Valgis – griežtai kas tris valandas.
Jokio praleisto maitinimosi, jokio vėlavimo.
Iš namų Vilius beveik visada išeina nešinas maisto dėžutėmis.
Anksčiau, išvykdamas į komandiruotes ir neturėdamas galimybės pasišildyti maisto, sustodavo degalinėse ir prašydavo darbuotojų pagalbos.
Dabar automobilyje įsirengęs specialų maisto šildytuvą. Net susitikęs su draugais kavinėje jis nesigėdija ant stalo pasidėti savo atsineštos vakarienės.
„Kiti mato patiekalą, o aš matau maistines medžiagas“, – juokiasi pašnekovas.
Nors jo kasdienė mityba griežtai suplanuota, Vilius tikina, kad valgo paprastą maistą, kurio gamyba neužima daug laiko.
Cepelinų, bulvių apkepo ar mėsainių visiškai neatsisako, tačiau jų vengia, nes pats organizmas tiesiog netoleruoja.
„Kai pripranti valgyti švariai, organizmas pats nebepriima nesveiko maisto. Kaip kažkada būdavo pagirios, taip dabar būna negera nuo perdirbto maisto: troškina, pila prakaitas, dingsta energija, net nuėjus į sporto salę jaučiu, kad valgiau ne savo ruošto maisto“, – pasakojo V. Pranckevičius.
Greitų rezultatų nebūna
Nors kasdienė Viliaus mityba griežtai suplanuota, ruošiantis varžyboms disciplina tampa dar griežtesnė.
Kiekviena kalorija suskaičiuojama, o menkiausias nukrypimas nuo plano gali kainuoti mėnesius darbo.
Paradoksalu, tačiau net suvartodamas apie 4500 kalorijų per dieną, sportininkas sako prieš varžybas nuolat jausdavęs alkį.
„Organizmas sotus, bet smegenys žino, kad negalima nė menkiausios nuodėmės. Ruošiantis varžyboms negalima jokių skanumynų. Būna, kad maitinuosi itin sveikai ir sočiai, bet jaučiuosi alkanas kaip šuva, nes trūksta būtent to vieno trapučio. Po varžybų, kai jau sau leidi viską, viskas būna beprotiškai skanu, nes tas pats traputis prilygsta gardžiausiam pyragui“, – šypsosi pašnekovas
Jis neslepia, kad iš pradžių neišvengė klaidų. Trūko žinių, todėl kartais persistengdavo ribodamas maistą, o po varžybų puldavo atsigriebti su kaupu.
„Po varžybų suvalgydavau beprotiškus kiekius ledų, pyragų, baltyminių desertų. Dabar suprantu, kad tai buvo didžiulė klaida. Bet su laiku išmokau mėgautis saikingai“, – pasakojo V. Pranckevičius.
Vilius įsitikinęs, kad žmones dažniausiai sustabdo ne fiziniai sunkumai, o noras greito rezultato.
„Greitų rezultatų nebūna. Viskam reikia laiko, kantrybės ir darbo. Lygiai taip pat per kelerius metus priaugto svorio neįmanoma numesti per mėnesį“, – palygino sportininkas.
Neplanuoti rekordai
Kai pirmą kartą įžengė į sporto salę, Vilius net neįsivaizdavo, kad po dešimties metų jo pavardė bus minima tarp Lietuvos rekordininkų.
Šiandien jis varžosi ne tik kultūrizmo, bet ir jėgos trikovės varžybose.
Pastaroji sporto šaka susideda iš trijų rungčių – pritūpimų su štanga, štangos spaudimo gulint ir štangos atkėlimo nuo grindų.
Šių metų pavasarį Lietuvos jėgos trikovės čempionate savo amžiaus grupėje panevėžietis pagerino net šešis Lietuvos rekordus. Iš viso jam priklauso vienuolika šalies rekordų.
„Jau esu nebe jaunuolis, todėl mano amžiaus grupėje konkurencija mažesnė. Jeigu būčiau pradėjęs sportuoti dvidešimties, gal rezultatai būtų kitokie. Kadangi to potencialo neišnaudojau jaunystėje, man dabar gal kiek lengviau siekti pergalių“, – šypsosi rekordininkas.
Ne mažiau sėkmingas ir kultūrizmo kelias.
Iš tarptautinių varžybų Vilius beveik visada grįždavo su medaliais, o didžiausiu karjeros laimėjimu tapo pasaulio čempiono titulas.
Vis dėlto kultūrizmas nėra olimpinis sportas. Pasirengimas, kelionės, startiniai mokesčiai – visa tai finansuojama iš asmeninių lėšų.
„Tai brangus sportas. Visos kelionių ir varžybų išlaidos – iš savo kišenės. Tačiau kai darai, kas patinka, į tai žiūri ne kaip į išlaidas, o kaip į gyvenimo dalį“, – teigia panevėžietis.
Traumos privertė sustoti
Šį rudenį Vilius planavo startuoti Šiaurės Europos jėgos trikovės čempionate, tačiau planus sustabdė trauma.
Medikai nustatė net tris stuburo išvaržas, tad dabar sportininkas daugiausia dėmesio skiria reabilitacijai.
„Jeigu ne stiprus raumenynas, tikriausiai net iš lovos nebepakilčiau“, – sako V. Pranckevičius.
Vilius nesutinka su vis dar gajais stereotipais, kad būtent sunkūs svoriai labiausiai žaloja organizmą. Anot jo, didžiausias priešas yra ne sportas, o sėdimas gyvenimo būdas.
„Neurologas pasakė, kad turintiems tokias problemas žmonėms pirmiausia rekomenduojama stiprinti nugaros raumenis. Mano atveju jis tik nusijuokė: stiprinti jau nebėra ko“, – šypsosi sportininkas.
Nors dėl traumos kol kas tenka atsisakyti jėgos trikovės varžybų, Vilius nenusiteikęs mesti sportuoti.
„Jau ne kartą kaip koks Selas sakiau, kad baigiu karjerą. Bet vis sugrįžtu. Gal ir dabar reikės tik šiek tiek daugiau laiko. Jeigu ir nebedalyvausiu varžybose, sportas iš mano gyvenimo tikrai nedings“, – tikina pašnekovas.
Pakeitė ne tik kūną
Per dešimt metų pasikeitė ne tik Viliaus išvaizda.
Kartu su raumenimis augo ir drausmė, kantrybė bei požiūris į gyvenimą. Jau dešimtmetį jis nevartoja alkoholio, neturi kitų žalingų įpročių ir sako, kad šiandien, būdamas 52-ejų, jaučiasi geriau nei prieš dešimt metų.
„Pasikeitė ne tik mano kūnas. Pasikeičiau ir aš pats. Tapau atkaklesnis, labiau disciplinuotas. Tiek fiziškai, tiek psichologiškai dabar jaučiuosi geriau nei būdamas keturiasdešimt dvejų“, – tvirtina V. Pranckevičius.
Pašnekovas įsitikinęs, kad fizinis aktyvumas nėra tik gražesnė figūra ar didesnė jėga. Tai investicija į gyvenimo kokybę. Nors šiuo metu jam tenka gydytis traumą, rimtesnių sveikatos problemų per daugelį metų beveik nebuvo.
„Jeigu ne ši trauma, tikriausiai net nepažinčiau savo šeimos gydytojos. Sergu labai retai, o jei ir susergu, greitai pasveikstu“, – tikina V. Pranckevičius.
Viliaus gyvenimo būdas pakeitė ne tik jį patį.
Matydama vyro pokyčius, sportuoti pradėjo ir žmona Ingrida.
Per pandemiją, kai sporto salės buvo uždarytos, Vilius pats ją treniravo namuose.
Netrukus sportas tapo ir jos kasdienybės dalimi.
Sportuoti pamėgo ir jaunesnioji dukra, o Vilniuje gyvenanti vyresnioji taip pat reguliariai lankosi sporto salėje.
„Vaikai mato, kuo gyvena tėvai. Nereikia daug auklėti – užtenka rodyti pavyzdį“, – įsitikinęs V. Pranckevičius.
Svarbiausia pergalė
Paklaustas, kas po tiek metų vis dar verčia keltis prieš aušrą, Vilius ilgai negalvoja. Jam sportas seniai nebėra vien tik treniruotės.
„Gali tiesiog būti arba būti geresnis. Aš pasirinkau būti geresnis. Vyrams dabar gyventi tikrai patogu, dėl nieko kovoti nebereikia. Tenka pripažinti, bet tai naikina vyriškumą. O vyrui iš prigimties reikia iššūkių. Man tai yra sportas. Kaskart sugalvoju naujų iššūkių ir jų siekiu“, – sako V. Pranckevičius.
Jis neslepia, kad sulaukia ir kritikos, ir piktų komentarų. Tačiau tai veikiau sustiprina, nei sustabdo.
„Jei nesi pilka masė, visada atsiras žmonių, kurie kritikuos. Bet tai tik dar labiau skatina stengtis“, – tikina sportininkas.
Didžiausia klaida, anot pašnekovo, manyti, kad pokyčiams jau per vėlu.
„Taip, galbūt tapti pasaulio čempionu pavyks ne kiekvienam. Tačiau pradėti gyventi aktyviau, sustiprėti, geriau jaustis gali visi. Tam amžiaus ribų nėra. Niekada nėra vėlu pradėti. Galimybės priklauso tik nuo mūsų norų“, – įsitikinęs V. Pranckevičius.
